Įgūdžiai svarbiau negu žinios
Dažnai ruošdami vaiką mokyklai tėveliai sutelkia dėmesį į žinias: daugiausia laiko skiria tam, kad išmokytų skaityti ir skaičiuoti, pažinti laikrodį, įsiminti mėnesių pavadinimus ir kitų naudingų dalykų. Nemažai ikimokyklinukų netgi mokosi užsienio kalbų būreliuose, lanko muzikos mokyklas ir pan. Tačiau įveikti adaptacinių sunkumų tai nepadės.
„Tiems, kurie ruošiasi į pirmą klasę, socialiniai įgūdžiai svarbesni už žinias“, – įsitikinusi R. Pipirienė. Lankiusiems darželį vaikams paprasčiau, net jeigu jie yra vienišiai. Jie jau žino, kad reikės derintis prie naujų draugų, o mokytojos teks klausyti.
Sunkiausia tiems, kurie į pirmą klasę ateina iš namų, kur buvo prižiūrimi mamos, močiutės ar auklės. Įpratę būti po vieną, dabar turi sėdėti būryje, bendrauti, viskuo dalytis, kartu su kitais užsiimti įvairia veikla. Dažnai vaikas tiesiog nesupranta, kodėl visa tai turi daryti. Psichologė pataria tėvams leisti vaikus į darželį prieš mokyklą, ypač jautresnius, nelabai linkusius bendrauti.
„Dažnai klaidingai manoma, kad tokiems vaikams geriau būti namuose. Tai netiesa. Darželyje jiems lengviau adaptuotis prie kolektyvo negu po metų mokykloje, kur tikrai gali kilti rimtų problemų. Aišku, jei vaikas labai socialus, lengvai bendraujantis, ir nelankęs darželio, jis mokykloje neprapuls, tačiau tokių yra mažuma“, – sako pašnekovė.
Darželį gali atstoti mokyklėlės, kuriose vaikai praleidžia po kelias valandas kasdien. Tačiau būtina, kad pamokėlėse jie būtų be mamų ir kurį laiką ramiai pasėdėtų. Tai ypač svarbu tiems, kuriems namuose nenustatomos jokios ribos, viskas leidžiama.
Adaptacija mokykloje susijusi ir su autoritetais. Pirmokui didžiausias autoritetas yra jo mokytoja. Pirmoje klasėje jis į ją žiūri kaip į mamą, kuri saugo, globoja.
Adaptacija – kelis mėnesius
Tėvai turėtų žinoti, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas gali pasikeisti. Ir tai trunka apie tris keturis mėnesius. Dažnai tikimasi, kad vaikas adaptuosis per tris savaites. Taip būna labai retai, tik tada, jei mažasis ypač išsiilgęs bendravimo, jam labai patinka būti kolektyve. „Ar jūs patys, pradėję dirbti naujame darbe, per tiek laiko apsiprantate? Vargu“, – teigia R. Pipirienė.
Nevertėtų stebėtis ar pernelyg nerimauti, jei dukra ar sūnus tuo kritišku periodu normaliai nevalgys, nesituštins ar net apskritai neis į tualetą. Tėvams tai dažnai sukelia paniką. Svarbiausia turėti kantrybės, nebėgti per pertrauką vaiko nuvesti į tualetą ar pamaitinti, viskas po truputį susitvarkys, reikia tik laiko.
„Nereikia tikėtis, kad lūžis įvyks tarsi savaime, pirmokėlis nei verks, nei nervinsis. Juk jam viskas nauja, vaikas jaučiasi lyg patekęs į kitą planetą. Pasitaiko, kad jis tarsi regresuoja, grįžta į jaunesnį amžių. Gali vėl norėti miegoti su žaisliuku, graužti nagus, netgi šlapintis į lovą, nors jau seniai to nedarė“, – įspėja psichologė.
Apie užsitęsusią adaptaciją gali byloti ir tikas, agresija arba depresija. Taip pat nuolatinis nuovargis, liūdesys, nepasitenkinimas, kai vaikas verkia ne tik iš ryto prieš pamokas, bet ir vakare. Jeigu jis kalba apie mokyklą tik blogai ir su nuoskauda, išsiaiškinkite, kas vyksta: gal patiria patyčias, apie kurias nežinote, gal įvyko konfliktas su mokytoja?
Jei iki sausio ar vasario minėti nerimą keliantys simptomai nemažėja arba netgi didėja, pirmiausia reikėtų pasitarti su mokyklos psichologu. Galima kreiptis ir į socialinį pedagogą, kad jis pažiūrėtų, ar nėra kokių nors problemų. Kartais adaptacija sunkesnė dėl to, kad vaikui sunku mokytis. To priežastis gali būti negalia ar sutrikimas, kuris darželyje buvo nepastebimas. Tėvams svarbu bendradarbiauti su mokytoja. Negalvokite, kad nepatogu, nebijokite klausti. Pirma klasė ypatinga tuo, kad turi užsimegzti ryšys tarp mokytojo, mokyklos, kaip sistemos, ir vaiko bei jo tėvų.
Pavojingiausias – nuobodulys
„Antrojo pusmečio pradžioje viskas turėtų šiek tiek nurimti. Aišku, tai nereiškia, kad jūsų pirmokas noriai kelsis rytais ir su entuziazmu eis į mokyklą, tačiau įtampos turėtų nelikti“, – apibendrina R. Pipirienė.
Kartais pirmaklasiai į mokyklą eina noriai, tačiau nenori mokytis. Tokiu atveju verta pasidomėti, ar vaikui per pamokas nenuobodu. Taip gali atsitikti gabiems mokiniams. Paradoksas: kuo daugiau jie žino ir moka prieš eidami į mokyklą, tuo būna sunkiau. Bendrosios ugdymo programos parengtos atsižvelgiant į bendrą pirmokų lygį. Tas, kuris jau moka ir skaityti, ir skaičiuoti, o kiti to dar tik mokosi, pradeda nerimauti, nuobodžiauti. Tada kyla elgesio problemų: jis gali pradėti žaisti, dainuoti ir tai yra normalu, nes nuobodulio vaikai labai nemėgsta.
Pasak R. Pipirienės, nuobodulys yra vienas iš sunkiausiai vaikų išreiškiamų jausmų. Pyktį, pavydą jie moka parodyti, gėda, kaltė irgi gerai suvokiamos. O nuobodulys juos tiesiog „užmuša“. Laikotarpis nuo septynerių iki dešimties metų turi būti ypač įdomus. Juolab jei jūsų dukra ar sūnus yra kūrybingi.
Rinkdamiesi mokyklą tėvai turėtų pasidomėti, kokios mokymo sistemos joje taikomos. Kūrybingiems vaikams ne pro šalį parinkti sustiprinto dailės, muzikos mokymo programas ir pan. Svarbu susirinkti informaciją ir apie mokytoją, kokie jos darbo metodai.
Hiperaktyviam mokiniui labiau tiks griežtesnė, dalykiška mokytoja, pasakanti, ką ir kada reikia daryti. O kūrybišką asmenybę toks darbo principas gali blokuoti. Jei pradinukas nuobodžiaus, jam jau niekada gali nesinorėti mokytis. Šio amžiaus vaikas negali mokytis dėl to, kad reikia, jam per anksti tai suprasti.
Kiekvieną dieną pasidomėkite, ar jūsų pirmokui mokykloje nebuvo nuobodu. „Tik jau nesitikėkite išgirsti, kad įdomybės bus susijusios su mokslais, jie jam tikrai ne pirmoje vietoje“, – juokiasi R. Pipirienė.
Kasdieniai pokalbiai
Pirmokų tėvai vakarais turėtų skirti laiko pokalbiams su vaiku. Nereikia klausti, kaip sekėsi, ko išmoko, pasidomėkite, kokie trys dalykai buvo patys įdomiausi ir kokie trys labiausiai įskaudino ar nuliūdino. Nesistebėkite, kad pirmoje klasėje linksmų nutikimų yra mažiau negu liūdnų. Susirūpinti reikėtų, kai aiškiai matysite, kad liūdnesni atsveria, jų daug daugiau.
Suaugusieji turi leisti vaikams išsikalbėti apie viską: ir kas gerai, ir kas blogai. Svarbiausia – nepertraukinėkite pastabomis ar patarimais, o ramiai išklausykite. Tik vaikui baigus paklauskite, kaip jis mano tam tikrą problemą spręsti. Įdomiausia, jog tai, ką tėvai nori patarti, dukra ar sūnus patys puikiai žino. Jiems labai svarbu galvoti, kad jie patys rado sprendimą.
Apie pamokas, ką jose sužinojo įdomaus, paprastai pradinukai pradeda pasakoti tik trečioje klasėje. O iki tol jiems svarbu, ką pasakė mokytoja, kas garsiai juokėsi, kas įvyko, kas su kuo susipyko ir pan. Tad nėra ko nerimauti, jei negirdite pasakojimų, kaip mokėsi, nes mažasis mokinys to visai neatsimena, jam svarbiau bendravimas. Ir gerai – jis socializuojasi.
Svarbi šių pokalbių dalis yra tėvų pasakojimai apie savo dieną. Papasakokite vaikams tris linksmus ir tris liūdnus dalykus ir būtinai būkite sąžiningi, sakykite tiesą, nieko neišgalvokite. „Jei tai taps įpročiu, net ir iškilus problemoms, tėvams nereikės vaiko traumuoti, vesti pas psichologus, jie patys galės pabūti psichologais“, – tikina R. Pipirienė.
Kartais apie mokyklą su pirmoku gali tekti kalbėti po valandą kasdien. Jautriems vaikams dažnai reikia tik leisti išsikalbėti ir jiems jau vien nuo to pagerėja. Blogiausias scenarijus – nubėgus į mokyklą išbarti draugus ar pradėti aiškintis su mokytoja. Tada mokinys jausis blogai, nes tėvai įlindo tarp jo ir mokyklos, bendraklasiai iš jo gali juoktis, vadinti mamyčiuku.
Pabrėžkite gabumus
Pirmokų tėvai dažnai nerimauja, kad vaikai nenori mokytis, kad jiems nesiseka vienas ar kitas dalykas. Jokiu būdu pradinuko nelyginkite su kitais vaikais, broliais, seserimis, nesakykite, kad jie viską mokėjo, jiems jokių bėdų nekilo.
Atkreipkite dėmesį, ar vaikas kada nors pasakoja, kad yra geriausias vienoje ar kitoje srityje, galbūt gražiausiai rašo ar greičiausiai skaičiuoja ir pan. Tai ženklai, rodantys, kad jis yra tam tikros srities lyderis. Jei vaikas pats nieko nesako, paklauskite mokytojos, ar jis nepasakoja, nes nenori girtis, ar tikrai nieko nesistengia daryti gerai. Tada mokytojai būtina imtis iniciatyvos jo gabumams atverti.
Kalbant apie pirmokų atsakomybę ir pareigas nereikia tikėtis, kad jie viską padarys patys, tačiau tai nereiškia, kad už juos tėvai turi daryti namų darbus. Pirmoje klasėje dar reikia paklausti, priminti, dažniau peržiūrėti sąsiuvinius, bet nepiktai, o džiaugsmingai, domintis, kaip jiems sekasi. Ne pro šalį ir kuprinę peržiūrėti, tačiau irgi tarsi žaidžiant, o ne viską demonstratyviai perdėliojant.
Leiskite vaikui ruošti pamokas jam malonioje vietoje, kad ir ant kilimo, lovoje ar balkone, nereikia reikalauti, kad jis būtinai sėdėtų prie stalo. Tėvai parėjusį iš mokyklos pirmoką turi sutikti su šypsena, kad ir kas būtų nutikę. Adaptacijos laikotarpiu nereikėtų palikti jo vieno namuose po pamokų.
Pirmus kelis mėnesius galima šiek tiek palepinti: be progos nupirkti šokoladuką, mielą smulkmeną, apkabinti, kartu išgerti arbatos, dažniau nueiti į filmą, pasivaikščioti. Įsivaizduokite, kad adaptacijos laikotarpis yra tarsi liga, ir prisiminkite, kaip su vaiku elgiatės jam susirgus. Jautriau, tačiau neperdėtai.
„Pirmoje klasėje nerekomenduočiau lankyti būrelių, nebent jie būtų mokykloje. Jei vaikas aktyvus, lankė kelis būrelius ir darželyje, pamėgtą veiklą gali tęsti. Išimtis – labai talentingi vaikai, kurie nuo mažens lanko baleto studiją ar muzikos mokyklą. Per daug būrelių, ypač pradinėse klasėse, yra netiesioginis emocinis vaiko žlugdymas“, – tikina R. Pipirienė.
Namų darbai tėvams
Pagrindinė tėvų užduotis – nesukelti vaikui papildomo nerimo. Jei jums neramu dėl artėjančių permainų, kalbėkite apie tai tarpusavyje, su draugais, bendradarbiais, kitų vaikų tėvais.
Jokiu būdu negąsdinkite vaiko mokykla. Nesakykite: „Va, nueisi į mokyklą, tai pamatysi“, „Išmoksi, kaip reikia tvarkytis“, „Ten tave išauklės“ ir pan. Jei dažnai tai kartosite, vaikas supras, kad mokykla yra lyg kalėjimas, jos iš anksto bijos.
Suaugusieji nuoširdžiai turėtų domėtis viskuo, kas susiję su mokykla. Turėkite kantrybės išklausyti visas vaiko fantazijas, o paskui aptarkite įvairias galimas situacijas ir kaip jose reikėtų elgtis.
Kai vaikas išsako savo nuogąstavimus, paskatinkite jį labiau pasitikėti savimi. Pasakykite, kad ir mama ar tėtis, eidami į naują darbą, irgi nerimauja, tai yra natūralu, aptarkite, ką galima padaryti, kad vaikui būtų ramiau.
