Sostinėje kyla pastatai, o atgarsio apie juos – jokio

Pažink miesto charakterį. Su tokiu šūkiu jau kitą savaitę – balandžio 25-26 dienomis – prasidės unikalus atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“. Jo metu vilniečiai galės apsilankyti sostinės pastatuose, kurie, pasak organizatorių, įprastai būna neprieinami arba sunkiai prieinami. Visame pasaulyje didelio populiarumo sulaukiantis festivalis Lietuvoje vyks pirmą kartą.

Artėjant renginiui kalbamės su dviem iš septynių renginio organizatorių – architektėmis Vita Soltonaite ir Sandra Šlepikaite – apie sostinės charakterį, išskirtinius Vilniaus pastatus ir juos lydinčias įdomias istorijas.

- Kodėl Lietuvos sostinei reikia tokio renginio kaip „Open House Vilnius“?

- Vita Soltonaitė: Lietuvoje trūksta edukacijos apie architektūrą. Net žiniasklaidai architektūra kaip kultūros stritis nėra aktuali ir įdomi tema. Mieste vis kyla nauji pastatai, bet spaudoje apie juos negirdėti jokio atgarsio. Nebent tik specializuotuose leidiniuose. Žmonės neturi nuomonės apie naujai sukurtus pastatus, o sovietinio modernizmo pastatai dažniausiai vertinami neigiamai. Taigi mūsų tikslas – papasakoti apie šiuolaikinę architektūrą paprastai ir įdomiai.

- Sandra Šlepikaitė: Be to, šiandien dažnai siekiama pastatyti vieną ar kitą pastatą kuo pigiau. O kokybės aspektas tampa antras pagal svarbumą. Todėl festivalyje stengiamės pristatyti tik kokybiškos architektūros pavyzdžius. Norime, kad žmonės mokytųsi kritiškai vertinti savo aplinką, ugdytųsi poreikį kokybiškai architektūrai.

- Festivalio šūkis – „Pažink miesto charakterį”. Kas po juo slypi?

- S. Š.: Juk kiekvienas pastatas turi charakterį, kuris formuoja miesto įvaizdį, nuotaiką ir atmosferą. Pastatai yra miesto veidas, kurį ir kviečiame pažinti.

- Taigi koks tas Vilniaus charakteris?

V. S.: Vilnius yra šiuolaikiškas ir veržlus, bet tuo pačiu šiltas, jaukus ir  gerąja prasme mažas miestas. Jame visada jautiesi esantis namuose.

- S. Š.: Vilniaus charakteris įvairialypis. Daugelis pastebi istorinę senamiesčio architektūrą. Ne veltui sakoma, kad Vilnius – baroko miestas. Tačiau esama ir daugiau istorinių sluoksnių. Pavyzdžiui, modernistinė architektūra, kuriai skirsime daug dėmesio festivalyje, taip pat šiuolaikiniai pastatai. Žinoma, egzistuoja ir sluoksnis, kuris „klojosi“ vos prasidėjus Nepriklausomybei, kuomet sostinėje pradėjo dygti išties visokių pastatų. Tačiau netgi šis laikotarpis yra įdomus kaip reiškinys.

- Su kokiais netikėtais ar linksmais stereotipais apie architektus ir jų darbą esate susidūrusios?

- V. S.: Yra tokia maža knygelė, kurioje klausiama – kodėl architektai rengiasi juodai? Atsakymas – todėl, kad gedi nepripažintų projektų. Tai vienas iš linksmesnių stereotipų apie architektus. Kitas stereotipas susijęs su baltomis sienomis. Nors architektai ir rengiasi juodais drabužiais, tačiau savo projektuojamas erdves mėgsta spalvinti baltai. Tačiau jei architektas ar interjero dizaineris pasiūlo interjere naudoti baltą sienų spalvą, žmonės tam dažnai priešinasi sakydami, kad balta sienų spalva primena ligoninės sienas. Bet įdomu tai, kad ligoninėse retai būna baltų sienų, o tik balti gydytojų chalatai ir patalynė.

- Teigiate, kad pastatas – tai istorija, slypinti už jo fasado. Kokių įdomių istorijų ar faktų girdėjote apie pastatus, kuriuose bus galima apsilankyti festivalyje?

- V. S.: Pavyzdžiui, architektas Rolandas Palekas, kuris netgi buvo įvertintas Kultūros ir meno premija už architektūros ir gamtos darną, pasakojo, kad projektuojant Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) požeminius aukštus, stengėsi išsaugoti vieną medį. Lengviausia būtų buvę jį tiesiog nukirsti ir konstrukciją daryti tiesiai, tačiau architektas visus įtikino išlieti požeminio aukšto perimetrą aplenkiant medį. Konstrukciškai tai buvo sudėtinga, tam reikėjo ne tik netradicinio sprendimo, bet ir papildomų lėšų. Dabar tas medis auga, gyvuoja, bei džiugina bibliotekos lankytojus.

Įdomi ir Nacionalinio dramos teatro fasado skulptūrų istorija. Jų kūrėjas skulptorius Stanislovas Kuzma pasakojo, kad pusantrų metų negalėjo sugalvoti, kokia skulptūra tai turėtų būti. Galiausiai atėjo laikas susitikti su architektais, o idėjos nebuvo. Skulptorius keliauja į susitikimą, lipa laiptais, eina koridoriais, kabina paltą ant pakabos, o idėjos kaip nėra taip nėra. Ir tik tada, kai atsisėda prie stalo, pasiima lapą ir kažką braižydamas pradeda kalbėti su architektais, idėja pagaliau šauna į galvą.

- S. Š. Ypač įdomių, netgi detektyvinių, istorijų gali papsakoti sovietmečiu statyti pastatai. Štai „Neringos“ restorane, kur rinkdavosi garsūs intelektualai, inteligentijos ir bohemos atstovai, ant stalo stovinčiose lėkštėse su duona, buvo įtaisyta pasiklausymo sistema. O, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centro kavinės šviestuvai buvo pagaminti iš dulkių siurblių gaubtų. Šias istorijas ir dar daugiau bus galima išgirsti ir „Open House Vilnius“ metu.

- O kurie „Open House Vilnius“ pastatai yra jūsų favoritai?

- V. S.: 1998 m. suprojektuota Estijos ambasada, kuri buvo pirmoji šalies ambasada užsienyje po Estijos Nepriklausomybės atgavimo. Šiandien galbūt ji neatrodo ypatinga, tačiau tada, kai buvo pastatyta, išsiskyrė savo architektūra. Vidinis berėmio stiklo fasadas, minimalistinis, iš kalkakmenio apdailintas pagrindinis fasadas, uždaros ir atviros erdvės viename – tai darė įspūdį. Pastatas tarsi pralenkė laiką. Nes tuo metu, kai jis buvo pastatyta, Lietuvoje vyravo postmodernizmas: buvo mėgstama kuo daugiau formų, kontrasto, eklektikos. Patys achitektai prisipažįsta, kad po Nepriklausomybės atkūrimo, kai atsirado daugiau medžiagų, pasijautė lyg vaikai saldainių parduotuvėje. Projektuodami naudojo visas įmanomas statybines medžiagas.

Įdomu ir tai, jog ambasadą projektavo jauni, ką tik studijas baigę estų architektai. Nuostabu ir reta, kad projektas buvo patikėtas mažai patirties turintiems kūrėjams.

- S. Š.: Man kokybe išsiskiria „Rupert“ pastatas Valakampiuose. Čia apmąstyta ir realizuota kiekviena detalė. Dažnai nutinka, kad pastatą projektuoja vienas žmogus, o už interjerą būna atsakingas kitas. Tuomet abiejų sprendimai kartais prasilenkia. O štai „Rupert“ pastate Audriaus Ambraso architektų biuro viskas išspręsta preciziškai. Nuo erdvės miške iki smulkiausių detalių pastato viduje, pavyzdžiui, iškabų ant kiekvieno kabineto durų.

- Ko galima tikėtis atviros architektūros savaitgalio metu? Kokių svečių, renginių ir ekskursijų sulauks vilniečiai?

- V.S.: Pastatuose ekskursijas ves su pastatu išsamiai susipažinę savanoriai, tačiau taip pat bus galimybė sudalyvauti ir specialiose ekskursijose su architektais, architektūros istorikais. Ekskursijose dalyvaus ir pastate dirbantys arba gyvenantys žmonės. Bus galima pasiklausyti jų atsiliepimų ir minčių apie pastatą. Estijos ambasadoje bus surengtas „Skype“ pokalbis su vienu iš pastatą projektavusių architektu Andres Ojari.

- S. Š.: Kompozitorių sąjungos pastate vyks paskaita apie vieną ryškiausių modernizmo architektų – Vytautą Edmundą Čekanauską. Planuojamas susitikimas su architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, kurie suprojektavo nemažai reikšmingų sovietinio modernizmo pastatų (restoraną „Neringa“, Nacionalinį dramos teatrą, Seimo rūmus).

Bus specialus susitikimas – paskaita – su mūsų viešnia iš Didžiosios Britanijos, „Open House“ festivalio sumanytoja, architektūros kritike Victoria Thornton. Ji pasakos apie savo organizaciją „Open City“, apie projektus, kuriuos vykdo, apie architektūros edukaciją. Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio studijoje visą šeštadienį vyks skulptūros dirbtuvės, o Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) lankytojai galės tyrinėti pastatą audio ekskursijoje.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!