Bet mažai yra svarbesnių dalykų už jaunosios kartos auklėjimą – nuo to priklauso, kokie mes būsime ir ar iš viso būsime, todėl negaliu tos temos visiškai apeiti. Kadangi savo namuose pranašas nebūsi, pasitelkiau kaimyną vokietį.
Jozefas Krauzas (Josef Kraus) mokytoju dirba trisdešimt metų, aštuoniolika yra gimnazijos direktorius ir Vokietijos mokytojų sąjungos, vienijančios 160 tūkstančių pedagogų, pirmininkas. Neseniai išėjo jo knyga „Sraigtasparniai tėvai“ (Helikopter Eltern), ji iš karto tapo perkamiausia, verčiama į daugelį kalbų.
Amerikoje sraigtasparniais vadinami žmonės, nepaleidžiantys savo vaikų iš akių nė akimirkos, jie nuolat kabo virš jų kaip sraigtasparniai. Mokytojai net skiria jų tipus – būna transportiniai, kovos, būna gelbėjimo sraigtasparniai. Ne gražbyliausiu, o pamėginsiu atpasakoti direktoriaus Krauzo knygą. Nes ir mes dažnai taip elgiamės.
Direktoriaus darbo diena iš dviejų dalių. Pirmoji, skirta mokiniams, prasideda pamokomis ir paprastai praeina sklandžiai. Būna – du berniokai per pertrauką susimušė, mokytojas atėmė per pamoką naudojamą mobilųjį. Menkniekiai.
Antroji darbo dienos pusė prasideda keturioliktą valandą, suskambėjus sekretorės telefonui. Skambina mama arba tėtis, jie komentuoja, kas nutiko mokykloje iki pietų, tik jų nuomonė kitokia negu direktoriaus. Muštynės koridoriuje? „Bet juk agresyviai paliesti kito žmogaus negalima, toks įstatymas!“ „Atimti telefoną? Juk tai vagystė!“ „Vagystė?“ – klausia direktorius. „Vagystė! O kaip kitaip?“
Krauzas parinko liguistos tėvų globos pavyzdžių ne tik iš savo mokyklos.
Paryžiuje mamytė – kelnės vos išlaiko galingą užpakalį, prisidažiusi, gal manė, kad taip atrodys jaunesnė, – atėjo laikyti už dukrą anglų kalbos egzamino raštu. Reikėjo pateikti asmens dokumentus, ir paaiškėjo, kad jai penkiasdešimt dveji, o ne devyniolika, kaip bandė apsimesti. Buvo iškviesta policija.
Kai kuriose Amerikos valstijose yra Velykų paprotys margučius išslapstyti, o vaikui, jų radusiam daugiausia, – nemaža saldi premija. Kolorado Springse tėvai kartu su vaikais šoko ieškoti margučių, išslapstytų vietos parke. Teko šventę nutraukti.
Kai kurios vokiečių mamytės vakare savo vaikelio nepatikės niekam, net sutuoktiniui. „Mažoji verkia, nes prie jo neįpratusi kaip prie manęs“, – aiškinasi.
Krauzo nuomone, visi esame šiek tiek sraigtasparniai. Ir klausia: kada drįsote pirmąkart vaiką paleisti į mokyklą vieną? Kada leidote jam paimti aštrų peilį daržovėms skusti? Ar negriebėte telefono, neskambinote direktoriui, kad, jūsų nuomone, matematikos mokytoja užsisėdusi ant jūsų vaiko? Tėvai sutrikę. Tai nori liautis – tegul reikalai klostosi savaime, tai neiškęsdami griebia telefoną.
Pridursiu iš savo patirties, ne iš Krauzo knygos. Mano giminaičiai Italijoje skundžiasi, kad pakalbėti su mokyklos direktoriumi ten neįmanoma. Niekada. Visiškai. Skambini telefonu – nejungia. Ateini – mokyklos sargas neįleidžia. Vaikas mokosi jau ketverius metus, o tėvai direktoriaus akyse nematė.
Turint omeny ugningą Italijos moterų būdą ir keturgubą kulkosvaidį jų burnose, Italijos mokyklų direktorius galima suprasti. Žinau, kad kai kuriose Lietuvos mokyklose irgi taip patvarkyta. Kitose dar ne. Tų savo giminaičių paklausiau: o nepamačius direktoriaus padėtis susitvarkė? Nustebę žiūri į mane. Na taip. Žinoma. Susitvarkė. Dabar bernas pirmūnas.
Bet grįžkime prie direktoriaus Krauzo patirties. Kai tėvai puola ginti savo vaikų nuo neva mokytojų šališkumo, vaikams patinka. Bet jie per daug ilgai lieka vaikai, jie pasižymi infantilumu ir liguistumu. Vokietijoje pusė dvidešimties metų moterų tebegyvena su tėvais, o tokio amžiaus vyrų – net 70 procentų.
Nepamirškime, kad Vokietijoje uždarbiai gerokai aukštesni negu pas mus, darbą irgi gali rasti, o jeigu dirbi, tai butą visada pajėgsi išlaikyti. Lietuvoje tie nuošimčiai daug didesni, nes mūsų ekonomika silpnesnė. Bet jaunimas ir vienoje, ir kitoje šalyje aiškiai per daug atsipalaidavęs. „A, pas mamą ir tėtį taip miela, taip jauku.“
Ar blogai, kad tokios dalies jaunimo nuotaikos? Krauzas atsako: ne, neblogai. Bet kaip jaunimas, šitaip rūpestingai prižiūrėtas per visą vaikystę ir paauglystę, dorosis su rimtais gyvenimo rūpesčiais? Kas bus, kai suaugs karta, kuriai tėvai visokeriopai pagelbėjo ir kurią dosniai parėmė? Ar mūsų dienų vaikai apskritai kada nors suaugs?
Krauzas rašo nieku gyvu nekaltinantis visų tėvų. Dauguma jų, kartais 80 procentų, elgiasi išmintingai. Bet į kairę ir dešinę nuo išmintingojo centro yra du kraštutinumai – tėvai, kurie visai į savo vaikus nekreipia dėmesio, nesirūpina jais, asocialios šeimos, ir tie, kurie vaikus gniuždo per didele globa.
Direktorius rašo, kad jo gimnazijos tėvų komitete yra narių, kurie kalba taip: „Ir vėl už rašomąjį darbą gavome tik tris su minusu pagal penkiabalę sistemą, nors tiek mokėmės!“ Tokie tėvai visiškai susitapatina su vaikų sėkme ir nesėkmėmis. Skaito begalę patarimų tėvams knygų, atskuba į kiekvieną susirinkimą, skambina į namus mokytojams, išbara mokyklinio autobusiuko vairuotoją, kad tas kreivai pažiūrėjo į jų atžalą. O tikroji esmė – savąja atžala jie nepasitiki. Netiki, kad ji galėtų pati nors ką nuveikti, sutvarkyti.
Krauzo žiniomis, šiuo metu į pradines klases Vokietijoje patys vieni arba su draugais vaikšto tik pusė pradinukų. 1970 metais savarankiškai vaikščiojo 91 procentas. Cituoju Krauzą: „O kai lyja, tėveliai labai norėtų atvežti vaiką iki pat klasės durų.“ Kai kuriose mokyklose iškabinami šūkiai: „Pėsčiomis eiti geriau.“ Jie taikomi tėvams. Negi iš tikro nueiti pėsčiom puskilometrį taip pavojinga ir taip sunku, kad vaiką reikia vežti?
O namų darbai. 77 procentai apklaustų tėvų prisipažino, kad nuolatos vaikams padeda. Dažna motina kasdien sėdasi prie vaikų ir tikrina, kaip jie ruošia namų darbus. Bet mokinys pats juos turi padaryti. Kitaip mokytojas nežinos, ar mokinys suprato, kas jam buvo aiškinama.
Kai tėvų klausi, ko jie savo vaikams linki, dauguma atsako: noriu, kad jie būtų savarankiški, kad galėtų tvarkyti savo gyvenimą. Tačiau tie geri norai retai sutampa su tėvų elgesiu. Kaip vaikas gali tapti savarankiškas, jeigu motina po kiekvieno jo apsistumdymo per pertrauką skambina į mokyklą?
Vokiečių psichologė Ingė Seifgė Krenkė (Seiffge-Krenke) jau daug metų analizuoja tėvų ir vaikų santykius, anot jos, dabar vaikai jau ne ramios senatvės garantas, dabar per vaikus tėvai gali būti svarbesni. Tėvai „puošiasi“ savo vaikais. Anksčiau vaikai padėdavo tėvams namie ir ūkyje. Dabar jie šoka balete, mokosi groti kokiu nors instrumentu, dar kuo nors puikuojasi. Na, ir turi daug mokytis, nes reikia gauti gerus pažymius.
Drauge su kolegomis ši psichologė apklausė 15 tūkstančių vaikų dvidešimt penkiose valstybėse. Paaiškėjo didžiausias vaikų rūpestis ir galvos skausmas: „Tėvai reikalauja gerų pažymių ir mane dėl jų spaudžia.“ Tėvus galime suprasti: ekonomikos krizė, gauti darbą sunku. Tačiau drauge su tokiu suprantamu pateisinimu yra ir kita vaikų spaudimo priežastis: žmonės nori didžiuotis savo išmintingais vaikais.
Psichologė Karolina Iskierdo (Carolina Izquierdo) tyrė santykius vidurinės klasės šeimose ir pateikė, kas vyksta tūkstančiuose šeimų, kai šeima tipiška – tėvas, motina, trys vaikai.
Tokioje šeimoje kiekvieną rytą kartojasi tas pats ritualas. 6.30. Motina žadina vienuolikmetį Maiklą, dvylikmetį Marką ir penkiolikmetę Stefanę: „Kelkitės, vaikai, kelkitės!“ Iš pradžių jie spyriojasi ir tenka juos žadinti kelis kartus. Paskui virtuvėje kiekvieno klausia, ko kiekvienas norėtų pusryčiams. Tada klausia, ko norėtų, kad įdėtų priešpiečiams. Paskui kiekvienam primena išsivalyti dantis, susišukuoti, apsiauti. Kol valgomi pusryčiai, mama žiūri į laikrodį ir skelbia: „Liko dešimt minučių!“ „Liko penkios minutės!“ Pabaigoje prašo Marko, kad išeidamas išneštų šiukšles. Tas šaukia: „Ne!“ Paskui labai nenorom sutinka.
Nė vienoje tirtoje šeimoje nė vienam vaikui nepriskirti jokie namų ruošos darbai ir jie nieko nedaro. Ką jau kalbėti, kad padėtų tėvams nuolat, neraginami, savo noru. Visada vaikams tenka sakyti: pasiklok lovą, nukraustyk stalą, o kartais net apsirenk. Gan dažnai pasikartojanti scena: tėvas penkis kartus primena aštuonmečiam sūnui vonios kambaryje išsimaudyti. Galų gale pats neša jį į vonios kambarį. Netrukus sūnus iš ten grįžta nesiprausęs ir įsijungia vaizdo žaidimą.
O kokie rezultatai? Pas Manheime dirbančią psichologę Gabrielę Pol (Pohl) atvedami vaikai, turintys baimės neurozę. Ji pasakoja, kad tiems vaikams trūksta pasitikėjimo savimi ir drąsos kone dėl visko. Jie jau nemoka pastovėti ant vienos kojos. Užlipę ant kėdės bijo nušokti. Toks netikrumas, nepasitikėjimas savo kūnu daro įtaką ir vaiko psichikai.
Įprasta kreipti dėmesį, kaip vystosi vaiko protas, ir užmirštama, kad vaikui reikia ir kitų dalykų. Jam reikia žinoti, ką gali jo kūnas, o tai reikia patirti. Jam reikia ir bendravimo patirčių, kitaip vengs, net bijos žmonių. Kad jis semtųsi išminties, kad jo išmintis kauptųsi, jam reikia žinoti ir suprasti, kam išmintis reikalinga. Vaikai nori, kad jų drąsa būtų išbandyta, nori žinoti, kuris iš jų stipresnis, jiems reikia nuotykių.
Labiausiai vaikai svajoja apie laisvę. Apie galimybę patiems, be nuolatinės priežiūros, kur nors išvykti. Jeigu tėvai nesuteikia vaikams tos laisvės, kada nors jie patys išsilaisvina iš tėvų glėbio. Ir tada dažnai būna kaip tam paukščiui, išleistam iš narvelio, – jie nesiorientuoja aplinkoje, nenutuokia, kur jų tyko pavojai, neišmano, kokios visuotinės taisyklės galioja, nenumano, kokios jų pačių jėgos.
Tada iškrečia ką nors beprasmiškai kvaila: suryja dėžutę mamos migdomųjų tablečių, važiuoja į nežinomus tolius pasislėpę tarp dviejų prekinio traukinio vagonų, išgeria pusę litro degtinės ir krinta be sąmonės, bando narkotikus. Analizė rodo, kad tai vaikai, kurie neturėjo vaikystės. Reikia leisti vaikams pabūti vaikais – pasiųsti juos į mišką, leisti išsidūkti. Lietuvoje skautai galėtų energingiau rodyti bendraamžiams pavyzdį, kviesti į visiškai savarankiškas savo stovyklas.
Dabar sunerimo ir aukštosios mokyklos – į jas stoja nevisavertis jaunimas. Freiburgo universiteto informacijos skyriaus darbuotojai praneša: kas antras skambintojas, klausiantis apie studijas ir stojimo sąlygas, ne pats kandidatas, o jų tėvai. Kartais tie skambučiai kontroliniai – tėvai nori būti tikri, ar jų sūnus (dukra) gerai suprato, iki kada reikia paduoti prašymą, o gal ką nors pripainiojo.
Būna, kad tėvai keičia darbą, butą ir persikelia gyventi į miestą, kurio universitete studijuos jų atžala. Nes, matote, jis baigė vidurinę mokyklą, bet nesubrendo. Negalima jo palikti vieno. Priminsiu: vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimas iškilmingai vadinamas brandos atestatu. Ar tikrai jis liudija brandą?
Būna liūdnų dalykų, pasakoja vieno universiteto informacijos skyriaus darbuotojai. Ateina jau priartėjęs prie trisdešimties žmogus.
Susikaupęs skaito, ką aukštoji mokykla gali jam pasiūlyti. Prisipažįsta: „Aš jau baigiau. Studijavau ten, kur norėjo mano tėvai. Bet laimės man tai nesuteikė. Ar galiu pradėti nuo pradžios?“
