Daržininkės dalijasi gero derliaus receptais: kaip pa­pras­tai ir leng­vai at­si­gin­ti ama­rų, kaip užmiršti miltligę

Daž­nas se­no­lis gūž­čio­ja pe­čiais, ste­bi­si šios va­sa­ros orų po­ky­čiais. Dar­ži­nin­kai mė­gė­jai klau­sia tu­rin­čių­jų pa­tir­ties, ar po to­kių gam­tos pokš­tų su­lauks der­liaus. Sa­vo skly­pe­lių puo­se­lė­to­jai skam­bi­na ir pra­šo pa­gar­sin­ti, kaip se­ka­si ki­tiems, dar­ži­nin­kau­jan­tiems jau ne pir­mus me­tus. Dar­žo­vių ir prie­sko­ni­nių au­ga­lų lys­vės ir gė­ly­nai – to­kia te­ma, ku­riai ne­pri­trūks­ta žo­džių.

Šie­met vis­ko at­sei­kė­ja­ma ma­žiau

Daž­nas skun­džia­si, kad nė­ra uo­gų, ne­bus obuo­lių, lik­si­me be po­mi­do­rų, ko­pūs­tų.

Ve­ro­ni­ka Ge­čie­nė iš Liš­kia­vos pa­ra­pi­jos tei­gė, kad kal­ta de­šim­ties laips­nių šal­na, Dzū­ki­ją ap­gau­bu­si nak­tį iš ge­gu­žės 4-osios į 5-ąją. To­kios že­mos nak­ties tem­pe­ra­tū­ros ne­at­lai­kė so­dai ir uo­gie­no­jai. „Kiek Die­vas duos, tiek ir už­teks. Ma­žiau py­ra­gų kep­si­me, ma­žiau cho­les­te­ro­lio su­kaup­si­me“, – pa­juo­ka­vo Ve­ro­ni­ka.

Ji me­na ir dar vė­ly­ves­nes šal­nas, bir­že­ly­je, ka­da le­li­jos ir bul­vės jau žy­din­čios nu­ša­lo. Sen­jo­ros klau­sia­me, ko­dėl šie­met bul­vės ne­žy­di. Mo­te­ris ati­ta­ria, kad yra veis­lių, ku­rios žie­dų ne­krau­na. Anks­čiau bul­vių žy­dė­ji­mas nu­ro­dy­da­vo ka­si­mo lai­ką. Nu­kri­tus žie­dams jau bū­da­vo ga­li­ma ran­ka že­mė­je prie bul­vie­no­jo pa­si­ieš­ko­ti švie­žių bul­vių, ne­su­truk­dant ke­rui aug­ti ir bran­din­ti li­ku­sių gum­bų. Kaup­tu­ku pa­si­kas­ti bu­vo pri­im­ta tik rug­pjū­tį.

Ve­ro­ni­ka pa­ste­bi, kad žie­mi­niai ja­vai šie­met gra­žūs, o va­sa­ri­niai, ypač mi­ši­niai, pras­ti, daug kur lie­tin­gą pa­va­sa­rį jie už­mir­ko ir ne­at­si­ga­vo.

Nuo Jo­ni­nių sa­vas bul­ves val­go su­bar­to­niš­kės Liu­sios Gai­du­ke­vi­čie­nės šei­my­na.

„Jau ko­vą anks­ty­vą­sias bul­ves pra­de­da­me dai­gin­ti, kad kuo anks­čiau tu­rė­tu­me švie­žie­nos. Ran­ko­mis po vie­ną so­di­na­me. Per Jo­ni­nes šie­met, kaip ir kas­met, tris krū­me­lius iš­si­ka­siau, bet jos mus nu­ste­bi­no ma­žu­mu. Di­džiau­sios bu­vo kiau­ši­nio dy­džio. Per dvi pas­ta­rą­sias sa­vai­tes, ga­vu­sios drėg­mės ir ši­lu­mos, jos la­bai pa­au­go. Di­džiu­lės ir ko­pūs­tų gal­vos. Agur­kai vė­luo­ja, bet bus ką žie­mai raug­ti“, – ti­ki­na Su­bar­to­nių švie­suo­lė, to­to­rių kul­tū­ros mu­zie­jaus įkū­rė­ja.

Ji dar pa­si­džiau­gia sa­vo že­mės val­do­se tu­rin­ti to­kių kam­pe­lių, ku­riuo­se au­ga re­ti au­ga­lė­liai, ki­tur jau se­niai iš­ny­kę. Čia, Su­bar­to­ny­se, Gai­du­ke­vi­čiai gy­ve­na se­no­viš­kai, že­mę iš­dir­ba sa­vu ar­kliu­ku, va­ba­lus nuo bul­vių ren­ka ran­ko­mis, o ko­pūs­ti­nius dru­gius bai­do so­da, pe­le­nais. Tik gai­lu, kad lai­ko­mus gy­vu­lius vi­so­kie ma­ša­lai ir er­kės puo­la, jų šią va­sa­rą ypač daug pri­vi­so.

Siū­lo su­sig­rą­žin­ti į lys­ves pu­pas

Kan­čė­nų kai­mo gy­ven­to­ja Ire­na Ma­že­vi­čie­nė – ne tik ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nin­kė, bet ir darbš­ti dar­ži­nin­kė.

„Šie­met ne­tu­rė­si­me nei per­si­kų, nei ab­ri­ko­sų. Kau­ka­zi­nių sly­vai­čių lyg ir yra už­megz­tų, bet jos šiuo me­tu taip krin­ta, kad var­gu ar liks. Anks­ty­vo­sios kriau­šės, ža­gar­vyš­nės taip pat be der­liaus“, – var­di­ja Ire­na.

Ji pa­mo­ko, kaip pa­pras­tai ir leng­vai at­si­gin­ti ama­rų. Rei­kia prie mor­kų, agur­kų, ko­pūs­tų pri­so­din­ti pa­pras­tų­jų pu­pų.

„Šis au­ga­las sau­go dar­žo der­lių nuo vi­sų va­ba­lų. Gal to­dėl dzū­kai jas taip mė­go ir au­gi­no, kad su­ge­ba sa­ve ir ki­tus au­ga­lus ap­sau­go­ti, yra at­spa­rios. Iš sa­vo dar­žo jų iš­vi­ju­si ne­bu­vau. Kaž­kas pa­ta­rė ir ka­na­pių au­gin­ti kaip ap­sau­gą, bet ko ne­ga­li­ma, tai ir ne­ga­li­ma. Ta­ba­kas taip pat ge­ra ko­pūs­tų ap­sau­ga nuo ama­rų“, – iš sa­vo prak­ti­kos pa­ta­ria kan­čė­niš­kė.

Li­na Ki­va­rie­nė iš Ne­mu­nai­čio sa­ko už­mir­šu­si, kas yra milt­li­gė, nes vi­sas dar­žo­ves mul­čiuo­ja. „Gam­ti­nė­je sis­te­mo­je – di­de­lė vabz­džių įvai­ro­vė, ir juos sie­ja mi­ty­bos gran­di­nė. Jei im­si­me nai­kin­ti ža­lin­gus, žus ir ge­rie­ji. O ku­rie iš­gy­vens, tų dau­gės, jie įgis imu­ni­te­tą ir dar la­biau ims nai­kin­ti jū­sų dar­žą. Juk ūki­nin­kai kas­met tiek daug įvai­rių pes­ti­ci­dų iš­purš­kia, o ken­kė­jų ne­su­ma­žė­ja“, – pa­ste­bi Li­na.

Ji dar pa­ti­ki­na, kad vi­sa­da „ant akių“ esan­čios lys­vės at­ne­ša gau­ses­nį ir svei­kes­nį der­lių, tad pa­ta­ria jas da­ry­ti ar­čiau lan­gų, įkom­po­nuo­ti į gė­ly­nus. Dar­žo­vių svei­ka­ta pri­klau­so ir nuo ša­lia pa­so­din­tų žy­din­čių vais­ta­žo­lių, prie­sko­ni­nių au­ga­lų. Jei nė­ra ga­li­my­bės jų tu­rė­ti vi­sos lys­vės, tai nors kam­pu­ty­je įterp­ti ke­le­tą ke­re­lių. Ypač se­ren­čiai nuo po­mi­do­rų, pa­pri­kų at­bai­do va­ba­lus. Nas­tur­tės tur­būt pa­čios ska­niau­sios ama­rams ir vi­so­kiems šliu­žams, tad jų ap­link lys­ves pa­so­di­nę ap­sau­go­si­te dar­žo­ves, nes ken­kė­jai įniks į gė­les. Me­det­kų ne­mėgs­ta dru­giai, bla­kės. Pa­so­din­tos prie bul­vių at­bai­do ko­lo­ra­do va­ba­lus, tik rei­kia me­det­kas pa­so­din­ti kuo anks­čiau. Pan­ko­li­nė kin­mė­tė – prie­sko­nis ir ne­pa­gei­dau­ja­mų dar­žo grau­ži­kų prie­šė. Jei no­ri­te, kad pa­pras­ti agur­kai tap­tų ypa­tin­gi, jų lys­vė­je pri­kai­šio­ki­te ba­zi­li­kų – taps tar­si leng­vai rau­gin­ti.

L.Ki­va­rie­nei pra­bi­lus apie se­ren­čius, pri­si­mi­niau Si­gu­čio Obe­le­vi­čiaus, di­plo­muo­to bio­lo­go, ke­lių kny­gų au­to­riaus, pa­ta­ri­mą. Kai pra­stė­ja re­gė­ji­mas, į sa­lo­tas, šal­tas sriu­bas kas­dien rei­kia įsi­dė­ti 2–3 se­ren­čių žie­dus ir tai da­ry­ti ma­žiau­siai dvi sa­vai­tes.

Įterp­siu ir sa­vo se­ne­lių pa­ste­bė­ji­mą. Jei­gu no­ri­te iš vien­kie­mių ir sa­vų so­dy­bų iš­vai­ky­ti žiur­kes, prie ūki­nių pa­sta­tų pa­so­din­ki­te juo­dau­o­gių šei­va­me­džių. Ne tik jų žie­dų, bet ir žie­vės kva­pas grau­ži­kams la­bai ne­pa­tin­ka. Tą jau ži­no­jo dva­rų so­di­nin­kai ir gau­siai žel­di­no jais rū­sius, viš­ti­des, klo­ji­mus, ki­tus ūki­nius pa­sta­tus.

Bu­ro­kė­liai – tik rau­gin­ti

„Aš sie­kiu ra­cio­na­lu­mo, ne­au­gi­nu to, kas ne­nau­din­ga. Prieš ties­da­ma ran­ką į įdo­mes­nį dai­gą, pa­mąs­tau, ar man jo rei­kia. Ma­žes­nį kie­kį leng­viau pri­žiū­rė­ti ne­gu di­de­lį. Ir nau­da, ma­nau, di­des­nė. Au­gi­nu, ką ma­no tė­vai ir pro­se­ne­liai sa­vo dir­vo­je tu­rė­jo. Ro­pės da­bar iš­ny­ku­sios, o mes ne­įsi­vaiz­duo­ja­me sta­lo be šios dar­žo­vės. Tai nuo­sta­bi trum­pu­tėms mū­sų va­sa­roms dar­žo­vė, už­au­gan­ti per du ge­rus mė­ne­sius. Anks­ty­vam var­to­ji­mui so­di­nu ro­pes ba­lan­dį, o žie­mai – lie­pos pir­mo­mis die­no­mis. Kiek vi­so­kių pa­tie­ka­lų ga­li­ma iš ro­pių pa­si­ga­min­ti, o svar­biau­sia, kad jas ga­li­ma krims­ti ir ža­lias. Kas tu­ri ūkio, pa­sa­ky­siu, kad ši­tos dar­žo­vės la­bai pa­tin­ka žą­sims ir ka­la­ku­tams. Nors ma­no dar­žas ato­kiai nuo kai­my­nų, iš­sprū­dę iš gar­do jų paukš­čiai vi­są ro­pių lys­vę iš­skap­ta­vo nuo la­pų iki šak­nų. Li­ko dir­vo­je tik įdu­bė­lės, liu­di­jan­čios apie čia au­gu­sias ro­pes“, – pa­sa­ko­ja Ele­na iš Dau­gų se­niū­ni­jos.

Mo­te­ris sa­ko au­gi­nan­ti daug bu­ro­kė­lių, bet juos val­gan­ti tik rau­gin­tus, kaip iš­mo­kė tė­vai. Pa­tei­kia ir re­cep­tą: nu­lup­ti bu­ro­kė­lių, su­pjaus­ty­ti ir su­grūs­ti į tri­lit­ri­nį stik­lai­nį, už­pil­ti van­de­niu, įber­ti šaukš­tą drus­kos ir įmes­ti juo­dos duo­nos kriaukš­le­lį. Ke­lias die­nas pa­lai­ky­ti vir­tu­vė­je, kad įrūg­tų, ir iš­neš­ti į rū­sį. Taip rau­gin­ti bu­ro­kė­liai la­bai ska­nūs, tin­ka sriu­boms, miš­rai­nėms, šal­ti­barš­čiams. Skys­čio ne­nu­pil­ti, vir­ti ir šal­ti­barš­čius da­ry­ti su rūgš­te­lė­ju­siu mir­ka­lu.

Sun­kiau­sia ap­sau­go­ti nuo va­gių

Braš­ki­nin­kys­te ir avie­ti­nin­kys­te šiuo me­tu ypač su­si­do­mė­ju­si aly­tiš­kė bu­vu­si mo­ky­to­ja Bro­nis­la­va Ta­mu­ly­nie­nė sa­ko, kad anks­ty­vų veis­lių braš­kių žie­dai nu­ša­lo, vi­du­ti­niš­kai vė­ly­vų pu­sė uo­gų su­pu­vo, pa­si­džiaug­ti ga­lin­ti tik vė­ly­vų­jų der­liu­mi – uo­gos gra­žios ir ska­nios. Ji pa­ste­bi keis­tą ru­de­ni­nių avie­čių au­gi­mą. Jos ne į vir­šų šie­met stie­bia­si, bet kaip pa­mi­šu­sios lei­džia at­ža­las į vi­sas pu­ses. Bro­nis­la­va spė­lio­ja, kad uo­gos ga­li bū­ti ar­ba la­bai ma­žos, ar­ba su­kir­mi­ju­sios. Ban­dė at­ža­las lau­žy­ti, ta­čiau ra­do­si tiek daug, kad ne­įma­no­ma iš­ran­kio­ti, jos su­si­for­ma­vo į vir­šū­nė­les.

„Agur­kai, au­gan­tys lau­ke, už­mez­gė vai­sius ir su­sto­jo, ne­no­ri aug­ti, net ši­lu­ma ne­pa­de­da. Po­mi­do­rai au­ga, bet la­pai gels­ta. Bul­vių po krū­mu ran­du ma­žiau, nors di­des­nių nei ki­tais me­tais. Įdo­mu ir tai, kad šie­met ant sa­vų­jų ne­ma­čiau ko­lo­ra­do va­ba­lų. Vyš­nių žie­dai nu­ša­lo, iš vi­so vyš­ny­no su­rin­kau 4 lit­rus uo­gų, kai anks­tes­niais me­tais bū­da­vo ma­žiau­siai 4 ar 5 ki­bi­rai“, – pa­sa­ko­ja prieš che­mi­nius purš­ka­lus ka­te­go­riš­kai nu­si­tei­ku­si Bro­nis­la­va.

Sen­jo­ra jau ne pir­mus me­tus nau­do­ja­si iš Man­kū­nų kai­mo ki­lu­sios El­vy­ros Zub­rie­nės pa­ta­ri­mu – ko­pūs­tus ir mor­kas nuo kir­mi­nų ap­sau­go dar­žo plė­ve­le. Da­bar, kai bal­tu­kai dru­giai jau pri­dė­ję kiau­ši­nė­lių, dangs­ty­ti per vė­lu. Ge­riau­sia tai at­lik­ti pa­so­di­nus dai­gus. Dar­žo plė­ve­lę nuo dar­žo­vių nuim­ti tik rug­pjū­tį, kai pra­ei­na vikš­rų pi­ko me­tas. Pe­le­nai, pa­sak mo­ters, šio­je ko­vo­je ne­pa­de­da.

Ne­ži­nau, kas pa­siū­lė, pra­dė­jus skrai­dy­ti bal­tu­kams dru­giams, pri­si­rau­ti dil­gė­lių ir jo­mis ap­dė­ti gal­ve­les ėmu­sius suk­ti ko­pūs­tus. Ma­no ko­le­gė kaip ap­sau­gą nau­do­ja per­nykš­čius rau­gin­tus ko­pūs­tus, jų pri­de­da ant dir­vos. Dar ki­ti pa­ta­ria nu­purkš­ti ko­ka­ko­la – ne­ina joks ama­ras.

Bro­nis­la­va dar pa­at­vi­rau­ja, kad sun­kiau už au­gi­ni­mą bei re­a­li­za­vi­mą yra to, ką už­au­gi­ni, ap­sau­go­ji­mas nuo il­ga­pirš­čių. Jie sku­ba nu­rink­ti uo­gas, nu­rau­ti čes­na­kus, net bul­ves nu­ka­sa. Kai kur dar­ži­nin­kai ko­o­pe­ruo­ja­si, sau­go sa­vo dar­žus pa­ei­liui per nak­tis, ypač kai pra­de­da nok­ti braš­kės.

Tal­ki­na ir Ka­li­for­ni­jos slie­kai

Do­man­to­ny­se gy­ve­nan­ti Ni­jo­lė Ku­lie­šie­nė, pa­si­sa­kan­ti prieš bet ko­kią dar­žų che­mi­ją, pa­ta­ria vikš­rus pa­pras­čiau­siai nu­rink­ti, ką ir da­ran­ti. Ji gir­dė­ju­si, kad pa­de­da bars­ty­mas kvie­ti­niais mil­tais, – vikš­rai ap­si­ve­lia ir nu­si­kan­ki­na.

Ni­jo­lė pa­si­da­li­ja ir pa­ste­bė­ji­mu apie ru­de­ni­nes avie­tes: „Žmo­nės pa­si­klau­so re­ko­men­da­ci­jų, kad po de­rė­ji­mo rei­kia iš­kirs­ti uo­gas ati­da­vu­sias ša­kas. Mes jų ne­ker­ta­me, ir, nors avie­tės yra vė­ly­vos ru­de­ni­nės, uo­gų tu­ri­me nuo bir­že­lio iki už­ša­li­mo. Aiš­ku, jei ne tik sau au­gi­ni, o ir pre­ky­bai, pa­ta­ri­mų rei­kia klau­sy­ti. Mū­sų ne­iš­kirs­tos per­nykš­tės ša­kos anks­ti pra­žy­do ir da­vė ne­ma­žą der­lių, o nau­jai iš­au­gu­sios uo­go­mis pra­džiu­gi­na jau ru­de­nė­jant. Pir­mo­sios uo­gos gau­na dau­giau sau­lės ir bū­na sal­des­nės, tar­si miš­ke au­gu­sios, o ru­de­nį at­si­ra­du­sios, kaip ir vi­sos ru­de­ni­nės, sil­pnes­nio aro­ma­to. Tik tu­ri­me pri­si­min­ti, kad avie­tės mėgs­ta mais­tin­gą drėg­ną dir­vo­že­mį.

Kad ir ką su vy­ru so­din­tu­me, ne­pa­gai­li­me per­pu­vu­sio mėš­lo, kom­pos­to, ku­rį pa­ga­min­ti mums pa­de­da ir Ka­li­for­ni­jos slie­kai. Jų ne­ty­čia įsi­gi­jau mu­gė­je Aly­tu­je ir la­bai džiau­giuo­si. Ka­li­for­ni­jos slie­kai ma­žes­ni už mū­siš­kius, bet la­bai veis­lūs ir darbš­tūs. Nė vie­nos lys­vės ne­tu­riu su­for­ma­vu­si be kom­pos­to ir juo­dže­mio. Kas skun­džia­si, kad per anks­ti gels­ta svo­gū­nai, pa­tar­čiau ten, kur juos ža­da­te au­gin­ti, iš anks­to ne­gai­lint pri­pil­ti me­džio pe­le­nų ir per­kas­ti.“

Be­je, Ni­jo­lė dar ga­li pa­si­gir­ti vien­die­nių ko­lek­ci­ja, ku­rio­je, ką tik ga­vus dar 15 rū­šių siun­tą iš Olan­di­jos, – jau 400 veis­lių. Šie­met ir šių gė­lių žy­dė­ji­mas vė­luo­ja.

Pa­tir­ties tu­rin­čios dar­ži­nin­kės dar pa­si­tei­ra­vo­me, rei­kia ar ne nu­skin­ti agur­kų virkš­čių ūsus. „Tai tik mi­tas, kad ūsus nu­sky­nus agur­kai bus der­lin­ges­ni. Jų ne­rei­kia skin­ti nei šilt­na­mi­niams, nei lau­ko agur­kams. Šios dar­žo­vės der­lius la­bai pri­klau­so nuo oro tem­pe­ra­tū­ros. Bir­že­lį agur­kams bu­vo šal­ta ir šilt­na­my­je, jie bars­tė žie­dus ir au­gi­no pa­žas­ti­nius ūg­lius“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

„Dzū­ki­jos“ so­dų ben­dri­jo­je že­mę dir­ban­ti Zi­ta De­lin­die­nė su vy­ru kas­met už­au­gi­na nuo­sta­bių žie­mi­nių čes­na­kų. Mo­te­ris tei­gia nie­ka­da ne­žiū­rin­ti jo­kių mė­nu­lių, so­di­nan­ti ir nui­man­ti, ka­da lai­ko tu­rin­ti: „Nau­do­ja­me ne­ma­žai kom­pos­to, pa­si­ga­min­to iš žo­lių ir paukš­čių mėš­lo. So­di­nu ne pir­mus me­tus į tą pa­čią lys­vę, vis pa­pil­dy­da­ma kom­pos­to, ir vi­sos 500 čes­na­kų skil­te­lių, tiek so­di­nu, už­au­ga į di­džiu­les gal­vas. Nu­ka­sa­me tuo­met, kai laiš­kai iki pu­sės nu­gels­ta ir nu­links­ta.“

Re­tos miš­ko gė­ry­bės

Dvi­de­šimt me­tų be vais­tų gy­ve­nan­ti Ja­ni­na Ro­maš­kie­nė, ku­riai me­di­kai bu­vo diag­no­za­vę sun­kią są­na­rių li­gą, pa­ste­bi, kad vė­luo­ja ir vais­tin­gų­jų au­ga­lų žy­dė­ji­mas.

Jo­na­žo­lės, žo­li­nin­kės pa­ste­bė­ji­mu, žy­di tik da­bar, kai pa­pras­tai pats jos žy­dė­ji­mas – per Jo­ni­nes. „Lie­pos ne­žy­di, pe­ly­nai, va­le­ri­jo­nai kaž­kur nu­ny­ko, ma­žiau ran­du ir gau­ro­me­čių“, – ti­ki­na mo­te­ris. Jos pa­ruoš­tų žo­le­lių pra­šo Lon­do­ne gy­ve­nan­tys gi­mi­nai­čiai, ne­se­niai iš­siun­tė ki­log­ra­mą gau­ro­me­čių, pe­ly­nų ir rykš­te­nių. Pran­cū­zi­jo­je, An­gli­jo­je pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai ple­čia­si žo­le­lių ar­ba­ti­nių tin­klas. Ir ten gy­ve­nan­tys lie­tu­viai daž­niau ren­ka­si žo­lių ar­ba­tą ne­gu pre­ky­bos tin­klų gė­ri­mus.

Ką vais­ta­žo­lių ži­no­vė pa­ta­ria pa­si­rink­ti at­si­gai­vi­ni­mui nuo lie­pos kait­ros? „La­bai gai­vi­na kva­pi vė­si rau­do­nų­jų mo­nar­dų ar­ba­ta. Tiems, ku­rių aukš­tas krau­jo­spūdis, tiks li­pi­kų ar pi­pir­mė­čių ne­sal­di ar­ba­ta“, – pa­ta­ria ge­ro­kai per pus­šim­tį vais­ti­nių au­ga­lų ge­rai pa­žįs­tan­ti žo­li­nin­kė.

Prie gau­ro­me­čių sa­vo tri­gra­šį pri­dė­siu ir aš. Ma­no ma­mos kai­mo ki­ta­pus Ga­la­du­sio eže­ro lie­tu­viš­ka­ja­me Len­ki­jos pa­sie­ny­je se­no­liai ne tik iš ka­na­pių vir­ves vy­da­vo, bet ir iš gau­ro­me­čių. Jų stie­bus iš­mir­kiu­sios ir iš­bru­ku­sios mo­te­rys aus­da­vo mai­ši­nę me­džia­gą. Žie­dus džio­vin­da­vo ir ar­ba­ta gir­dy­da­vo karš­čiuo­jan­čią šei­my­ną. Gau­ro­me­čių ar­ba­ta vei­kia ra­mi­na­mai kaip va­le­ri­jo­nai ir liau­diš­ka­me gy­dy­me at­sto­ja as­pi­ri­ną.

Dar pa­si­do­mė­jau, kaip se­ka­si uo­gau­to­jų ir gry­bau­to­jų va­sa­ri­nė­se miš­ko sto­vyk­lo­se, va­di­na­mo­sio­se zo­no­se, įsi­kū­ru­siems aly­tiš­kiams. Mar­da­sa­vo miš­ke prie eže­ro miš­ko gė­ry­bių se­zo­ną lei­džian­ti Ra­mu­nė in­for­ma­vo: „Miš­ke uo­gų nė­ra. Čia aš jau mė­ne­sį. Pa­pras­tai nuo 7 va­lan­dos ry­to iki 14 va­lan­dos bū­da­vau pri­rin­ku­si pil­ną ki­bi­rą, da­bar tu­riu tik 3 lit­rus, o il­sė­jau­si vos 20 mi­nu­čių. Mė­ly­nės Mar­da­sa­vo miš­ke ma­žu­tės ir re­tos. Men­kas mū­sų biz­nis, su­rin­kė­jai už ki­log­ra­mą mo­ka 8 li­tus. Vo­ve­rai­čių per die­ną ga­li pri­rink­ti iki 5 ki­log­ra­mų, aiš­ku, jei ži­nai au­gi­mo vie­tas. Už vo­ve­rai­tes da­bar mo­ka po 13 li­tų, jei pra­si­dės lie­tūs, gau­si­me vėl tik 8 li­tus. Šia­me miš­ke liūd­na, gal ki­tuo­se ge­riau, bet kel­ti pa­la­pi­nės į ki­tas vie­to­ves ne­si­no­ri, čia vis­kas pa­žįs­ta­ma, esu ne pir­mą se­zo­ną.“

Prieš ke­le­rius me­tus te­ko lan­ky­tis pas aly­tiš­kę Vil­mą Gy­lie­nę. Gė­li­nin­kė pa­vai­ši­no kam­ba­ry­je už­au­gu­siais ir su­no­ku­siais ba­na­nais. Jų sko­nio ne­pri­ly­gin­si par­si­neš­tų­jų iš par­duo­tu­vės. „Su­ny­ko se­na­sis ke­ras, o nau­jas dar per jau­nas vai­sius no­kin­ti“, – šiek tiek nu­liū­di­no po­nia Vil­ma.