Keliomis dienomis vėliau (nelygu pavasario oro sąlygos) pražysta abrikosai, svaigiu aromatu pakvimpa sužydusios kaukazinės slyvos, rožiniais žiedais ir pradėjusiais skleistis tamsiai purpuriniais dekoratyviais lapais žavi jų raudonlapės formos (vasaros pabaigoje sunokinančios tamsiai raudonas slyvutes).

Po to sužydi valgomieji sausmedžiai, agrastai, serbentai, trešnės, vyšnios, slyvos, persikai, nektarinai. Nepastebimai žiedais apsipila kriaušės ir rojaus obelaitės (jos puikios apdulkintojos obelų veislėms), baltais ir švelniai rausvais šydais pasidabina įprastinės obelys. Vėliau – cidonijos, šilauogės, šermukšniai, aronijos, gudobelės, putinai, avietės, gervuogės.

Kokia šalnų žala?

Kasmet žydėjimas prasideda skirtingai, nelygu oro sąlygos. Kartais vaismedžiai pražysta jau balandžio viduryje, o kai kada – tik gegužei įpusėjus. Sodininkams naudingiau, kai žydėjimas šiek tiek vėlyvesnis – tuomet sodai nenukenčia nuo vėlyvųjų šalnų.

Pasak dr. (HP) Noberto Uselio, sodams žydint kasmet būna šalnų, lemiančių didesnius ar mažesnius derliaus nuostolius. Kaip bus šį pavasarį, dar pamatysime. -4 oC šalnos sunaikina daugiau kaip 10 proc. obuolių ir kriaušių derliaus formuojantis žaliesiems pumpurams, -3 oC – formuojantis rausviesiems pumpurams, -2–3 oC (obuoliams) ir 2 oC (kriaušėms) – gausiausiai žydint, -2,5 oC šalnos (obuoliams) ir -1,8 oC (kriaušėms) – augančias užuomazgas. Nustatyta, kad stipriausi ir anksčiausiai pražystantys žiedai žiedyne yra viduriniai, o iš jų išauga gražiausi obuoliai. Žiedyno pakraščiuose esantys žiedai būna prasčiau išsivystę, menkaverčiai ir po žydėjimo greitai nukrinta. Dažniausiai šalnos pakanda ypač anksti žydinčių obelų veislių geriausius anksčiausiai pražydusius žiedus. Mokslininko nuomone, šalnos padaro daugiau žalos slėniuose, lomose, virš durpingų ar smėlingų dirvų, kur nenupjauta žolė ar apžėlę pomedžiai.

Braškynuose dažniausiai nukenčia labai ankstyvų veislių braškės, auginamos lengvose sausose dirvose ir pietiniuose ar rytiniuose šlaituose bei lomose. Mažai ar visai nenukenčia vidutinio vėlyvumo, vėlyvųjų ir labai vėlyvų veislių braškės – jos dažniausiai pradeda žydėti pasibaigus šalnoms. Kartais labai nukenčia braškės, kurių derėjimui paankstinti naudojamos įvairios priedangos. Po priedangomis auginamos braškės per šalnas jau gausiai žydi ir jų žiedai būna patys jautriausi šaltukui. Esant -5–8 °C, o žemose vietose dar ir daugiau laipsnių šalčio, priedangos neapsaugo žiedų nuo pašalimo.


Kaip apsaugoti sodus nuo šalnų?

Nuo šalnų saugoma įvairiai: purškiama vandeniu, šildomas ar maišomas oras. Žinoma, tai pramoninių sodų gelbėjimo būdai, bet šį tą galima pritaikyti ir savo sodelyje. „Nepertraukiamai purškiant vandeniu apsaugoma nuo -7 oC šalnų, – aiškino dr. (HP) N. Uselis. – Specialios laistymo sistemos įrengiamos virš vainikų. Purškiama čiurkšliniais purkštukais, kurių pristatoma po 25–30 vnt./ha. Per valandą purkštukas turi išpurkšti po 1,2–1,5 kub. m vandens. Sodui apsaugoti per 1 val. reikia apie 30 kub. m/ha vandens, o nuo šalnų pradžios iki pabaigos – 150–210 kub. m/ha (reikia daug vandens, tad šis būdas brangus). Purškimas vandeniu ir dirvos drėkinimas, anot sodininko A. Speičio, gelbsti žydinčius sodus nuo didelių, iki -7 oC, šalnų. Laistant žemę vandeniu, šiluma geriau pakyla iš gilesnių dirvos sluoksnių. 

„Per šalnas labiau atšąla arčiau žemės esantis oro sluoksnis, o virš medžių paprastai išlieka teigiama temperatūra. Todėl maišant orą jis iš aukštesniųjų sluoksnių slenka žemyn, tad žiedai ir užuomazgos apsaugomi nuo šalnų. Tam tikslui sode pastatomi 10 m aukščio stiebai su viršuje besisukančiomis mentėmis. Vienas įrenginys apsaugo iki 5 ha sodo plotą. Mėgėjų sode tinkami ir žemesni stiebai su viršuje besisukančiomis mentėmis“, – sakė dr. (HP) Nobertas Uselis.
A. Speičio nuomone, mėgėjų soduose nuo mažesnių šalnų viena veiksmingiausių žydinčių vaismedžių apsaugos priemonių yra dūmijimas. Staigus temperatūros kritimas antrąją dienos pusę ir naktį labai pavojingas žydintiems vaismedžiams. Stora dūmų danga gali apsaugoti dirvą nuo didesnio atvėsimo. Dūmijama deginant šlapius žagarus, lapus, šiaudus arba durpes, taip pat briketus įrengtose atvirose krosnelėse arba metaliniuose induose. Dūmijant svarbu vėjo kryptis. Dideliuose soduose reikėtų 1 ha plote uždegti 60–100 laužų ir dūmyti per visas šalnas toksinių junginių neišskiriančias medžiagas (šiaudus, šieną, sausą mėšlą, šakas). Sode nuo dūmų oro temperatūra pakyla iki 1,5 oC.

„Apsaugai nuo šalnų žydinčius vaismedžius galima apgaubti keliais agroplėvelės sluoksniais, – pataria ASU Agronomijos fakulteto dekanas doc. Viktoras Pranckietis. – Kad jos vėjas nenuplėštų nuo medelio, patartina pririšti akmenų ar kitą svorį. Arba prieš šalnas vakare aplink vaismedžio kamieną apdėti aukštą kaupą iš nupjautos žolės, maždaug iki sodininko kelių, ir užpilti karštu vandeniu (50–60 oC), kad prasidėtų mikoorganizmų veikla. Tuomet kaupe pakyla temperatūra, į aplinką išskiriama šiluma, apsauganti žydintį vaismedį nuo šalnų. Po šalnų ryte matyti, kaip iš kaupo į viršų kyla garai.

„Žydinčias braškes nuo nakties šalnų galima apdengti džiuto, popieriniu audiniu ar kita panašia lengva medžiaga, – pataria sodininkas A. Speičys. – Vietose, kur pavasarinės šalnos dažnai pasikartoja kasmet, joms reikia pasiruošti iš anksto. Virš uogakrūmių padaromas karkasas iš nestorų kuolelių. Laukiant nakties šalnų beliks tik apdengti augalus medžiaga.“

Apsaugai nuo šalnų kuriami ir tiriami organiniai-mineraliniai biostimuliatoriai, aktyvinantys augalų regeneraciją streso sąlygomis, ir apsauginiai preparatai, stiprinantys audinių atsparumą įvairiems stresams, tarp jų ir šalčiui. 

Pasak dr. Juozo Lanausko, iš visų sodo pusių pasodintos aukštų medžių juostos per šalnas padaro meškos paslaugą žydintiems vaismedžiams – jie gali apšalti, nes oras aplink juos visai nejuda. O kad išvengtume šalnų, reikalinga oro cirkuliacija, vykstanti, jei pasodinta tik viena užuovėjinė juosta, pavyzdžiui, iš vakarų pusės.


Sodų žydėjimas ir bitės

„Bitės – visų sodo augalų: vaismedžių, vaiskrūmių, uogakrūmių, kitų kultūrinių bei laukinių augalų apdulkintojos. Manoma, kad bitės teikia didesnę naudą kaip apdulkintojos nei medaus nešėjos, – sako ASU doc. Algirdas Amšiejus. – Sodo augalai yra kryžmadulkiai, t.y. žiedadulkes iš vienų veislių žiedų į kitų veislių žiedus turi pernešti bitės, kamanės, vapsvos ar kiti vabzdžiai. Taisyklingi, stambūs, tinkamai nusispalvinę, skanūs vaisiai užauga tik iš gerai apdulkintų žiedų, todėl žydinčiuose soduose ir uogynuose turi būti užtektinai bičių šeimų. Jei nėra apdulkintojų, tuomet obuoliai, kriaušės išauga kreivi, deformuoti, prastai laikosi per žiemą, braškės būna netaisyklingos formos, ant raudonųjų serbentų kekės išauga tik 3 užmegztos uogos ir t.t. O savidulkėms sodo augalų veislėms bitės niekada nepakenks, priešingai – aplankytos bičių irgi gausiau derės.“

Būtina laiku atvežti

Pasak doc. A. Amšiejaus, daugiausia vaisių užsimezga per pirmąsias tris žydėjimo dienas, todėl bitės atvežamos žydėjimo pradžioje, kai pradeda skleistis pagrindinių veislių vaismedžių ir vaiskrūmių centriniai žiedai. Žydėjimas trunka vidutiniškai apie penkias dienas (nelygu oro sąlygos), todėl svarbu laiku atvežti avilius, jokiu būdu nevėluoti. Vienoje vietoje jie laikomi 3–5 dienas. Laukinės bitės ir kai kurie vabzdžiai apdulkina tik apie 30 proc. žiedų, todėl pagal sodo amžių, žydėjimo gausumą ir oro sąlygas, bitininko manymu, vienam hektarui obelų sodo ir visiems kitiems vaismedžiams reikia 2,5–3 bičių šeimų. Pavyzdžiui, ant vienos obels šakos (su sėkliniu poskiepiu) turi būti 5–6 bitės, ant žemaūgės obelaitės šakos – apie 3 bites.

Kaip sode išdėstyti avilius?

„Kad bitės apdulkintų kuo daugiau žiedų, reikia atsižvelgti į žydėjimo biologiją ir racionaliai išdėstyti avilius, kad bitės skristų skersai pagrindinių veislių vaismedžių juostų, nes paprastai jos daugiau skraido išilgai eilių ir nenoriai perskrenda į kitas eiles. Jei sodas didelis, avilius reikia išdėstyti kas 250 m, statyti juos taip, kad vieno avilio laka būtų prieš kito avilio laką ir bitės geriau apdulkintų žiedus, – patirtimi dalijasi doc. A. Amšiejus. – Vėliau avilius patartina pervežti į kitus kvartalus. Bitės sode laikomos visą žydėjimo laiką, jei obelys žydi negausiai arba vyrauja šalti, apniukę ir vėjuoti orai, nes tokiu oru jos mažai skraido.“
Bičių dresavimas

Kad bitės geriau apdulkintų vyšnias, iš priskintų vyšnių žiedų išverdama arbata ir pasaldinama, ja vakare pamaitinamos bitės. Pajutusios vyšnių kvapą, jos iš ryto intensyviai skrenda vyšnių link. Tai bičių viliojimas kvepiančiu cukraus sirupu – dresavimas, kad jos labiau lankytų vienos rūšies augalus.


Kiek reika bičių šeimų?

Pasak doc. A. Amšiejaus, vienam hektarui braškyno užtenka apie 1,5 bičių šeimos, nes braškių žiedai stambūs. Jei laukas ilgas, avilius reikia išdėstyti kas 250 m. Vienam hektarui serbentyno – 2,5 bičių šeimų, nes serbentai anksčiau žydi, jų žiedų daugiau nei braškių, būna vėsiau ir tuo metu bičių šeimos dar silpnos. Jos pradeda skraidyti apie 11 val., o jau 12 val. vėl grįžta į avilį. Vienam hektarui avietyno pakaks 4 bičių šeimų, nes avietės ilgiau žydi, gausiai skiria nektarą.
Nepurkškime sodų

„Kai sode laikomos bitės, jokiu būdu nenaudokime cheminių apsaugos priemonių, nepurkškime augalų, kad nepakenktume bitėme ir jų nesunaikintume, – primena bitininkas. – Baigiantis žydėjimui bitės išvežamos iš sodo, kad būtų galima laiku nupurkšti sodą, uogyną. Jei nėra galimybės atsivežti bičių į mėgėjų sodelius, tuomet reikia rūpintis atskrendančiomis kamanėmis ir laukinėmis bitėmis, jas globoti visą vasarą, tuomet jos atskris ir kitais metais.“
Kamanių ir bičių
duetas

„Vieni svarbiausių vaismedžių apdulkintojų – kamanės, gyvenančios šeimomis. Kamanės ir naminės bitės, apdulkindamos žydinčius vaismedžius ir vaiskrūmius, papildo vienos kitas savo aktyvumu, – teigia doc. A. Amšiejus. – Šiltu oru saulėtomis dienomis kamanės esti aktyvesnės vakare, kiek mažiau skraido ryte (esant 6 oC šilumos), o naminės bitės aktyviausios vidurdienio valandomis ir dieną. Vėsiu oru naminės bitės pradeda nebelankyti žiedų, o kamanės vidurdienį dar skraido. Tik retomis išimtimis kamanių ir naminių bičių aktyvumas sutampa. Kamanės ne tokios išrankios vaismedžių veislėms. Sodus apdulkina kelios kamanių rūšys: šlaitų (Bombus lapidarius), krūminės (B. lucorum), žemės (B. terrestris). Kamanės yra vieni pirmųjų vabzdžių, pasirodančių anksti pavasarį po žiemos. Pavasarį būtina saugoti ir globoti šiuos naudingus vabzdžius.“

Naudingos ir užuovėjinės juostos

Pasak dr. Juozo Lanausko, jei sodams žydint vyrauja vėjuoti orai, bitės nenoriai lanko žiedus, vaismedžiai gali prasčiau užmegzti vaisius. Tokie vaisiai dažniausiai būna netaisyklingos formos, nokina mažiau sėklų ir prasčiau laikosi. Kad sumažėtų vėjų žala, aplink sodus sodinamos užuovėjos arba dar geriau prieš jų įveisimą – 2–3 metus prieš vaismedžių sodinimą. Lietuvoje dažniausiai pučia vakarų ir šiaurės vėjai, tad pakaktų sodą apjuosti nors iš vakarų ar šiaurės pusės. Užuovėjoms tinka greitai augantys, atsparūs šalčiui, sodo kenkėjų nepuolami medžiai – tuopos, karpotieji beržai, maumedžiai, klevai, baltosios ir dygiosios eglės, Duglaso pocūgės. Tačiau aplink verslinius sodus nepatartina sodinti liepų ar kaukazinių slyvų, nes jos žydi tuo metu, kai sodai purškiami pesticidais.