Taip užsimezgė trimečio berniuko Džeiko ir lektoriaus dialogas. Apie visą unikalų autisto požymių turinčio Džeiko gyvenimą pasakojama JAV edukologės Kristine Barnett knygoje „Mano mažasis genijus“, kurią neseniai išleido leidykla „Eugrimas“.

Knyga „Mano mažasis genijus“ – tai autistišką vaiką auginančios mamos pasakojimas apie ilgą, pasiryžimo ir ištvermės reikalaujantį kelią, kurį teko nueiti, kad jos sūnus Džeikas paneigtų liūdnas gydytojų prognozes ir pranoktų didžiausius aplinkinių lūkesčius.

DELFI pateikia antrąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Mano mažasis genijus“.

Ištrauka iš knygos „Mano mažasis genijus“

Netrukus atsidarė auditorijos durys, minia sugužėjo vidun. Kai tik įėjome, pamaniau sau: o, brolyti, visa tai baigsis blogai. Auditorija buvo nedidelė ir tyli, ten jau laukė paruošta „PowerPoint“ prezentacija. Pirmoji skaidrė buvo apie XIX amžiaus teleskopo rezoliuciją. Vienintelės laisvos vietos buvo tiesiai priekyje.

Pradėjau raustis savo rankinėje, beviltiškai kažko ieškodama, – gyvūnų formų krekerių? pieštuko? kramtomosios gumos? – bet ko, kas nutolintų visišką fiasko.

Kai lektorius užlipo ant pakylos, buvau kone ištikta panikos, o padėtis vis blogėjo. Skaidrėms keičiantis, Džeikas pradėjo gana garsiai skaityti kai kuriuos žodžius, pasirodančius ekrane: „Šviesmetis!“, „Paros!“, „Mariner!“

Tildžiau jį, nes, žinoma, netoliese sėdėję žmonės būtų pradėję kreivai žiūrėti, leisdami suprasti, kad vesčiausi tą vaiką iš čia, jam čia tikrai ne vieta. Be abejonės, žmonės pradėjo pastebėti ir šnibždėtis, bet greitai tapo aišku, kad jie nebuvo tokie jau suerzinti, o greičiau nustebę, šiek tiek nepatiklūs.

„Ar tas mažas vaikas skaito? – išgirdau kažką sakant. – Ar jis ką tik pasakė „perihelinis“?“

Tuo metu lektorius pristatė mokslinių tyrimų istoriją apie vandens galimybę Marse, pradėdamas pasakoti apie XIX amžiaus italų astronomą Džiovanį Skiaparelį, kuris teigė planetos paviršiuje matąs kanalus. Tai girdėdamas Džeikas pradėjo juoktis.

Nerimaudama pamaniau, jog jis tuoj pat liausis, tačiau, pažvelgusi į jį, galėjau matyti, jog jis iš tiesų plyšo juokais, tarytum mintis apie kanalus Marse buvo juokingiausias kada nors girdėtas dalykas. (Tai buvo toks pat džiaugsmingas kikenimas, kurį girdėdavau kaskart, kai tyrinėtoja Dora sustabdydavo lapiną vagišių Sviperį.) Vėl jį nutildžiau. Bet pastebėjau, jog minioje pasklido atgarsis, žmonės pradėjo žvalgytis, kas čia dedasi.

Tada lektorius auditorijai uždavė klausimą: „Mūsų Mėnulis yra apvalus. Kodėl, jūsų manymu, Marso palydovai yra elipsiniai, bulvės formos?“

Niekas iš minios neatsakė, tikriausiai todėl, kad neturėjo nė menkiausios idėjos, kodėl taip yra. Aš irgi nežinojau. O Džeiko ranka šovė į viršų. „Atsiprašau, gal galėtumėte pasakyti tų palydovų dydžius?“

Tai buvo ilgiausias Džeiko dialogas per visą jo gyvenimą, bet vėlgi – niekada nebandžiau su juo kalbėtis apie Marso palydovus. Akivaizdžiai nustebęs dėstytojas jam atsakė. Visų, įskaitant ir mano, nuostabai, Džeikas pasakė: „Taigi Marso palydovai yra maži, jie neturi daug masės. Palydovų gravitaciniai efektai nėra tokie dideli, kad suteiktų jiems išbaigto rutulio formas.“

Jis buvo teisus. Auditorijoje įsivyravo tyla, visų akys nukrypo į mano sūnų. Visi sukruto, paskaita kelioms minutėms buvo pertraukta.

Profesorius greitai suvaldė auditoriją, tačiau mano mintys buvo kitur. Buvau visiškai apstulbusi. Mano trimetis atsakė į klausimą, kuris buvo per sudėtingas visiems kitiems auditorijoje, įskaitant Batlerio universiteto studentus ir visus čia esančius suaugusiuosius. Jaučiausi pernelyg apsvaigusi, kad galėčiau pajudėti.

Paskaitos pabaigoje žmonės susibūrė aplink mus. Kažkas pasakė: „Prašykite jo autografo. Vieną dieną panorėsite jį turėti!“

Vienas žmogus iš tiesų kyštelėjo Džeikui popierėlį pasirašyti, kurį aš tuoj pat nustūmiau atgal. Dažniausiai sukrečiamas minios, dabar Džeikas visa, kas vyko, priėmė ramiai, su pasitenkinimu žiūrėdamas į paskutinę „PowerPoint“ skaidrę, satelito padarytą didelės raiškos nuotrauką, kurioje buvo matyti milžiniškas kalnas Marso paviršiuje.

Nieko nenorėjau labiau – tik dingti iš ten. Bet kai atėjo laikas visiems paeiliui eiti žiūrėti pro teleskopą, įvyko nuostabus dalykas. Minia atsitraukė, leisdama Džeikui pažiūrėti pirmam.

Visa auditorija be žodžių susivienijo tam pačiam tikslui: tegu šis vaikas lipa laiptais pamatyti Marso! Žinau, tai skamba beprotiškai, bet ore buvo jaučiama pagarba. Palaikomi grupės optimizmo, geros valios ir energijos, Džeikas ir aš užlipome laiptais. Jaučiausi tarsi jie mus būtų užnešę.

Observatorija greitai mums su Džeiku taps namais toli nuo namų. Nors, pradedant tuo vakaru, ten lankiausi daugybę kartų, ši vieta niekada neprarado savo žavesio. Tarytum tai iš tiesų būtų langas į visatą.

Kupolo dangtis atsitraukia vos paspaudus mygtuką. Po tuo dangaus gabalėliu yra ilgi metaliniai laiptai su aikštele viršuje. Kad pažvelgtum į dangų, iš tiesų žvelgi žemyn pro mikroskopą, kuris yra sujungtas su milžinišku baltu metaliniu cilindru, nukreiptu į žvaigždes.

Džeikas kopėčiomis galėjo kilti pirmas, bet jis buvo per žemas, kad pasiektų žiūronus. Vėlgi – nepažįstamieji iš minios ištiesė rankas pagelbėti. Kažkas atnešė skečiamąsias kopėčias. Pora žmonių jį užkėlė ant jų, laikė kopėčias, jam lipant. Vienas žmogus netgi laikė jo ranką, kai jis žiūrėjo pro teleskopą.

Džeikas žiūrėjo ilgai, bet iš kitų laukiančiųjų aš nepajutau jokio nekantrumo ar susierzinimo. Jaučiausi priblokšta. Tarsi visi auditorijoje būtų sakę: „Neskubėk, žiūrėk, kiek nori. Ši vieta priklauso tau.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (62)