Bet kuri jų gali augti kieme? Nuvažiuoji štai į Didžiąją Britaniją, o ten miestų gatvėse auga palmės. Ne pietūs juk, tad kodėl nepabandžius prisijaukinti palmių Lietuvoje? Tokios mintys, žinoma, kyla ne tik mums, tad bandymų palmes auginti šiaurės kraštuose yra ne taip ir mažai. Ar jie sėkmingi, jau kita kalba.
Palmės dažniausiai asocijuojasi su atogrąžomis, nors jos paplitusios visuose žemynuose (žinoma, išskyrus Antarktidą), tad natūralu, kad auga labai skirtingomis sąlygomis. Dalis palmių, kylant kalnams, „užlipo“ irgi labai aukštai ir prisitaikė prie šalto klimato.
Atsparių šalčiui palmių rūšių galima rasti Afganistane, Pietų Amerikoje (Anduose), JAV, Meksikoje, o ir pačioje Europoje. Bet mūsų gimtajame žemyne turime tik vieną natūraliai augančią rūšį – paprastąją nykštukę (Chamaerops humilis).
Taigi mus turėtų dominti palmės, kilusios iš vidutinių platumų ir iš paatogrąžių. Šios zonos žiemomis patiria šalčio proveržius, o augalai prisitaikę juos iškęsti.
Pirmajai grupei priskiriamos šios palmės.
Nannorrhops ritchiana
Iki 5 m aukščio užauganti palmė kilusi iš Afganistano, Pakistano ir kitų aplinkinių šalių. Pasižymi ypač dideliu pakantumu šalčiui. Maksimali žemiausia temperatūra -20 °C, bet yra duomenų, kad pakenčia ir gerokai didesnį trumpalaikį atšalimą.
Augalui reikia ilgos ir karštos vasaros, o žiemą – sauso grunto. Tokios sąlygos ir yra jos tėvynėje. Europoje gali nukentėti nuo drėgmės ir gilaus šlapio grunto užšalimo. Šios palmės sėklų ar pačių augalų gauti labai sunku, o ir informacijos apie auginimo bandymus trūksta.
Paprastoji ežiapalmė (Rhapidophyllum hystrix)
Ši žemaūgė palmė iš pietinių JAV valstijų užauga iki 2–3 m. Atspari šalčiui, bet jai reikia panašių sąlygų, kaip ir prieš tai aprašytai palmei. Tik skirtingai nuo pastarosios, ežiapalmę lengva uždengti, nes kamienas retai pasiekia didesnį nei 1 m aukštį.
Kartais gali išverti net didesnį nei -26 °C šaltį. Bandomos auginti ir šiaurinėse JAV valstijose, Kanadoje. Auga labai lėtai, todėl kantriai tenka laukti tipinės palmės išvaizdos. Europoje sunkoka gauti ir pačių augalų ar sėklų.
Trithrinax campestris
Mažoji sabalpalmė (Sabal minor)
Tai vienintelė žemaūgė palmė iš Sabal palmių šeimos ir pati pakančiausia šalčiui. Kilusi iš pietrytinių JAV valstijų. Įprastas šios palmės aukštis 1 m (retai iki 3 m). Iš pradžių kamienas formuojasi po žeme (apie 30 cm) ir tik vėliau virš žemės. Savo savybėmis ir augimo sąlygomis panaši į paprastąją ežiapalmę. Apie auginimo pasiekimus Europoje žinių trūksta. Sėklų ir augalų pasiūla maža.
Visų šios grupės augalų pakantumas šalčiui labai susijęs su vasaros trukme ir šilumos kiekiu. Augalai, per vasarą gavę daugiau karščio, iškęs didesnį šaltį, ir atvirkščiai. Todėl, tenka manyti, Lietuvai šios palmės nelabai tinkamos. Eksperimentuoti verta nebent su žemaūgėmis ežiapalmėmis ir mažosiomis sabalpalmėmis.
Antrosios grupės palmės kilusios iš vėsesnio klimato kraštų ir teikia daugiau vilčių
Didžioji jubėja (Jubaea chilensis)
Tai endeminė pietvakarių Pietų Amerikos rūšis, auganti nedideliame centrinės Čilės rajone tarp 32° ir 35° pietų platumos. Kalnuose pakyla iki 1500 m virš jūros lygio. Medis užauga iki 25 m aukščio.
Tai vienintelė iš čia aprašytų palmių plunksniniais lapais (visos kitos augina delno formos lapus) ir pati atspariausia šalčiui iš plunksninių palmių, prisitaikiusi prie vėsių vasarų ir nešaltų žiemų. Gali ištverti šaltį iki -15 °C, nors yra liudijimų apie atsparumą ir -20 °C šalčiui.
Šios rūšies palmių augalų ir sėklų gauti sunku, nors galima atsisiųsti. Tačiau jos lapai ilgi ir juos uždengti žiemai sunkiau nei trumpus delninių palmių lapus. Auga gana lėtai, todėl sunkiau atželia po žiemos.
Paprastoji nykštukė (Chamaerops humilis)
Tai vienintelė natūraliai Viduržemio jūros regiono šalyse (Italija, Ispanija, Prancūzija, Šiaurės Afrikos šalys) ir toliausiai į šiaurę pasaulyje auganti palmė. Jos daugiakamienis krūmas ar žemas medis siekia 2 m, o kartais ir 5 m. Labai atspari, pakelia iki -15 °C šalčio. Lietuvoje jų galima įsigyti didžiųjų prekybos centrų augalų skyriuose. Mažesnių augalų kainos svyruoja nuo 30 iki 60 litų, tad kodėl tokia suma nesurizikavus? Rūšis gimininga azijinėms Trachycarpus palmėms. Bet pastarosios formuoja tik vieną kamieną.
Šiurkštuolė (Trachycarpus)
Tai gana plati azijinių palmių giminė, išplitusi nuo atogrąžų iki vidutinių platumų Himalajuose. Atspariausios šalčiui yra kilusios iš Himalajų kalnų (Nepalas, Tibetas), Kinijos, Japonijos. Augintojų dėmesio vertos Trachycarpus fortunei, Trachycarpus fortunei x wagnerianus, Trachycarpus takil, Trachycarpu sprinceps, Trachycarpus nanus.
Visų šių rūšių atsparumas šalčiui panašus. Augalai pakyla į kalnus iki sniego dangos, apie 2500 m virš jūros lygio. Atskiros rūšys labai panašios, o ir atsparumas bei augimo sąlygos nesiskiria.
Šias palmes dažniausia bandoma auginti šaltame klimate.
Galima numanyti, kad Šiaurės Europai tinkamiausios antrosios grupės palmės. O iš šios grupės daugiausia vilčių teikia šiurkštuolės ir paprastosios nykštukės. Pastarosios dar retokai auginamos, bet šiurkštuolės dažnos tiek Šiaurės Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje.
Lietuviški bandymai
Šiurkštuolių (Trachycarpus), augančių grunte, galima rasti beveik visoje Europoje: Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitur. Arčiausiai Lietuvos šių palmių auginama Lenkijoje (Pleszew). Lietuvoje tokių bandymų irgi daugėja. Nedengiamos šios palmės gali augti tik švelnesnio klimato kraštuose, 7–6 zonose. Šiauresniuose regionuose jas būtina dengti.
Lietuva priskiriama prie gana atšiauraus klimato šalių, švelnios žiemos retos ir tikėtis, kad palmės grunte augs be apsaugos žiemą, neverta. Mano bandymai parodė, kad tai neįmanoma. Todėl norintiesiems džiaugtis šiuo augalu teks gerai apgalvoti, kaip ji bus apsaugota žiemą.
Skandinavai galimybes auginti grunte palmes apibūdina taip: jei vietovėje nedengiama auga čilinė araukarija ir figmedis, augs ir palmės. Visi bandymai auginti araukarijas Lietuvoje baigiasi po eilinės šaltos žiemos. Figmedžiai, tiesa, auga ir nedengiami (vis ataugdami iš kelmo), bet nedera net ir dengiami. Tad palmėms Lietuvoje po atviru dangumi tarsi ir ne vieta.
Vis tik susiruošusieji nugalėti visus sunkumus gali bandyti, tik reikia paisyti paprastų taisyklių. Palmę sodinti į nuolatinę vietą (kaip ir kitą lepesnį augalą) galima tik pavasarį ar vasaros pradžioje. Per vasarą augalas apsipranta savo vietoje, išleidžia šaknis. Vasaros pradžioje galima tręšti azoto trąšomis, o jau antrąją pusę – tik fosforu ir kaliu.
Be to, palmėms antrąją vasaros pusę reikia ir magnio, ir geležies, ir mangano. Kalis ir magnis pripažįstami kaip atsparumą šalčiui didinantys elementai. Žiemą svarbu saugoti nuo šalčio šaknis, neleidžiant sušalti gruntui, taip pat būtina apsaugoti ir patį augalą, ypač augimo pumpurą. Palmė neturi miegančiųjų pumpurų, tad atsiminkime, kad nušalus viršūniniam augimo pumpurui augalas žus.
Čia galima pasinaudoti skandinavų patirtimi. Galimi du būdai: gausiai apšiltinti, stengiantis kuo mažiau šalčio prileisti prie augalo, arba pastatyti erdvesnę, bet irgi šiltą palapinę ar namelį. Tokią palapinę per šalčius reikia pašildyti, kad temperatūra nenukristų žemiau -5–-10 °C. Tam tinka paprasta kaitrinė lemputė. Prieš žiemą atvedamas elektros kabelis ir šalčiausiomis naktimis įjungiama elektros energija.
Mano pažintis su žiemojančiomis palmėmis prasidėjo būtent nuo šiurkštuolės, paprastosios nykštukės ir didžiosios jubėjos.
Pastarąją vienmetę parsivežiau iš Čekijos, bet pirmąją žiemą žuvo kambaryje, net nepasodinta į lauką. Matyt, neiškentė per sauso kambario oro. Nykštukė vis dar auga vazone, bet įnešama tik pradėjus šalti ir jau yra jautusi -10 °C šaltį. Daugiausia patirties sukaupta su šiurkštuole.
Mano šiurkštuolė grunte auga nuo 2007 metų. Tikroji rūšis nėra žinoma, nes sprindžio dydžio pirmametį daigelį išsikasiau Juodkalnijoje iš po suaugusio derančio medžio. Per vasarą ji išleidžia apie 6–7 lapus. Žiemai stipriai apšildau šaknis.
Prieš tai akmenimis ar kitomis medžiagomis padengiu gruntą aplink kamieną, kad kurmiai negalėtų išrausti žemės – jie mėgsta neįšalusį gruntą ir taip ardo augalo šaknis. Po to apsuku šiltinamosiomis medžiagomis visą augalą, uždengiu neperpučiama ir drėgmės nepraleidžiančia danga ir dar užkasu sniegu.
Palmė iškentė visas šalčiausias žiemas. Kiekvieną pavasarį sutinka nušalusiais lapais, bet greitai išaugina savo 6–7 lapus.
Nebijant darbo ir negailint lėšų galima išauginti gana didelę palmę, kuri be apsaugos, nedengta džiugins akį 9–10 mėnesių (nelygu oras) per metus. Tai bus tikra kiemo puošmena.
