Svečiuose viename iš didžiausių rožynų

Mieguistame Siesikų kaime esančiame sode veši viena didžiausių Lietuvoje rožių kolekcijų. Kai kurie egzemplioriai yra tokio dydžio ir aukščio, kad sunku patikėti, jog rožės auga Lietuvoje.

Net įdomu būtų sužinoti, ar kas augina aukštesnę ‘Alchymist‘ rožę – jos žiedų grožiui retas gali atsispirti. O dabar – ir bloga naujiena. Šis rožynas uždaras ir lankomas tik su šeimininkės Loretos ANDROSOVIENĖS kvietimu. Tad, atsiradus galimybei apsilankyti žydint rožėms, antrą kartą mąstyti nereikėjo.

Tik šešeri metai

Užėjus į kiemą, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana įprastai – keliolika vešlių rožių krūmų, tvarkingi daugiamečių augalų gėlynai, autentiškas medinis ūkinis pastatas. Tačiau, kaip ir moko kraštovaizdžio dizaino vadovėliai, nereikia atskleisti viso grožio kaip ant delno. Vos aplenkus ūkinį supranti, koks teisingas šis profesionalų patarimas. Mat čia vaizdas smogia visa jėga – kiek akys užmato – vien rožės rožės rožės...

Vaikštant po sodą ir matant drūto medelio storumo rožių stiebus, sunku patikėti, kad rožynas gyvuoja tik šeštus metus.

„Pirmosios rožės mano sode atsirado 2007-ųjų rudenį visiškai atsitiktinai, – pasakoja Loreta. – Ieškodama, kur nusipirkti augalų sodui, netyčia radau Sibirkos rožyno puslapį. Tuo metu Lietuvoje Sibirkos rožynas prekiavo rožėmis internete. Man tai pasirodė labai patrauklu – nereikia stumdytis mugėje, po to vilkti pilnus krepšius iki automobilio.“

Taip atsirado keletas pirmųjų erškėčių. Ilgais žiemos vakarais truputį daugiau pasidomėjus rožėmis, prieš pavasarinį sodinimą iš to paties rožyno atkeliavo dar keletas augalų.

„2008 m. vasarą gavau pakvietimą į „Rožių dienas“ Sibirkos rožyne. Štai nuo tos vasaros viskas ir prasidėjo…“ – paprastai apie nepaprasto sodo pradžią pasakoja Loreta. Kiek iš viso rožių šiuo metu auga sode, ji jau seniai pametusi skaičių. Kasmet kai kurios rožės numiršta, kitos pasidaugina atžalomis. Tad bendras skaičius – maždaug 250 pavadinimų daugiau kaip 300 rožių kerų.

Pirmenybė – senovinėms rožėms

Loretos rožių kolekcija labai vertinga tuo, kad čia pirmenybė teikiama senovinėms rožėms. Daugelis šios grupės rožių žydi tik kartą, todėl nėra itin vertinamos augintojų. Tačiau jos yra atsparesnės šalčiui, o tai ypač svarbu turint galvoje atšiaurias lietuviškas žiemas. Ir daugelis jų labai stipriai kvepia.

Šiame sode veši dešimtys baltažiedžių (Alba), burboninių (Bourbon), Provanso (Centifolia), damaskinių (Damask), kininių hibridinių (Hybrid China), remontantinių (Hybrid Perpetual), Moss, prancūzinių (Gallica) rožių. Nepaprastai gražios yra arbatinės (Tea) rožės, bet mūsų klimato sąlygomis, deja, jų grožis arba neatsiskeidžia, arba jos atrodo netgi visai nepatraukliai.

Tačiau nepamirštos ir modernios rožių veislės, nemažai populiarių angliškųjų Davido Austino rožių. Man lankantis sode, lyg koks degantis krūmas bene ryškiausiai švietė ‘Tess d’Urbervilles’.

Loretos nuomone, tai ypač tinkama veislė pradedančiam augintojui.
„Pastaraisiais metais vis labiau pradeda patikti erškėčiai, kurie nereikalauja jokios priežiūros – nei dengti žiemai, nei iškarpyti peržydėjusius žiedynus. Net ir minimaliai prižiūrimi jie atrodo puikiai“, – neslepia priežiūros tikrai nestokojančio rožyno šeimininkė.

Nors sode dominuoja rožės, atsiranda vietos ir kitiems augalams: vaismedžiams, vaiskrūmiams, dekoratyviems krūmams bei medžiams.

„Kadangi rožių auginu nemažai, sodas įgavo krūmyno vaizdą. Tad norėdama jį kiek pakeisti, įsigijau keletą vertikalių siaurai augančių kadagių ir pušelių, taip pat ir visai nemenkų medžių, pavyzdžiui, himalajinį beržą ar katalpą (Catalpa ovata)“, – apie savo sukurtą reginį dalijasi mintimis Loreta.

Dirbk nedirbęs

Žvelgiant į vešlius rožių kerus, pradedi galvoti, kad gal čia dirvožemis ypač derlingas, arba šeimininkė sugeba tas rožes paveikti kokiais nors stebuklingais apžavais. Dėl dirvožemio gal ir tiesa, tačiau paprastai tokios įspūdingos kolekcijos slepia ir sunkų nuolatinį darbą. Dengimas žiemai čia prilygsta karinei operacijai, kuriai prireikia šimtų metalinių lankų ir kablių bei ne vieno šimto metrų agroplėvelės.

Pavasarį nugenėti tokį kiekį rožių tenka per vieną ar dvi dienas, pamirštant visus kitus darbus. Net iš šono romantiškai atrodantis vasaros darbas – nužydėjusių žiedų skabymas – ir tas suryja keletą ir taip trumpos mūsų vasaros dienų, nes tų žiedų prisirenka ne vienas ir ne du šiukšlių maišai.

Išrinkti gražiausią – neįmanoma

Ir kaip mamai, kuriai iš savo vaikų sunku išrinkti gražiausią, Loretai sunku išskirti tik vieną rožę – jos tokios skirtingos ir visos labai gražios. Daug metų mėgstamiausių sąraše – damaskinės rožės ‘Pink Leda‘ ir ‘Leda‘, ‘R. Kordes‘, o ‘Alchymist‘ neatsispiria beveik niekas. Labai mielos prancūzinės hibridinės (Gallica) ‘Complicata‘ bei ‘Alain Blanchard‘, burboninės (Bourbon) ‘Louise Odier‘ ir ‘Coupe d'Hebe‘, na, ir, be abejo, raudonlapis erškėtis (Rosa glauca).

Šis gražuolis melsvai violetine lapija puikuojasi tarp melsvaspyglės dygiosios eglės ir violetiniais žiedais žydinčios ‘Reine des Violettes‘. Ši trijulė yra pirmas ir paskutinis vaizdas, pasitinkantis ir išlydintis visus, kuriems tenka privilegija apsilankyti šiame stebuklingame sode.