Genai neturi įtakos
Pasak psichologės Jolantos Dzemedzionkienės, anksčiau buvo manoma, kad potraukis vogti – paveldimas. Stebėjimų ir tyrimų rezultatai rodo, kad genai tam neturi reikšmės – vagiliauti vaikai gali pradėti dėl socialinių sąlygų, blogos draugų įtakos.
Vis dėlto vagiliauja ir padorių, tvarkingų, pasiturinčių šeimų vaikai. Tėvus ištinka šokas, po kurio jie reaguoja skirtingai: vieni nesureikšmina šio įvykio, kiti savo atžalai prognozuoja juodą ateitį: „auga būsimas nusikaltėlis“, dar kiti, ypač kai po vienos vagystės įvysta kita, mano, kad jų palikuonis turi „vagies genų“, jam gresia kleptomanija.
Kleptomanija (gr. kleptō – vagiu, mania – beprotybė, aistra) – psichikos sutrikimas, pasireiškiantis liguistu potraukiu vogti. Paskutiniais JAV mokslininkų duomenimis, šis sutrikimas būdingas vos 5 proc. žemės gyventojų, o tarp mažamečių vaikų praktiškai nepasitaiko.
Susidūrus su vagiliavimo problema pirmiausia būtina išsiaiškinti tokio poelgio priežastis ir nuoširdžiai su vaiku pasikalbėti.
Svarbu suvokti priežastis
„Atsižvelgiant į amžiaus grupę, vaikų vagiliavimo priežastys skirtingos. Tiesiogine prasme, mažamečio, ikimokyklinio amžiaus vaiko vagystės negalima vadinti vagyste: jo poelgis neturi jokio kriminalinio atspalvio. Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra egocentriški, jiems būdingas savininkiškumo jausmas. Jis itin stiprus, jei vaikas – vienturtis, šeimoje laikomas stebuklu, jam pataikaujama“, – sako psichologė ir pastebi, kad 3–4 metų vaikai nežino, kas yra nuosavybė – jie tiesiog ima tai, kas patiko, ko jie labai nori ar neturi.
Pradėję lankyti mokyklą vaikai susiduria su „gero berniuko“, „geros mergaitės“ įvaizdžiu – jie nori įtikti, patikti mokytojai, bendraklasiams, rasti vietą naujų draugų kompanijoje. Dažnai tai pagrindinės pradinukų vagysčių priežastys.
„Pradinukas vagia ne todėl, kad jam svarbu daryti gera – jis tiesiog labai nori pakilti kitų akyse, laukia pagyrimo, palankaus dėmesio, – aiškina J. Dzemedzionkienė. – Tokio amžiaus vaikas jau suvokia, kad vogti – negražu, dėl to jaučiasi blogai, nejaukiai.“
Pasak specialistės, pagrindiniai aukštesniųjų klasių moksleivių vagysčių veiksniai – socialinės sąlygos. Tuo laikotarpiu pastebimas vaikų išsisluoksniavimas materialiniu pagrindu: skurdžiau gyvenantys, likimo nuskriausti vaikai ne visada atsispiria pagundai. Tačiau nutinka ir taip, kad vogti pradeda pasiturinčių, gerų tėvų vaikai, ir ne tik iš savo bendraklasių, tėvų – vagia gatvėje, parduotuvėje, autobuse. „Tokio vaiko poelgio priežastimi gali būti noras įsitvirtinti draugų kompanijoje, ginčas arba lažybos, arba... tėvų meilės ir dėmesio stoka“, – konstatuoja psichologė.
Kodėl vaikai vagia?
Noriu! 2–3 metų vaikas nesupranta žodžių „tavo“, „mano“, „svetimas“ reikšmės, jie jam abstraktūs, todėl neesminiai. Vaikui atrodo, kad viskas pasaulyje priklauso jam, tad svečiuose, darželyje tiesiog pasiima patikusį žaislą.
Dovana. Vagystę mažametis gali įvykdyti norėdamas pradžiuginti artimą žmogų, pavyzdžiui, mamą. Tokio poelgio priežastis: vaikas nesupranta, kad vogti – negražu ir mama jo už tai nepagirs.
Valios stoka. Vaikui sunku sau įsakyti „Negalima!“, kai jis ko nors labai nori. Jam nesiseka atsispirti pagundai, nors puikiai supranta, kad toks poelgis bus pasmerktas, užtrauks gėdą.
Trūksta dėmesio. Pavogęs konkretų daiktą vaikas mano sulauksiąs tėvų, bendraamžių dėmesio kaip naujas šio daikto savininkas.
Kerštas. Noras nubausti arba atkeršyti jį nuskriaudusiems ar erzinantiems vaikams.
Kaip kalbėtis su mažiausiais?
„Mažamečio nevadinkite vagimi. Atsitūpkite, kad matytumėte jo akis, paimkite už rankų ir paprastais žodžiais, suprantamai jam paaiškinkite, jog žaislas – svetimas, todėl jo imti negalima, negražu, o jei jau labai nori, reikia atsiklausti. Papasakokite, kaip jausis daikto netekęs draugas, – ikimokyklinio amžiaus vaikų tėveliams pataria J. Dzemedzionkienė. – Žaislą jo savininkui grąžinkite kartu su vaiku – nesiųskite mažamečio vieno: jam tai gali būti labai sunku, tolygu psichologinei traumai, o atėjęs kartu su mama, tėčiu jis jaus supratimą, palaikymą.“
6–7 metų vaikams tikslas, dėl kurio jie vagia, svarbesnis už bausmės baimę. Pavyzdžiui, vagystė siekiant įgyti palankesnį draugų dėmesį: už pavogtus pinigus jis nupirks saldainių, pavaišins vaikus – kažkurį laiką taps susižavėjimo ir dėmesio objektu. Šiuo atveju tėvai turi ne tik paaiškinti, kad vogti negalima, ką reiškia nuosavybė, bet ir pasistengti atskleisti tokio poelgio priežastį.
Ja gali būti ne tik uždaras charakteris, bendravimo įgūdžių spragos, bet ir savęs, kaip asmenybės, nuvertinimas: kai žmogus aplinkiniams svarbus ne kaip asmuo, o tai, ką jis turi, ką gali duoti. Tėvams iškyla dar viena užduotis: atžalai išaiškinti, ką reiškia tikra draugystė, aptarti būdus, kaip jam susipažinti su kitais vaikais, kaip bendrauti, juos sudominti – gal pakviesti į namus, surengti iškylą sode...
Vagystė, įvykdyta siekiant atkeršyti, gali būti vertinama kaip kenkėjiškas poelgis ir kaip siekis artimiesiems suteikti nemalonumų. Abiem atvejais vaikas puikiai supranta, kodėl jis taip elgiasi, kas jo laukia. Kaip reaguoti tėvams? Aiškinkite, įtikinėkite, vaizdingai perteikite konfliktines situacijas, galite jas net suvaidinti.
Su amžiumi tampa sunkiau
8–11 metų vaikai gali vogti dėl valios stokos. Kaip ją išugdyti? Pagrindinė taisyklė: niekada už vaiką nedarykite to, ką jis gali padaryti pats. Pasiūlykite vaikui rasti tikslą, svajonę, kurių jis atkakliai siektų. Patarkite pradėti nuo nelabai reikšmingų dalykų: kas dieną padaryti kažką gero, palaikykite jį ir jokiu būdu neleiskite jam keisti planų, apsileisti. Juk pasiekti užsibrėžtą tikslą – pati vertingiausia žmogaus charakterio savybė.
„Augant vagystės problema tampa sudėtingesnė. Vaikystėje toks poelgis – klaida, atsitiktinis epizodas, o 12–15 metų paaugliui – sąmoningas žingsnis, gal dar blogiau – kenksmingas įprotis, – pastebi psichologė. – Sakoma, kad vaikai – mūsų gyvenimo gėlės. Gėles laistome, prižiūrime, nes žinome, kad kitaip jos nuvys. Tas pats ir su vaikais: jei nebus tinkamo auklėjimo, bendravimo šeimoje, jie gali pasukti blogu keliu.“
Jei tėvai paskendę savo reikaluose, mažai būna namuose, neskiria reikiamo dėmesio savo vaikams, tai atsipirkti bando vertingais pirkiniais, dovanomis. Vaikui nusižengus tėvai nustemba: „Ko dar jam reikia?“
„Vaikas nori dėmesio, bendravimo, buvimo kartu. Jam reikia ne daiktų, o tėvų meilės, – teigia psichologė. – To stokojantys vaikai, net ir iš pasiturinčių šeimų, vadinami socialiai apleistais. Juk liaudies išmintis sako: „Ką pasėsi, tą ir pjausi!“ Todėl tėvai neturėtų stebėtis, kad vaikas pradėjo vogti – taip jis bando į save atkreipti gimdytojų dėmesį.“
Tiesa, ne visada vagiliauti pradedama dėl blogo auklėjimo šeimoje.
Pastaruoju metu tarp paauglių populiarios „prestižo vagystės“ – taip elgtis paauglį skatina bendraamžiai, sakydami, kad vagystė garantuos jam norimą padėtį, statusą kompanijoje. Kartais vagystė yra „ginčo“ sprendimas, lažybos, nors taip elgtis paauglius jėga ar apgaule gali versti ir nedori draugai, aplinkiniai.
Svarbiausia – nenusisukti
Negi paauglys – žlugęs žmogus? Pasak psichologės J. Dzemedzionkienės, tėvai neturėtų iš karto smerkti savo atžalos – būtina išsiaiškinti vagystės priežastis, pasikalbėti ne tik su vaiku, bet ir su mokytojais, kreiptis pagalbos į mokyklos socialinį darbuotoją, psichologą. Dar geriau, jei paauglį konsultuos nepriklausomas specialistas – žinia, apkalbos greitai sklinda ir kartą apsivogęs mokinys gali tapti pašaipos, patyčių objektu, aplinkiniai gali pradėti jį ignoruoti. Pasekmės įvairios, blogiausia jų – kriminalinė ateitis.
„Kad ir kokia bėda nutiktų vaikui, nuo jo nenusisukite, neignoruokite, – tikina psichologė. – Meilė, tikėjimas vaiku ir tuo, kad jis gali tapti geru žmogumi, padės jam įveikti pagundas.“
Jei nepaisant visų taikomų priemonių vaikas ir toliau vagiliauja: ima viską, kas ne vietoje padėta, dažnai neprisimena, iš ko ir kur pavogė konkretų daiktą, jei negali paaiškinti, kam to daikto jam reikia – žodžiu, vagia, nes negali nevogti, būtina kreiptis pagalbos į psichoterapeutą. Polinkis vogti gali būti sunkios psichinės ligos pradžia – šiuo atveju vien auklėjamųjų priemonių nepakanka.
Tėvų auklėjimo klaidos
Nenuoseklus auklėjimas: ketinote bausti, bet nenubaudėte; vieną kartą nusikaltus nubaudėte, kitą kartą nusprendėte, kad nieko baisaus neįvyko. Skirtingi tėvų reikalavimai: tėtis baudžia, mama leidžia.
Dviguba moralė: tėvai neleidžia vaikui vogti, o patys giriasi iš darbo parsinešantys „šio bei to“. Vaikui sunku suprasti, kodėl jo elgesys smerkiamas, jei taip daro patys tėvai.
Vaikui viskas leidžiama. Tarp bendraamžių jis elgiasi lygiai taip pat kaip namie ir nesupranta, kodėl kiti vaikai nenori su juo draugauti. Labai dažnai tokio vaiko tėvai bando atžalą išteisinti kaltindami aplinkinius.
Pernelyg didelė vaiko gyvenimo kontrolė. Vieni vaikai jai priešinasi šokdami į akis suaugusiesiems, kiti – nederamai elgdamiesi, kai jų suaugusieji nemato.
Ką daryti, jei vaikas vagia?
Aiškiai, vaikui suprantamais žodžiais įvertinkite šį jo neigiamą poelgį ir uždrauskite jam taip elgtis.
Paaiškinkite, kaip jaučiasi žmogus, kurį apvogė. Nusikaltusio vaiko vagimi nevadinkite, nepiktžodžiaukite, nejuodinkite jo asmenybės – atžala tuos žodžius gali suprasti kaip teisybę: „Mama sako, vadinasi, aš toks ir esu!“ Mintis ir veiksmas – neatskiriami.
Nemalonios situacijos neaptarinėkite su pašaliniais. Laikykitės auksinės taisyklės: jei barate, tai prie keturių akių, jei giriate, tai viešai. Vagystė – šiukšlės, kurių nevalia nešti iš namų.
Prisiminkite, kad klausti vaiko „Kaip tu galėjai?“ dažnai yra beviltiška, nereikalinga, ypač jei jūsų atžala dar nelanko mokyklos.
Nelyginkite savo vaiko su kitais vaikais ar su pačiu savimi vaikystėje.
Smerkdami blogą atžalos poelgį venkite neigiamų žodžių, nesutirštinkite jausmų – vaikas gali pradėti slėpti savo poelgius, kurie, jo nuomone, bus smerktini, jūs prarasite vaiko kontrolę.
Išsiaiškinę situaciją ir padėję vaikui įsisąmoninti, kad vogti negražu,
daugiau šio įvykio nebepriminkite.
Jei yra galimybė, pašalinkite vagystes skatinančias aplinkybes.
