Vieni kremta knygas apie augalus ir sodo planavimą bei šiurpina namiškius kalbomis, kaip pavasarį raus lauk dešimtmetį puoselėtus želdynus ir sodins naujus, o įspūdžiui sustiprinti internetu užsakinėja šimtus sėklų pakelių.
Kiti ant palangės rengia popiečio arbatėles su sanpaulijomis ir ant stiklo piešia nelaimingas saulytes, treti susirūpina kambarinių augalų gerove, o šie, perlaistyti ir permaitinti, netrukus iškeliauja į savo žalią rojų. Žodžiu, žiemą visiems ne pyragai. Bet išeitis yra.
Idėja gimė Amerikoje
Štai tokiems nuo veiklos stygiaus kenčiantiems sodininkams labai tiktų miniatiūriniai kraštovaizdžiai – sumažinta kažkur matyto ir patikusio želdinio, sodybos, sodo ar savo kiemo kopija, sukurta nedideliame, dažniausiai erdviame vazone ar lovelyje.
Tokia kraštovaizdžio architektūros pakraipa, o kartu ir smagi laisvalaikio praleidimo forma atsirado JAV ir pirmiausia buvo skirta miestiečiams, kuriems patinka sodininkauti, bet jie neturi savo sklypo ir tenkinasi balkonu. Sodininkavimo ir miniatiūrų kūrimo principas greičiausiai buvo nukopijuotas nuo japonų ir jų bonsų medelių.
Nuo seno žinoma, kad rytietiškas sodas – tai miniatiūroje sukurti peizažai su ežerais, kalnais, kriokliais ir miškais, kur dauguma detalių labiau nujaučiamos negu egzistuoja realiai. Amerikietiškajame variante mažiau gamtos, bet daugiau mums pažįstamos gyvenamosios aplinkos ir infrastruktūros, net iki smulkmenų. Jeigu kuriamas sodelis, jame būtinai atsiras miniatiūrinis suoliukas, žibintas, takeliai, grįsti trinkelėmis, o medyje kabės inkilas. Neretai pastatomas ir svajonių namukas su terasa ir šašlykine, iškasamas tvenkinys, o jame – valtelė, pakrantėje kuoliukas su virve valčiai pririšti. Tikras žaidimas, bet kokia idilė ir kiek veiklos, kol kiemas po sniegu!
Vazonai ir substratai
Nors augalai vaidina ne pagrindinį vaidmenį, visgi jie ta silpnoji jautrioji miniatūros grandis, nuo kurios priklauso visos kompozicijos sveikata, grožis ir ilgaamžiškumas.
Taigi kuo erdvesnis vazonas, tuo geriau jame jausis augalai ir tuo tikriau, realiau atrodys miniatūra. Visgi vazonas turi būti toks, kad prireikus jį būtų galima transportuoti, du žmonės jį privalo nesunkiai pakelti. Sodo prekių parduotuvėse yra gėlių padėklų fiksuojamais ratukais. Pastačius vazoną ant tokio padėklo, jį perstumti bus lengviau. Nors gražiausiai atrodo vazonai iš natūralių žaliavų – molio, akmens, medžio, o jie labai sunkūs. Dabar galima gauti ir visai dailių plastikinių medžio ar molio vazonų imitacijų.
Substratus miniatiūriniam sodeliui reikėtų ruošti tokius pačius ar panašius į tuos, kuriuos naudoja bonsų augintojai. Tuomet laistyti ir tręšti reikės rečiau. Tai granuliuoto molio, derlingo komposto ir smėlio mišiniai įvairiomis proporcijomis.
Lauko spygliuočiams tinka mišinys santykiu 1:2:1, lapuočiams medeliams – 3:6:1, o daugeliui kambarinių augalų – 1:3:1.
Žemių mišiniams naudojamą granuliuotą vulkaninį molį sudaro smulkios, maždaug 0,5 cm skersmens, dalelės, kurios gali sugerti labai daug drėgmės. Jos netirpsta vandenyje, nesulimpa, todėl mišinys būna purus ir puikiai praleidžia orą. Lietuvoje bonsų augintojai dažniausiai naudoja „Akadama“ granuliuotą molį.
Jo retsykiais pasitaiko pirkti sodo prekių aikštelėse ar medelynuose, bet paprasčiau ir pigiau atsisiųsti patiems iš užsienio ar gauti iš bonsų augintojų. Kartais japonišką degtą molį bandoma pakeisti keramzitu. Šios molio granulės, kitaip negu „Akadama“, beveik nesugeria vandens. Vienas granuliuoto molio privalumų yra tai, kad sausa granulė balta, o drėgna ruda, todėl aiškiai matyti, kada laikas laistyti. Vietoj „Akadamos“ galima naudoti neutralias durpes, o jeigu sodiname spygliuočius – apirusią pušies žievę.
Laistymas
Laistymo dažnumas priklauso nuo augalų, kurie auga miniatiūriniame sodelyje. Daugumos poreikiai labai skirtingi, todėl geriausia viename vazone sodinti augalus, kuriems reikia panašių gyvenimo sąlygų.
Pavyzdžiui, gulsčiosioms elksinėms ir paparčiams reikia drėgnos žemės, daugumai spygliuočių tarp laistymų ji turi apdžiūti, o sukulentiniams augalams (šilokai, perkūnropės, įvairūs storlapiai) – ir visai išdžiūti. Jeigu sodelyje auga vidutinių poreikių augalai (spygliuočiai, nereiklios daugiametės gėlės), o vazonas erdvus, drėgmę galime patikrinti įkišę į žemę pirštą. Jeigu neplanuojame sodinti Čepkelių raisto miniatiūros, vazonas privalo turėti drenažo skyles, o kartu ir padėkliuką vandeniui. Jo nereikės, jeigu vasarą laikysime vazoną kieme ant trinkelių ar žemės, bet tikrai pravers, jei perkelsime jį ant medinių terasos grindų arba įnešime į namus.
Proporcijos ir detalės
Nuo kičo iki meno – labai žema tvora. Sodelio detalių dydis turi proporcingai atitikti vazono dydį ir derėti tarpusavyje. Jeigu kabiname mažą 2 cm skermens inkiliuką, šalia tupdykime paukštelį, kuris vizualiai tilptų per inkilo landą. Jeigu padėjome miniatiūrinį grėblį, šalia reikės atitinkamo dydžio laistytuvo. Neperkraukime detalėmis. Geriau pastatyti namą ir šalia padėti vieną kibirą, negu užversti parkelį sodo įrankiais.
Miniatiūrinių, realias proporcijas ir stilistiką atitinkančių pastatų, molinių ir metalinių mažosios architektūros elementų, sodo įrankių ir padargų galima nusipirkti internetu ir atsisiųsti iš užsienio.
Pabandykime pasižvalgyti Etsy.com ar Ebay.de interneto parduotuvėse. Dar paprasčiau juos nusilipdyti patiems iš polimerinio molio. Rankdarbių parduotuvėse prekiaujama „Fimo“ ir kitais polimeriniais moliais, iš kurių paprasta lipdyti ir kuriems kepti nereikia specialios krosnies. Polimerinio molio lipdiniai iškepa paprasčiausioje orkaitėje, 110–130 laipsnių temperatūroje; jie sukietėja vos per pusvalandį.
Plati spalvinė molio gama ir įvairūs efektai (skaidrus, metalo, blizgus ir panašiai) paverčia lipdymą labai malonia veikla, tad vaikai tikrai mielai padės. Maža to, polimerinį molį galima dekoruoti specialiais dažais, lakais, įvairiais būdais sendinti. Nemažai sodo miniatiūros detalių galima pasigaminti patiems ir iš medžio, tačiau molis patogiau, nes nepūva.
Augalai
Sodinkime lėtai augančius, miniatiūrinius, nereiklius ir savo lajos formą ilgai išlaikančius augalus. Tokie nepersodinti ir negenimi viename vazone gali augti keletą metų. Jeigu sodo miniatiūra planuojame džiaugtis visus metus, vazoną apželdinkime kambariniais augalais. Kuo šilčiau laikomi augalai, tuo daugiau šviesos jie turi gauti.
Kitas variantas – Viduržemio jūros pakrantės augalai: granatai, rozmarinai, levandos, oleandrai, bugenvilijos, citrinmedžiai, alyvmedžiai, kiti medeliai ir krūmai. Jie puikiai vasaroja lauke, rudenį numeta dalį lapų (arba visus) ir pasiruošia žiemai, bet žiemoti, panašiai kaip lietuviškos gervės, keliauja šilčiau. Į namus jie pernešami, kai vidutinė paros temperatūra nukrinta žemiau 10 laipsnių, nelaukiant, kol naktys atšals iki nulio. Peržiemoja šviesiame vėsiame žiemos sode ar kitoje patalpoje (12–15 °C), retsykiais palaistomi.
Atkreipkime dėmesį, kad miniatūroje dažniausiai perteikiamas realus arba artimas realiam kraštovaizdis, todėl Viduržemio jūros pakrantės augalai labiausiai tinka būtent tokio stiliaus sodeliams su daug akmenų, smėlio, baltos spalvos ir mažyčių vazonėlių.
Jeigu savo miniatiūroje norime atkartoti vidutinio klimato juostos kraštovaizdį ir sodinsime ne kambarinius, bet mūsų įprastus lauko augalus, žiemai juos reikės tinkamai paruošti. Jeigu augalai tikrai ištveria šaltį, atsparesni negu zona, kurioje gyvename (pvz., gyvename 5 zonoje, o augalai atsparūs 4 zonai), o vazonas didelis, gausus žemių, galime palikti jį lauke ir per speigus apkasti sniegu ar apsukti maišais ir senais drabužiais. Kitas variantas – perkelti į garažą ar kitą nešildomą patalpą, kur temperatūra net per speigus aukštesnė.
Lapuočiams tinka tamsi patalpa, spygliuočiams reikės šviesos. Šiek tiek jautresnių šalčiui augalų vazonus iš karto apkamšykime putplasčiu, apsukime senais rūbais, medžio žievės ar durpių maišeliais. Mūsų krašto pušaites ar kadagius apsukime tik tuomet, kai sinoptikai ima gąsdinti rimtu speigu. Per atlydžius patikrinkime žemę vazonuose ir, jeigu reikia, palaistykime.
Nereiklūs augalai nedideliam pavėsiui
Kanadinės cūgos (Tsuga canadensis) „Moonfrost“, „Jean Iseli“, „Jervis“, miniatiūrinės melsvės (Hosta), kai kurie paparčiai, viksvos, unksmenės (Blechnum penna–marina f. alpina).
Nereiklūs augalai saulėtai vietai
Visos miniatiūrinės kalninės pušys (Pinus mugo) kaip „Benjamin“ ar „Michelle“, bukieji puskiparisiai (Chamaecyparis obtusa) „Golden Sprite“, „Nana“, žirniavaisiai puskiparisiai (Chamaecyparis pisifera) „Blue Moon“, „White Pygmy“, paprastosios eglės (Picea abies) „Little Gem„, „Pusch“, baltosios eglės (Picea glauca) „Blue Planet“, „Pixie Dust“, gulstieji kadagiai (Juniperus horizontalis) „Blue Pygmy“, „Gold Strike“, balzaminiai kėniai (Abies balsamea) „Piccolo“, čiobreliai ir dauguma kitų daugiamečių alpinariumo augalų.
Jeigu miniatiūrinis pasaulėlis visuomet gyvens prie lovos, sodinkime kambarinius augalus. Jie savo išvaizda turėtų būti panašūs į auginamus lauko želdynuose, kad sukurtų identišką ar bent atpažįstamą kraštovaizdį. Tam tiks gulsčiosios elksinės (Soleirolia soleirolli), Benjamino fikusai, dailieji kiparisai (Cupressus macrocarpa), kai kurie paparčiai, kaip bonsai suformuoti skirpstulai (Zelkova).
Tai tiek pradžiai. Išlyginkime sklypą, pastatykime namus, pasodinkime augalus, iškaskime baseiną, paklokime grindinį ir išdėlioję molines „razinkas“ ramiai laukime pavasario.
