Keliaujant per šimtmečius
Paprastoji bitkrėslė (Tanacetum vulgare, sin. Chrysanthemum vulgare, Ch. tanacetum) natūraliai paplitusi beveik visoje Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Kai kuriose šalyse ją galima pamatyti pramoninėse plantacijose.
Įvairiems gydymo tikslams šį žolyną pirmieji ėmė auginti senovės graikai. IX amžiuje bitkrėslė atsirado Karolio Didžiojo žolynų sodeliuose, šv. Galeno benediktinų vienuolyne Šveicarijoje. Ja buvo iš žarnyno varomos kirmėlės, gydomas reumatas ir virškinimo sutrikimai, karščiavimas, skauduliai. XVI amžiuje Britanijoje bitkrėslės laikytos būtinu sodo atributu.
Viduramžiaus ir vėliau nėščios moterys bitkrėsles vartojo, norėdamos sukelti persileidimą, o kartais ir siekdamos priešingo efekto – trokšdamos pastoti ir išsaugoti kūdikį. XV amžiuje krikščionys šių augalų dėdavo į gavėnios maistą, prisimindami karčias žoles valgiusius izraeliečius. Manyta, kad jie mažina dujų, kurių atsiranda valgant žuvį, pupeles ir žirnius, kaupimąsi žarnyne. Šiais augalais prausdavo veidą, kad oda taptų švari, šviesi. XIX amžiaus pradžios airių tautosakoje siūloma maudytis druskos ir bitkrėslių vonioje, kad atlėgtų sąnarių skausmas.
Senovės egiptiečiai, graikai, persai bitkrėsles naudojo mirusiųjų kūnams balzamuoti. Daugelį amžių šių augalų buvo dedama į karstus, įsukama į drobules, įpinama į laidotuvių vainikus. Mat jie atbaidydavo vabzdžius ir kirmėles. 1688 metais pirmasis Harvardo universiteto rektorius palaidotas su bitkrėslių vainiku ant galvos. Jų įdėta ir į karstą.
Ekshumuojant 1846-aisiais palaikus, asmens tapatybė nustatyta būtent pagal gerai išsilaikiusius augalus. XIX amžiuje Naujojoje Anglijoje bitkrėslės taip dažnai naudotos per laidotuves, kad ėmė asocijuotis su mirtimi ir žmonės ėmė jų nekęsti.
Anksčiau Anglijoje bitkrėslės augintos ant palangių, kad atbaidytų muses. Šakelių įkišdavo tarp paklodžių ir užvalkalų, kad neprilįstų parazitų. Be to, jos padėdavo iš sodų ir namų išvyti skruzdėles.
Amerikos kolonijiniu laikotarpiu maistas būdavo įtrinamas ar apdedamas bitkrėslėmis, kad nepūtų ir nepritrauktų vabzdžių. Panašiai jas naudojo ir Vidurio Rusijos, Šiaurės tautos. Jų dėdavo ir į batus, kad nesusirgtų drugiu ar maliarija. Vokiečiai manė, kad namuose kabančios šakelės atbaido pabaisas, jas degino ir kaip smilkalus.
Bitkrėslių ieškokite pakelėse, pievose, laukuose, paupiuose, palei geležinkelius, namus, priesmėliuose. Šie 50–120 cm aukščio daugiamečiai augalai, priklausantys astrinių (Asteraceae) šeimai, paplitę visoje Lietuvoje. Liepos–rugsėjo mėnesiais žydintys tamsiai geltoni vamzdeliniai žiedai skleidžia savitą stiprų kvapą. Jie sudaro graižus, susitelkiančius į skydiškas kekes. Vėliau subręsta lukštavaisiai, kuriuose slepiasi sėklos.
Ir vaistas, ir nuodas
Bitkrėslėse yra eterinio aliejaus (sudėtinės dalys – tujonas, tujolis, pinenas, kamparas, borneolis, tanacetinas), flavonoidų, alkaloidų, kartumynų, fenolkarboninių rūgščių, cukraus, vitaminų, karotino, rauginių ir kitų medžiagų.
Vaistams per žydėjimą skinami arba pjaunami žiedai su trumpais (apie 2 cm) žiedynkočiais, rečiau lapai. Žaliava paskleidžiama gerai vėdinamoje vietoje, pavėsyje, arba džiovinama džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 40 ºC temperatūroje.
Nors ilgainiui daugeliu vaistinių bitkrėslių savybių suabejota, bet dabartinėje medicinoje iš jų žiedų gaminami vaistai vartojami. Jie skiriami apetitui sužadinti, virškinimui gerinti, žarnyno parazitams naikinti, sergant kai kuriomis žarnyno, tulžies ir kepenų ligomis, nuo bronchinės astmos, reumato. Šie vaistai taip pat didina skrandžio sulčių rūgštingumą. JAV bitkrėslės laikomos gydomąja priemone nuo karščiavimo, geltligės. Jos įtrauktos ir į Suomijos, Belgijos farmakopėjas.
Bitkrėslės plačiai taikomos įvairių šalių liaudies medicinoje. Štai Belgijoje, Suomijoje žiedų užpilu gydomas galvos skausmas, reumatas, karščiavimas, reguliuojamos menstruacijos. Bulgarijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir kitur žiedai laikomi mikrobus naikinančia ir tonizuojančia, spazmus slopinančia, nervus raminančia priemone.
Pasak žolininkų, jie padedantys įveikti maliariją, epilepsiją, šlapimo pūslės ir inkstų uždegimus ir net vėžį. Išoriškai bitkrėslėmis gydomas sumušimai, pūliuojančios žaizdos, reumatas, gingivitas, stomatitas, galvos odos pleiskanojimas. Vonios ir kompresai gelbsti sąnarių uždegimų, podagros.
Tačiau neatsargiai ir gausiai vartodami bitkrėsles galite sau pakenkti, nes jos yra nuodingos. Be to, su gyvūnais atlikti eksperimentai rodo, kad, pavyzdžiui, žiedų užpilas didina kraujospūdį, lėtina širdies darbą.
Tad šių augalų preparatus vartokite tik pasitarę su gydytoju ir tik mažomis dozėmis. Jie nerekomenduojama jaunesniems nei 12 metų vaikams, nėštumo ir žindymo laikotarpiu, esant nervinio pobūdžio sutrikimams, sergant skrandžio ir žarnyno uždegimu.
Pavojų bitkrėslės kelia ne tik žmonėms. Daug jų priėdę naminiai gyvuliai gali net nugaišti. Nuo šieno, kuriame yra šių augalų, apkarsta karvių pienas.
! Neatsargiai ir gausiai vartodami bitkrėsles galite sau pakenkti. Jose yra eterinio aliejaus, kuris nuodingas.
Bitkrėslės atbaido muses, uodus, blakes, kandis ir tarakonus. Pasiruoškite stipraus nuoviro, gerai jį pasaldinkite ir pastatykite ten, kur renkasi nepageidaujami svečiai. Džiovintų žiedų pripiltų maišelių galite įdėti į drabužių spintą – kandys juos aplenks.
Maistui aromatizuoti
Prancūzijoje, Vengrijoje, Anglijoje, Lenkijoje ir JAV bitkrėslės auginamos dėl eterinių aliejų. Jos naudojamos ne tik chemijos, farmacijos, bet ir maisto pramonėje. JAV vietoj cinamono ir muskatų bitkėslių lapų dėl kvapo dedama į likerius ir mėsos konservus.
Šis kartumynas pagerina raugintų obuolių, sūdytų daržovių, giros skonį. Jo vietoj apynių galima dėti į alų. Pasak kai kurių anglų autorių, jie turi malonų imbiero prieskonį, todėl tinka salotoms, pudingams ir keksams pagardinti.
