Konsultuoja Baltijos aplinkos forumo (www.bef.lt) cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė.
Tiesa ar mitas?
Vaikų kosmetikai keliami didesni reikalavimai negu suaugusiųjų.
Tiesa. Vaikų kosmetika savo chemine sudėtimi nuo suaugusiųjų kosmetikos šiek tiek skiriasi. Stengiamasi vengti arba naudoti mažiau konservantų ir dažiklių. Vaikų iki 3 m. kosmetikos sudėtyje neturi būti boro, salicilo rūgšties, tetraboratų, taip pat reikėtų laikyti toliau nuo jų burnos ir nosies talko turinčius miltelių pavidalo gaminius, kad mažasis jų neįkvėptų.
Stroncio turinčių junginių, kurie dažnai yra dantų pastų, šampūnų ir veido priežiūros gaminių sudedamoji dalis, dažnai naudoti vaikams nepatartina. Ar šių medžiagos nuodingos, nėra iki galo ištirta, tačiau vaikams jos nerekomenduotinos. Neatsakingai naudojant šias priemones ateityje vaikui tai gali atsiliepti įvairiomis odos, kvėpavimo takų ar kitų vidaus organų ligomis.
Prieš gimstant mažyliui neverta iš anksto prisipirkti krūvos kremų, šampūnų, losjonų, aliejų...
Tiesa. Svarbiausias kosmetikos principas – naudoti tik tiek, kiek reikia iš tiesų. Naujagimiui, kuris neserga įgimtomis odos ligomis, tikrai užteks vienos kokybiškos priemonės, kuri atstos prausiklį ir šampūną. Odelei drėkinti galima naudoti įprastą aliejų, kuris pasitelkiamas maistui, arba drėkinamąjį (apsauginį) kremą pagal metų laiką. Kremą nuo iššutimų naudinga turėti, bet teplioti kaskart nereikėtų. Geriau nepamiršti oro vonių. Norėčiau pabrėžti, kad nekalbu apie išskirtinius atvejus, kai reikia gydomųjų kremų.
Kuo mažiau sudedamųjų dalių – tuo geriau.
Tiesa. Kosmetikai ir asmeninės higienos produktams yra naudojama tūkstančiai įvairių medžiagų. Visiškai ištirta, įskaitant ilgalaikį poveikį žmogui ir aplinkai, tik apie 11 proc. medžiagų! Be to, dažniausiai yra tiriamas atskiros medžiagos poveikis, neįvertinama, kad tame pačiame produkte gali būti ir kitų panašias savybes turinčių medžiagų arba kad kasdien esame veikiami tų pačių pavojingų medžiagų ir per aplinką ar kitus produktus. Kai kurios jų po truputį kaupiasi organizme, sąveikauja su kitomis medžiagomis ir jų neigiamas poveikis „sumuojamas“. Galbūt dėl to vis daugėja vėžinių ligų, apsigimimų, vystymosi sutrikimų, kitų sveikatos bėdų, tačiau niekas negali atsakyti kodėl?
Geriau vengti
Kvapiosios medžiagos (angl. Perfum, Fragrance) naudojamos visur. 95 proc. kvapams naudojamų medžiagų yra sintetinės, pagamintos iš naftos. Viename kosmetikos gaminyje gali būti 50–100 kvapiųjų medžiagų, kurios gali dirginti odą ir kvėpavimo takus, sukelti alergiją, astmą. Jos prasiskverbia pro odą, pažeidžia kepenis, inkstus, nervų sistemą ir būdamos patvarios bei turėdamos savybę biologiškai kauptis randamos gyvūnų riebaliniame audinyje, motinų piene. Ypač pavojingi muskuso junginiai.
Triklozanas – antibakterinės medžiagos, naudojamos gaminant dantų pastą, servetėles, muilą, kaupiasi organizmuose (rastas motinos piene, žuvyje) ir gali sukelti vystymosi sutrikimus.
Parabenai (butilo, metilo, etilo, propilo, izobutilo) randami kone visur: kremuose, šampūnuose ir t. t. Jie naudojami kaip konservantas ir per odą lengvai prasiskverbę į organizmą ardo endokrininę sistemą, sukelia alergiją.
Ftalatai yra naudojami ypač dažnai, tačiau jie dažniausiai nėra minimi etiketėje ir įvardijami kaip kvapiosios medžiagos. Kaip tik dėl jų lengviau į odą įsigeria kremas, ilgiau išlieka gaivus kvapas. Jie neigiamai veikia vyrų vaisingumą, pažeidžia kepenis, trikdo medžiagų apykaitą, silpnina imuninę sistemą, vaikams gali sukelti astmą.
Natrio laurilsulfatas randamas šampūnų, dantų pastų, vonios ir dušo priemonių sudėtyje kaip riebalus naikinanti ir putoti padedanti medžiaga. Ji dirgina odą, akis ir kvėpavimo takus, gali pažeisti kepenis, plaučius ir imuninę sistemą. Yra įrodymų, kad gali turėti neigiamą poveikį vaisingumui.
Propilenglikolis naudojamas šampūnuose, losjonuose nuo saulės, kūno losjonuose kaip drėkinamoji medžiaga. Jis gali sukelti kontaktinį dermatitą, dilgėlinę, yra siejamas su centrinės nervų sistemos pažeidimais.
Pirkti Europos Sąjungos gamintojų kosmetikos produktus yra saugiau negu kitų šalių.
Tiesa. Įvairiose šalyse galioja skirtingi reikalavimai ir gali būti draudžiamos vis kitos medžiagos. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje yra draudžiama gaminant kosmetiką pasitelkti apie 1000 medžiagų arba leidžiama jas naudoti ribotai. Tuo tarpu JAV – tik kelios dešimtys!
Vykdant įvairius projektus ir tiriant atsitiktinai pasirinktus produktus ir ES, ir kitose valstybėse nustatyta, kad, deja, bet pasitaiko įvairių medžiagų, kurios dėl tiksliai nežinomo poveikio gali būti kenksmingos. Maža to, nepageidautina kūdikių kosmetikos sudedamoji dalis.
Užrašas ant pakuotės „natūralus“ ne visada teisingas.
Tiesa. Renkantis kosmetiką reikia būti atidiems ir patiems išstudijuoti produkto sudėtį. Vadinamoji natūrali kosmetika ne visada yra iš tikrųjų tokia. Dažnai gaminiuose, kurie pristatomi kaip natūralūs, be kelių žolinių (natūralios kilmės) sudedamųjų dalių, slypi gausybė cheminių medžiagų.
Netgi ekologiškai kosmetikai, kad galėtų būti legaliai įvardijama kaip ekologiška, teužtenka, kad sudėtyje būtų bent 1 proc. ekologiškų sudedamųjų dalių! Todėl nėra jokių garantijų, kad vadinamieji ekologiški gaminiai ir yra tokie, kaip skelbiama. Paprasčiausias būdas sužinoti, kad produktas yra tikrai ekologiškas, – ieškoti ant jo pakuotės nepriklausomos ekologiškai sertifikuojančios organizacijos logotipo. EKO ženklai – Europos Sąjungos EKO ženklas „Gėlė“, „Gulbė“, „Ecocert“, „Soil association“ įrodo, kad tose priemonėse yra mažiau sveikatai ir aplinkai pavojingų medžiagų.
„Triušio“ ženklas rodo, kad jie nebuvo bandyti su gyvūnais, „Vegan“ – nenaudojamos gyvūninės kilmės sudedamosios dalys. Patikimą natūralią kosmetiką nurodo šie ženklai: „BDIH“ – natūralios sudedamosios dalys(bet nebūtinai ekologiškos), nebandytos su gyvūnais; „NaTrue“ – natūralios organinės kilmės sudedamosios dalys (mažiausia 75 proc.).
Pirkti brangesnį, vadinasi, geresnį.
Ir taip, ir ne. Tikėtina, kad taip bus, bet... Teko peržiūrėti keliose parduotuvėse parduodamus šampūnus – suaugusiems skirtuose produktuose buvo mažiau vengtinų cheminių medžiagų. Tuo tarpu brangiame negirdėtos firmos „vaikiškame“ šampūne buvo visa „puokštė“ parabenų. Vienintelė išeitis – net ir brangių priemonių etiketes skaityti arba pirkti specializuotoje parduotuvėje, vaistinėje, kurios kvalifikuotais darbuotojais jūs pasitikite ir jie galėtų pakomentuoti produktų sudėtį.
Galima apsieiti be pirktinės kosmetikos, naudoti maistui skirtą alyvuogių aliejų ar sviestą ghi.
Ir taip, ir ne. Pritariu šiai nuomonei. Tik svarbu, kad būtų natūralus aliejus – ne mineralinis (ne iš naftos) ir nerafinuotas – šaltojo mechaninio spaudimo. O ghi sviestas turi būti paruoštas iš patikimo ekologiško sviesto. Minusai – sunkiau įsigeria į odą, gali būti specifinis kvapas. Pati asmeniškai nenaudoju, tiek mano, tiek dukters odai šios priemonės per riebios.
Pirkdama kosmetiką visada žiūriu į galiojimo laiką ir renkuosi priemones su kuo mažiau sudedamųjų dalių, stengiuosi vengti išvardytų vengtinų cheminių medžiagų.
Kvepalų, nors ir skirtų vaikams, reikėtų vengti.
Tiesa. Kvepalai – ne vaikams skirta priemonė. Juos sudaro 78–95 proc. denatūruoto alkoholio, kuriame ištirpinti eteriniai aliejai (natūralūs arba sintetiniai). Kvapui išlaikyti gali būti naudojami ftalatai arba glicerinas. Vaikams skirtuose kvepaluose gali būti mažiau alkoholio (kai kurie gamintojai sako, kad jų kvepaluose, skirtuose vaikams, visai nėra alkoholio), bet kitų sudedamųjų dalių, norint juos pagamint tikrai nepavyks išvengti.
Visos sudedamosios dalys priskiriamos alergiją galinčių sukelti medžiagų grupei. Šios taip pat gali jautrinti odą, skatinti dermatitą, niežulį. Be to, sergantiesiems astma kvepalai gali paskatinti priepuolį. Tėvai privalo žinoti, kad vaikų oda daug jautresnė įvairioms cheminėms medžiagoms. Na o jei vis dėlto nusprendėte pirkti kvepalus mažajai princesei, bent jau purkškite ne odą, o drabužius ir po labai mažai.
Žurnalistės eksperimentas
Auginu du vaikučius (10 m. ir 3 m.), tad cheminių medžiagų ekspertės paprašiau pakomentuoti namuose turimų priemonių sudėtį. Norėdama išlikti objektyvi, gamintojų nenurodžiau. Įtartinas medžiagas ekspertė paryškino ir pakomentavo.
Šampūno, skirto ir kūdikiams, sudėtis:
Aqua (vanduo), Sorbitol (cukrus), Cocamidopropyl Hydroxysultaine, Cocamidopropyl Betaine (priemonė, kad plaukai nesielektrintų, kad švariau plautų, gali sukelti alergijas, gryna cheminė medžiaga, nuodijanti imuninę sistemą), Lauryl Glucoside, Coco–Glucoside, Glyceryl Oleate, Sodium Chloride (jūros druska), Glycerin, Citric Acid (citrinos rūgštis), Lactic Acid (pieno rūgštis, naudojama dėl dezinfekuojamųjų savybių, gali įjautrinti odą, pažeisti jos struktūrą. Įtariama, kad gryna cheminė medžiaga yra susijusi su vėžinėmis ligomis, kosmetikai naudoti neuždrausta, gali būti gyvūninės kilmės), Parfum (čia gali slėptis bet kas, ši sudedamoji dalis aprašyta straipsnyje).
Ekspertės išvada: šampūnas vidutiniškas.
Vaikiškos vonios putos:
Aqua, Sodium Laureth Sulfate (naudojama, kad priemonė geriau putotų, medžiaga aprašyta straipsnyje), Cocamidopropyl Betaine (kad priemonė švariau plautų – gali sukelti alergijas, gryna cheminė medžiaga, muodijanti imuninę sistemą), Cocamide Mea, Glycerin, Sodium Chloride, Parfum (čia gali slėptis bet kas, ši sudedamoji dalis aprašyta straipsnyje), Polysorbate 20 (įtariama, kad gali turėti nuodingų savybių), Citric Acid, Disodium Edta, Benzophenone-3 (nelabai suprantu, kodėl ši medžiaga vonios putose, ji dažniausiai pasitelkiama gaminant priemones nuo saulės, gali būti nuodinga susilietusi su saulės spinduliais), sodium Hydroxide, Alkohol Denat (alkoholis sausina odą), Methylchloroisothiazolinone, Methylisothiazolinone (konservantai, gali sukelti alergijas, nuodingi imuninei sistemai).
Ekspertės išvada: nerekomenduoju naudoti kūdikiams ir mažiems vaikams.
Svarbu!
Nė viena pažymėtų medžiagų ES nėra uždrausta naudoti gaminant kosmetiką, tik gali būti ribojamas kiekis (tikėkimės, gamintojas neapgaudinėja). Aprašytas grynos medžiagos poveikis, o kosmetikai naudojamas nedidelis kiekis, todėl teigiama, kad šios medžiagos saugios. Antra vertus, ar žinome, kiek tų saugių dozių iš įvairių produktų gauname per dieną, per metus?
Taip pat svarbu, ar tokias putas naudosime kartą per mėnesį, ar kartą per dieną? Pilsime į vonią pusę buteliuko ar vienu lašeliu pasitenkinsime? Tikrai nenorėčiau, kad mano siūlymai skambėtų kaip kraštutinumas: „Šiukštu, nenaudokime kosmetikos...“ Tačiau stenkimės rinktis kosmetiką be cheminių medžiagų, kurios, įtariama, gali paskatinti vėžines ligas.
