Ko verti gražūs žodžiai
Ateina laikas, kai žmogui reikia kitų paramos ir rūpesčio, o per gyvenimą įgytą turtą tenka padalyti kitiems ar skirti savo slaugai. Per didelis pasitikėjimas, skubėjimas, netikros viltys, kad žadantysis įvairiapusę pagalbą yra geras žmogus, kad neapgaus, – dažniausios klaidos.
„Aklai pasikliauti, nesitikėti apgavysčių šiandieniniame gyvenime yra naivu. Žmonės, ypač vyresni, notaro prašo: „Mums surašykite sutartį kaip paprasčiau ir pigiau. Mūsų šeimoje, garantuoju, viskas bus pagal garbę ir sąžinę.“
Tai netinkamas požiūris. Kai kurie net nenori girdėti priminimo, jog gyvenime visko atsitinka, kad žmonių dora taip pat kinta, – apie mūsų visuomenės teisinį neraštingumą kalba notarė D. Krikštolaitytė. – Norinčiajam padovanoti savo butą vaikui ar globėjui primenu, kad tas svarbus žmogus, su kuriuo siejamos viltys, gali mirti, gali keistis jo gyvenimo ir šeimos aplinkybės, jis gali susirgti. Vien darbo netekimas daug ką keistų.“
Akla meilė
Buvusios bendradarbės, garbaus amžiaus moterys sekmadieniais tradiciškai susitinka kavinėje ir pasišnekučiuoja. Kartais nueina į koncertą, susirenka aptarti kino filmo... Žinoma, taip yra ne Lietuvoje. Pas mus įprasta spausti litą prie lito, o kas liko nuo komunalinių mokesčių ir išlaidų maistui – atiduoti „darbo negalinčiam rasti“ keturiasdešimtmečiam sūnui. Kad sau nieko nelieka, nesvarbu.
Notarės D. Krikštolaitytės nuomone, tokią senjorų gyvenseną lemia mažos pensijos ir pernelyg didelė, kartais akla meilė vaikams, anūkams. Tokios tradicijos neretai brangiai kainuoja.
„Notaras su žmonėmis kalba remdamasis gyvenimo patirtimi ir atstovaudamas įstatymams. O tėvai žvelgia begalinės meilės savo vaikams akimis ir neįvertina, kad ne visos turto perleidimo formos jam yra saugios“, – tvirtina specialistė.
Turtas paveldimas po mirties, bet galima jį vaikams ar svetimiems atiduoti ir daug anksčiau, formų yra įvairių. Sudarius dovanojimo arba dovanojimo su išlaikymo iki gyvos galvos sąlyga sutartį savo turto netenkama iš karto, vos pasirašius sutartį. Praktika rodo, kad apdovanotasis, net ir labai artimas žmogus, dovanotoją gali ir „pamiršti“, nors pastarajam reikalinga konkreti pagalba.
Pasakojimus „...mano vaikai tokie geri, tikrai nė kiek neabejoju...“ notarai gali iliustruoti istorijomis, kaip pradėjęs gyventi pas vaikus žmogus gailisi vienu ypu atidavęs visą turtą. Kaip klostysis turtą perleidusiojo gyvenimas toliau, nieks nežino. Notaras taip pat, jis atsako tik už sutarties patvirtinimą: iš Registrų centro tiesiogiai gauna informaciją apie nekilnojamojo turto nuosavybę (anksčiau pažymas reikėjo gauti patiems turto savininkams), be to, patikrina, kaip įgytas turtas, ar jis nėra įkeistas, tikslina duomenis apie asmenį, ar jis vedęs, kiek turi vaikų ir t. t.
Nors ir nedaug, bet savo
„Neatiduokite visko nei pagalbą žadantiems svetimiems žmonėms, nei vaikams; pasilikite sau bent nedidelę namo ar buto dalį, kuri bus jūsų iki gyvenimo pabaigos“, – toks teisininkės patarimas siekiantiesiems ramios ir saugios senatvės.
Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartyje galima įrašyti, kokia namo ar buto dalimi iki gyvos galvos naudosis dovanotojas. Sutartyje, kuria turtas dovanojamas su išlaikymo iki gyvos galvos sąlyga (tai bene saugiausia turto perleidimo forma), paprastai nurodoma, jog apdovanotasis įsipareigoja teikti kitai pusei būstą, maistą, drabužius, vaistus, slaugą. Bet D. Krikštolaitytė pataria susitarti ir dėl konkrečių paslaugų, pavyzdžiui, nuvežti sekmadieniais į bažnyčią, kartą per pusmetį į koncertą filharmonijoje, kai reikia – pas gydytojus, tris kartus per savaitę atnešti maisto produktų ar šiltus pietus ir t. t.
Būna atvejų, kai sutartį paprašo nutraukti apdovanotasis, nes kitos šalies reikalavimai per dideli. Sutartį su išlaikymo iki gyvos galvos sąlyga šalys gali notariškai panaikinti. „Geriau su protingu pamesti, nei su kvailu rasti, – šypteli notarė. – O jei viena iš šalių nori tik lengvai praturtėti, taip pat labai blogai.“
Jokių skubotų sutarčių
Sūnus paprašė tėvus įkeisti bankui savo butą už paskolą... Kitoje šeimoje anūkas iš močiutės išverkė, kad ši savo turtu garantuotų jo paskolą, reikalingą jaunos šeimos būstui. Prašomieji sutiko padėti ir po kelerių metų liko be nieko.
Notarai yra atsakingi už patvirtintas sutartis, bet ir patiems jų klientams reikėtų padaryti viską, kad ramiai miegotų tiek sutarties sudarymo dieną, tiek visas likusias. „Būtina konsultuotis su patyrusiais specialistais, – įspėja D. Krikštolaitytė. – Neturėtų tokius klausimus sprendžiantis žmogus bendrauti su kita šalimi pats vienas; jam reikia patikimo pažįstamo žmogaus, kuris galėtų patarti, dalyvautų visame procese. Galima tartis su advokatu, notaru – jei reikia, ir ne vienu. Konsultacija kainuos kelias dešimtis litų, bet taip gali būti išvengta išlaidų teismams.“
Notarai vyresniems žmonėms pataria už kitų žmonių paskolas negarantuoti savo turtu, jo neįkeisti.
...Vienišą senolį ėmėsi globoti pažįstama šeima. Pasiūlė jam iš didmiesčio, iš savo gerai įrengto didelio buto, atvykti gyventi pas juos, į gimtą kraštą. Žmogus ryžosi, o nuvykęs mato: jam skiriamas kambarys – buvęs sandėliukas ūkiniame pastate, penkių kvadratinių metrų ploto. Tiesa, „privalumai“ – lauko tualetas – čia pat. Tai ir dar trys dubenėliai maisto per dieną – mainais už jo butą?!
Sekmadienio pavakary vyras raudodamas skambina notarei: „Noriu nusižudyti...“ Gerai, kad savo turto jis dar nebuvo padovanojęs, kad galiausiai rasta, kas senoliu rūpinasi jo nenuskriausdami. Šios istorijos pamokymas: neskubėkite pasirašyti jokių sutarčių, pagyvenkite, pabūkite su žmonėmis, žadančiais jumis rūpintis, įsitikinkite, kad gyvensite geromis sąlygomis, jums tinkamoje aplinkoje.
Kokią sutarties formą pasirinkti? Testamentas vadinamas vienašaliu sandoriu. Kartais jis gali būti tik tuščias pažadas ar slapta priemonė gauti paslaugas; testatorius gali keisti savo sprendimą apie tai net neįspėdamas žmogaus, kuris jį sutiko slaugyti ir tai darė ne vienus metus. Kita vertus, gali atsitikti ir taip, kad testamentu turtą paveldėsiantis žmogus iš šio gyvenimo išeis anksčiau.
Geriausiai ir vienos, ir kitos pusės interesus apsaugo turto dovanojimo sutartis su išlaikymo iki gyvos galvos sąlyga. Dar viena forma – rentos sutartis. Šioje sutartyje už padovanotą turtą kita šalis reguliariai moka numatytas pinigines išmokas.
Kada rašyti testamentą
Notarams keblu tvirtinti sutartis bei testamentus senyvų žmonių namuose ar ligoninėse, nes yra rizikos dokumentą sudaryti ne atspindint žmogaus laisvą valią, o kai jis kieno nors verčiamas. Testamentas reikalingas, jeigu asmuo nori, kad jo turtą po mirties įpėdiniai gautų ne lygiomis dalimis. Tarkime, vienam vaikui norima užrašyti mišką ar žemę, kitam – namą. Labai gerai, jei tokia valia iš anksto pareikšta ir notariškai patvirtinta – vaikai turbūt nesusipyks.
Testamentą, ir net nelaukdamas garbaus amžiaus, turėtų parašyti vienišas, šeimos neturintis ar jos netekęs žmogus. Apie turto likimą verta pagalvoti laiku: ar geriau jį palikti draugiškai kaimynei, geram klasės draugui, ar...
Yra manančiųjų, neva žinia apie pareikštą savo valią gali tapti vieša ir pagreitinti mirtį. Pasak notarės, ši informacija niekam neprieinama, testamentai saugomi notaro biure, o duomenys kaupiami Testamentų registre. Žinios apie testamentą teikiamos tik testatoriui mirus. Vienišo žmogaus turtą, jei testamento nėra, paveldi artimiausi giminės: vaikai, broliai, seserys, o jei jų nėra – jų vaikai. Jei ir jų nėra, giminės iki šeštos eilės, t. y. velionio pusbroliai ir pusseserės, o jei ir tokių nėra – valstybė.
Testamentą geriau sudaryti dar brandžiame amžiuje. Juk sulaukus senatvės gali pasirodyti, jog išreikšti savo valią yra per sunki protinė užduotis. Tokių atvejų, kai žmogus negali pasirašyti sutarties ar testamento dėl neveiksnumo, notarų praktikoje esama.
Įgaliojimas – itin atsakingai
Kai asmuo negali atlikti reikiamo veiksmo, jis įgalioja asmenį ar kelis veikti kartu ar atskirai atliekant konkrečius veiksmus: paimti pensiją ar pašalpą, sudaryti sutartį su butą prižiūrinčiomis tarnybomis ir pan.
Įgaliojimas tiks, pavyzdžiui, įpareigojant kitą šalį atlikti veiksmą tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, jeigu įgaliojama parduoti turtą, nurodoma bent apytikslė suma, už kokią kainą parduoti, pavyzdžiui, ne mažiau kaip už 100 tūkst. Lt. Įrašų „savo nuožiūra“ ir pan. geriau vengti – tokiu pasitikėjimu gali būti piktnaudžiaujama.
Civiliniame kodekse numatyta, kad įgaliojant kitą asmenį ką nors dovanoti turi būti rašomas apdovanojamojo vardas ir pavardė. D. Krikštolaitytė įspėja: įgaliojimai parduoti turtą turi būti parengiami ir pasirašomi labai atidžiai. Net jeigu pasitikima žmogumi, kuris turtą pardavinės, – juk ir artimieji apgauna.
„Norint įtikinamai parašyti apie duoną, reikia jos netekti, – primena notarė D. Krikštolaitytė. – Lygiai taip pat ir su nuosavu būstu ar kitu turtu.“
Kažkodėl vengiame galvoti apie senatvę
Valentina Šereikienė
Socialinių mokslų daktarė, asociacijos „Šviesuva“ sekretorė, UAB „Pirmas žingsnis“ projektų vadovė
Prieš dešimtmetį teko dirbti socialine darbuotoja Kauno rajono Čekiškės senelių namuose. Po kelių mėnesių neapsikentusi išėjau. Seneliai tuose namuose badavo, maisto porcijos buvo sumažintos, valgis neskanus. Įstaigoje dirbo daugiausia tuometinės vedėjos giminės ir artimieji. Tai buvo tikra bagadelnia, kurioje karaliavo „carienė“ – vedėja. Seneliai savo pinigų neturėjo – juos užgrobdavo vedėja. Viena 90 metų močiutė iš bado vogė maistą iš kaimynės: seneliai ant jos nepyko. Tačiau vaišinama išdidžiai atsisakydavo... Jei kuris vienas iš 5–6 kambaryje gyvenančių senelių sirgo, negalėjo pats nusiprausti, pasikeisti patalynės – blogą kvapą turėjo kentėti visi kiti žmonės. Tik tada, kai susimesdavo ir duodavo duoklę slaugutei (irgi vedėjos giminaitei), suteršta patalynė buvo pakeičiama.
Man labiausiai įsiminė du žmonės: tokia ponia Emilija ir vyras, vardo nebeatsimenu. Abu jie tvirtino, kad į Čekiškę buvo atvežti prievarta, prieš tai užmigdyti. Norėjau jiems padėti ir paprašyta perdaviau jų parašytus laiškus apie priverstinį įkalinimą giminėms: vienos seseriai, kito – broliui, gyvenusiam užsienyje. Abu senelius atvažiavę giminės su trenksmu išsivežė. Vadinasi, jų pasakojimai buvo teisingi... Abu senelius apgaulės būdu į Čekiškę su vedėjos palaiminimu išvežė vaikai padedami medikų.
Senutės Emilijos dukros – viena teisėja, kita – gydytoja. Ponia pasakojo, kad dukroms paaukojo visą gyvenimą, net rojalius vestuvėms kiekvienai nupirkusi... O Čekiškėje Emilija gyveno mažame penkiaviečiame kambaryje ir verkė nuo ryto iki vakaro. Kur dingo jos turėti prabangūs namai, sklypai, mašinos bei santaupos, ji nežinojo. Galėčiau papasakoti daug tokių atvejų ir tai anaiptol ne seni įvykiai.
Čekiškės senelių namų vedėją, atrodo, Dievas nubaudė. Istorija – it filmo siužetas. Ją suparalyžiavo, ir maitinama ji buvo per vamzdelį. Nuolat jautė badą... Jos valdymo metais badas senelių namuose buvo įprastas dalykas. Noriu tikėti, kad šiandien nebeliko tokių senelių namų vadovų.
Kita vertus, neretai globos įstaigų vadovai nėra informuoti, kokiais vingiuotais keliais atkeliauja pas juos globotiniai. Tačiau... tai toks pelningas pajamų šaltinis. Neretai prie to prisideda ir medikai, ir nesąžiningi notarai.
Daug metų dirbau socialinės priežiūros ir globos įstaigose, todėl atsiradimo senelių prieglaudose mechanizmą ir turto atėmimą mačiau praktiškai. Daug senelių ašarų teko šluostyti. Kai kuriems pavykdavo padėti, bet daugeliu atveju sistema veikia be gailesčio. Ne vienas vadinamasis globėjas turėtų sėdėti už grotų, tačiau jie ir šiandien turtingi, apsirūpinę gerais postais ar pareigomis, saugūs, neliečiami jokios teisėsaugos. Keli bandymai pasipriešinti sistemai mane visam laikui išstūmė iš socialinio darbo „elito“, nes reikėjo prikąsti liežuvį ir nematyti nusikalstamų darbų.
Šiandien Lietuvoje vyrauja jaunystės, grožio ir pramoginių šou kultas, nenorima galvoti apie tai, kad visi senstame. O pasenę daromės bejėgiai. Japonijoje žmogus, negerbiantis senų žmonių ir neįgaliųjų, yra labai niekinamas. Lietuvoje vaikai bijo rodyti pagarbą senam žmogui, nenori tapti draugų pajuokos objektu...
