Išmėgina socialinių institucijų (šeimos, mokyklos, bendruomenės) gebėjimą apsaugoti savo vertybes bei elgesio taisykles jas pažeidinėdami, bet nori ir šių vertybių pastovumo (pavyzdžiui, kad, pavėlavę į pamokas ar atėję be privalomos uniformos į mokyklą, visi ir visada būtų baudžiami vienodai), kuris teiktų jiems saugumo jausmą.

Paaugliai nori artumo, bet bijo nuoširdumo, atvirumo, intymumo. Jie gali daug išmokti, bet dėl smegenų veiklos pokyčių darosi sunku valdyti emocijas ar priimti sprendimus.

Tam, kad paauglio smegenyse sklandžiai įvyktų „naujų laidų išvedžiojimas“, tėvai turi jį kontroliuoti protingai. Kaip jau anksčiau minėta, paaugliai nesugeba įvertinti rizikos (dėl vykstančių pokyčių smegenyse), tad kontroliuoti juos – būtina. Kaip tai padaryti?

Mes, tėvai, savo paaugliams turime paaiškinti, ko iš jų tikimės, nurodyti labai konkrečiai, ką jie turi daryti ir ko nedaryti. Užuot tarus „elkis protingai“ geriau pasakyti „iki 18-o gimtadienio aš prieštarauju alkoholio vartojimui be tėvų priežiūros“. Juk anksčiau minėtas sumažėjęs baimės jausmas ir taip skatina laužyti apribojimus.

Jiems prasižengus, o juo labiau jei apie įvykusius faktus sužinojome po laiko, turėtume susilaikyti nuo kategoriško vertinimo, netaikyti itin griežtų bausmių, nereikalauti kiekvieną sykį konkrečių atsiskaitymų (kur paauglys buvo, su kuo, ką veikė ir pan.). Kitaip tariant, mums nebūtina nuolat savo vaikų stebėti bei kontroliuoti. Geriau aptarti įvykius dienos pabaigoje ar savaitgalį, kai iš tiesų galime dėmesingai klausytis atžalos pasakojimo.

Nuolat kontroliuoti mes norime tik tada, kai patys jaučiamės nesaugūs arba jaučiame įtūžį. Mums būtina pripažinti sau: jei esame įsiutę, tai ne dėl paties paauglio asmenybės, o todėl, kad daug kas vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios ir įsivaizdavimo, kaip turėtų elgtis paaugliai be mūsų. Juk dažnai mums protą aptemdo atsakomybės našta: nesvarbu, ką paauglys padarė (ar ko nepadarė), atsakingi esame mes – ir įstatymo sergėtojams, ir sau.

Tad norint sugebėti protingai kontroliuoti paauglį visų pirma reikia išmokti kritiškai pažvelgti į save. Ar patys visada elgiamės taip, kaip reikia, kaip reikalauja taisyklės ir visuotinės elgesio normos?! Ar sugebame atskirti, kurie mūsų sprendimai nulemti emocijų, kurie neabejotinai racionalūs?! Jei sunku tai padaryti patiems, vertėtų kreiptis pagalbos.

Bus tęsinys

Spalio mėn. žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:

Geisti gyvenimo. Interviu su poete Indre Valantinaite
Pirmojo įspūdžio anatomija
Mes – paauglių tėvai
Kaip pagauti bėgantį laiką?
Atidėliojimas
Trys klausimai apie laiką
Kaip (ne)padėti artimui savo?
Meilė tinkle
Ką mena jūsų vardas?
Netikėtas susirinkimas
Viešųjų intelektualų dilemos
Kai sudūžta meilė...
Paslaptingasis ebru
Radikali tiesa praktiškai