Pavyzdžiui, depresiją besigydanti penkiolikmetė pasakoja: „Aš jau kažkelintą naktį sapnuoju tą patį košmarą, kad esu su tėvais ir savo geriausia drauge kelionėje. Netikėtai mašina ima slysti nuo kelio. Mes su drauge pradedam lipti iš mašinos, mums labai baisu, nes sunku ką nors tiksliai padaryti, o kai išlipam, mašina nuslysta su tėvais į prarają. Aš to vaizdo nematau, tik galvoje pastoviai ta pati mintis „Kaip aš dabar gyvensiu?“
Kita paauglė pasakoja apie tokį pasikartojantį sapno epizodą: „Prisimenu tik labai ryškų epizodą, kad mus užlieja didelė banga, po to įsuka didelis sūkurys, atrodo, kad mirsime, bet aš netikėtai išnyru ir užsilipu ant kažkokio kelmo, tiesiu mamai ranką, bet ji jos neima, bando padėti tėčiui; po to jie nutolsta, aš lieku viena ir pastoviai galvoju, kad viskas, dabar pati turėsiu savimi rūpintis...“
Šie ir į juos panašūs sapnai iliustruoja nelengvą atsiskyrimo nuo tėvų procesą, kuris suvokiamas kaip etapo, kai pasirūpindavo tėvai, pabaiga. Jie atspindi virsmą, kuris šiuolaikinėje kultūroje dažniausiai pristatomas kaip problema, o ne natūralus pereinamasis laikotarpis.
Jei pažvelgsime į senovines įvairių kultūrų tradicijas, pamatysime, jog paauglystė buvo laikoma tokiu pat svarbiu žmogaus perėjimo etapu, virsmu, kaip gimimas arba santuoka. Įšventinimo į paauglystę ritualuose paauglį atskirdavo nuo šeimos ir laikydavo vieną, pažymėdavo jo kūną tatuiruotėmis ar įpjovimais, mokė vyriškumo ar moteriškumo.
Net iki dabar kai kuriose Australijos gentyse įšventinamas jaunuolis yra paliekamas vienas brūzgynų tankmėje, specialiai tam skirtose trobelėse. Jo maistas yra labai ribojamas. Toks atskyrimas trunka gana ilgai, kol jaunuolis fiziškai ir psichiškai išsenka. Šiuo laikotarpiu įšventinamasis yra laikomas savo gentyje mirusiu. Po to jaunuolis yra supažindinamas su genties teisėmis ir apeigomis. Baigiamasis veiksmas – tai religinės apeigos ir danties išlupimas, o tada vaikinas visam laikui priskiriamas prie suaugusiųjų.
Tokios iniciacijos parodo, kad jaunuolis nustoja gyventi vaikišką gyvenimą ir yra paruošiamas suaugusio žmogaus gyvenimui. Šis pokytis yra skausmingas, kupinas sunkių išgyvenimų. Tai iš dalies atspindi ir senieji lietuviški jaunimo fiziologinės ir socialinės brandos pažymėjimo apeigų reliktai. Pavyzdžiui, egzistavęs paprotys per linų mynimo talkas suduoti mergaitei per veidą, „įrašant į mergas“, ją suodinti ar krėsti nepadorius pokštus, pavyzdžiui, padaužyti merginos sėdynę rąstu, vaikinus mušti diržu ar pančiu.
Psichoterapeutė N. Hall teigia, kad nors šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje nebeatliekamos iniciavimo apeigos, jos vis tiek vyksta paauglio viduje. Šį savotišką mirties procesą būtina išgyventi tam, kad gimtų autonomiškas tapatumas (savojo „aš“ supratimas, nepriklausantis nuo to, ką apie mane galvoja kiti). Priešingu atveju žmogus taip ir lieka užstrigęs paauglystės fazėje – priklausomas nuo kitų, ypač nuo tėvų, nesubrendęs.
Bus tęsinys
Spalio mėn. žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Geisti gyvenimo. Interviu su poete Indre Valantinaite
Pirmojo įspūdžio anatomija
Mes – paauglių tėvai
Kaip pagauti bėgantį laiką?
Atidėliojimas
Trys klausimai apie laiką
Kaip (ne)padėti artimui savo?
Meilė tinkle
Ką mena jūsų vardas?
Netikėtas susirinkimas
Viešųjų intelektualų dilemos
Kai sudūžta meilė...
Paslaptingasis ebru
Radikali tiesa praktiškai
