A. Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos psichologė Kristina Zelčiūtė-Lukšienė pastebi, kad tėvų lūkesčius besistengiantys išpildyti vaikai iš tiesų dažnai pasiekia gerų rezultatų. Tačiau ar patys tėvai suvokia, kokią kainą tenka mokėti už įspūdingą sėkmės fasadą?
- Kas būdinga talentingiems vaikams?
Talentingi vaikai pirmiausia pasižymi imlumu, vadinasi, kartu ir jautrumu. Per trumpą laiką jie įsisavina daugiau informacijos, aštriau negu kiti vaikai jaučia aplinkinių emocijas. Taip pat gabiesiems būdinga labai stipri empatija – jautrumas kito jausmams. Būtent ji leidžia pajausti, kas vyksta su kitu žmogumi.
Taigi jautrumas ir empatija yra esminės talento sudėtinės dalys. Nesvarbu, ar kalbėtume apie menininkus, psichologus, gydytojus, advokatus, kunigus ar socialinius darbuotojus. Paprastai džiaugiamės, kad vaikas jautrus muzikai, spalvoms, kito žmogaus žodžiui. Tačiau prisipažinkime – kaip būtų gerai, kad jis ne visada būtų toks jautrus.
- Ar galima priimti tik dalį vaiko jautrumo?
Tėvai turėtų suvokti, kad jautrumas yra didžiulė Dievo dovana, leidžianti jam pajausti tai, kas nepajaučiama kitiems. Taip pat svarbu suprasti, kad vaikas negali būti jautrus vienose srityse ir visiškai nejautrus kitose. Jis visada yra jautresnis nei kiti.
Vadinasi, gabus vaikas, stebėdamas tėvų konfliktus ar stipresnius išgyvenimus, persisunkia jų jausmais, o klasėje perima mokytojų ir bendraamžių emocijas. Toks vaikas greičiau pavargsta, jam kur kas dažniau reikės ilsėtis, taigi jo dienos režimas turėtų skirtis nuo kitų vaikų.
Kiekvienam žmogui būdingas vienoks ar kitoks jautrumas. Tačiau kiekvieno jis skirtingas. Jautrumą būtų galima palyginti su svarstyklėmis. Vienokios naudojamos daržovių parduotuvėje bulvėms sverti centneriais, kitokios – sverti kilogramais. Visiškai kitokios yra fizikinės svarstyklės, laikomos po gaubtu. Visas šias svarstykles reikia saugoti skirtingai.
Kuo jautresnis mechanizmas, tuo daugiau jis reikalaus švelnumo, atidumo ir branginimo. Svarbu suvokti, kad jautrumas yra vertybė. Kaimo muzikantas groja didelės priežiūros nereikalaujančiu smuiku. Bet yra ypač jautrių smuikų, tokių, kaip Stradivarijaus. Jie laikomi tam tikruose futliaruose, kuriuose palaikoma drėgmė, slėgis, temperatūra, amortizavimas. Ir visa tai dėl to, kad jie skleidžia ypatingą garsą.
- Su kokiomis problemomis susiduria talentingi vaikai?
Tėvų lūkesčius besistengiantį pateisinti vaiką dažnai kamuoja kaltės jausmas. Pasibaigus bendrojo lavinimo pamokoms, gabus, pavyzdžiui, muzikai vaikas dar turi lankyti ir muzikos užsiėmimus. Tėvai dažnai išgirsta reiklių mokytojų nusiskundimus, kad jų vaikas per mažai groja. Tėvai dėl to nepatenkinti, o vaikas jaučiasi kaltas. Nors tai yra laikas, kai jis turi teisę žaisti ir netgi privalo tai daryti.
Vaikas dažnai nežino, kad jis ko nors nepadaro, nes tai tiesiog ne jo jėgoms. Norėdamas įtikti tėvams, jis „perskaito“ žinią: jeigu daugiau dirbs, jį labiau mylės. Tai išgyvena ne tik menams gabūs vaikai, bet ir tie, iš kurių tėvai tikisi itin didelių pasiekimų. Vaikas užauga manydamas, kad meilę reikia užsidirbti. Jam sunku suprasti, kad meilė jam ir taip priklauso.
- Kodėl vaikui svarbu žaisti? Kai kurie tėvai mano, kad tai – tik laiko švaistymas.
Vaikystėje žaisdamas jis mokosi gyventi, bendrauti su bendraamžiais, pyktis ir tinkamai spręsti iškilusius nesutarimus. Jeigu to neišmoksta, suaugęs sunkiau užmezga santykius, todėl dažnai panyra į darbus. Jis žino, kaip dirbti, kad pasiektų gerų rezultatų. O kaip draugauti, pyktis, taikytis, mylėti, kaip dalintis gyvenimu su mylimu žmogumi?
- Vadinasi, toks suaugęs žmogus nuo savo problemų slepiasi niekada nesibaigiančiuose darbuose?
Taip, ir labai dažnai tai perauga į darboholizmą. Jo nereikėtų painioti su darbštumu. Priklausomybės nuo darbo atveju darbas tampa svarbiausiu gyvenimo prioritetu, kuris išstumia kitas gyvenimo sritis. Dažnai atrodo – kuo daugiau dirbsi, tuo geresnis būsi. Bet kuo daugiau dirbsi, tuo mažiau ilsėsies. Bus vis sunkiau užmegzti stiprius emocinius ryšius, nes dėl nuovargio nesinorės nei tau būti su kitais, nei kitiems su tavimi, visada irzliu.
Per didelį krūvį nuo vaikystės nešęs žmogus dažnai taip ir neišmoksta pailsėti. Norėdamas būti geriausias, jis per dieną prisiplanuoja padaryti kelis kartus daugiau darbų, negu pajėgia. Tačiau jis nežino, kad tai neįmanoma, todėl nepadaręs jų visų pradeda graužtis. Taigi jį ir toliau kamuoja nuolatinis kaltės jausmas ir tobulumo siekimas. Kadangi sąmoningai nebegali leisti sau pailsėti, jis pradeda sirgti. Įjunkime plaktuvą ir neišjunkime. Kas atsitiks? Jis perdegs. Lygiai taip ir mes. Liga tokiems žmonėms – tai savotiškas jų organizmo protestas prieš nepakeliamą krūvį.
Galiausiai pailsėti sau neleidžiantis žmogus pastebės, kad alkoholis nuslopina kaltės jausmą ir leidžia jam pailsėti be kaltės, tai yra – sunkiausiai pakeliamo jausmo. Taigi labai didelė tikimybė, kad jis bus priklausomas nuo alkoholio.
- Kaip tėvams išauginti psichologiškai sveiką talentingą vaiką?
Tėvams reikėtų itin išmintingai svarstyti reikalavimus. Suprantamas mokytojo noras, kad jo dalyko vaikas mokytųsi geriausiai. Tėvai turėtų apsispręsti, kas jiems svarbiau: patenkinti kiekvieno mokytojo lūkesčius ar tausoti savo vaiko psichinę sveikatą.
Svarbu visada atitinkamai reaguoti į vaiko nuovargį, ypač jeigu silpsta jo imunitetas, jį dažnai pykina, jis vemia, skundžiasi migrena. Būtent tokį bei panašų organizmo protestą patiria pernelyg didelį krūvį nešantys vaikai.
Taip pat tėvai turėtų išmokti neskubėti ir nebūti godūs. Nenorėti daugiau, negu vaikas iš tiesų pajėgia. Dažnai iš protingų vaikų reikalaujame kaip iš suaugusiųjų. Tačiau jų emocijos ir poreikiai lygiai tokie patys kaip ir kitų vaikų.
- Kodėl nenaudinga spausti vaiką?
Spaudžiamas vaikas patiria prievartą ir įtampą. O tai slopina kūrybiškumą. Jeigu norime, kad vaikas užaugtų sveiku matematiku, menininku, valstybės vadovu, turime stengtis, kad jo gyvenime nebūtų per daug įtampos.
Natūralu, kad šiek tiek jos patiriama prieš kiekvieną reikšmingą įvykį. Nedidelė įtampa mobilizuoja. Bet jeigu įtampos per daug, slopinamas pažinimo procesas ir kūrybingumas. Įtampą sukelia ne tik tėvai, bet ir tyčiotis linkę, pernelyg griežti mokytojai. Gerbti ir bijoti – skirtingi dalykai.
- Griežti mokytojai ir tėvai dažnai kelia itin aukštus kokybės ir kūrybiškumo reikalavimus. Tačiau ar kūrybiškumas suderinamas su tobulumo siekimu?
Siekiantys tobulumo stengiasi viską daryti idealiai: mokytis dešimtukais, idealiai tvarkyti namus, išklausyti tėvų problemų, idealiai žaisti kieme futbolą, gražiai bendrauti su draugais, su mylimąja. Iš kur paimti tiek energijos? Dešimtukui galima daryti tik prioritetinį dalyką, bet ir tai ne visada. Kai kurie dalykai gyvenime daromi pažymiui, kai kurie – ne pažymiui. Perfekcionizmas sukuria įtampą. Mes, žmonės, negalime būti tobuli. Visada vertėtų prisiminti: nėra tobulo gyvenimo, yra tik tobulos akimirkos. O norėti, kad jos tęstųsi nuolat, – tai kurti sau įtampą.
- Bet kai kurie žmonės tiki, kad kuo daugiau jų gyvenime bus tobulų akimirkų, tuo jie bus laimingesni. Tai kas tada yra laimė?
Esu tvirtai įsitikinusi, kad laimė – tai harmonija. Pusiausvyra – darbo ir poilsio, perfekcionizmo ir atsainumo, įtampos ir atsipalaidavimo, darbinės ir asmeninės srities. Harmonija su savimi ir pasauliu. Taip pat – dėsnių žinojimas ir jų paisymas. Pavyzdžiui, labai dažnai aštuntoje–dešimtoje klasėje krinta daugumos paauglių pažangumas.
Tėvai susiėmę už galvų klausia, kas tam vaikui pasidarė? O krinta todėl, kad vaikas sveikai bręsta. Kai įsijungia lytiniai hormonai, dominante tampa meilė. Reikalauti iš vaiko, kad svarbiausia būtų ne ji, o mokslas – neįmanoma. Tėvams belieka surasti būdų, kaip jam padėti tokioje situacijoje išlaikyti pusiausvyrą, kad jis vis dėlto baigtų mokyklą ir galutinai nesugadintų vidurkio. Paprastai dvyliktoje klasėje tai praeina ir vaikas gali rengtis abitūrai.
