Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko. Aš pastojau. Vyras džiaugsmu nespindėjo, bet ir nenusisuko. Suprato, padėjo, rūpinosi. Buvo šalia ir gimdymo metu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesirūpina ir dabar, kuomet mūsų vaikeliui jau pora mėnesių. Beveik visi namų ruošos darbai, valgio gaminimas ir pirkiniai - jo prerogatyva. Jis tuo nesiskundžia. Žinoma, nesuverčiu visko ant jo pečių -kai turiu laiko, sutvarkau namus ir paruošiu vakarienę pati.
Bėda ne tame. Jis - visiškai abejingas mūsų kūdikėliui. Suprantu ir pati, ir artimųjų bei draugų esu įspėta, jog daugeliui vyrų tas ryšys su vaiku iš karto neatsiranda. Laukiau. Pati stengdavausi neįkyriai padėti: paprašydavau palaikyti, kol nueidavau į virtuvę, uždėdavau mažylį jam ant pilvo, kuomet gulėdavo, ar paprašydavau pažiūrėti, kol trumpam nulėksiu į vaistinę ar pan. Niekada neatsakydavo, bet mačiau, kad tai daro be meilės. Savo noru niekada nėra paėmęs vaikelio ant rankų, jau nekalbant apie vystyklų keitimą. Tikrai jo nespaudžiau.
Pagaliau, kai aš paklausiau, kas vyksta, jis man paaiškino, jog šalia jo jaučiasi nejaukiai ir nežino ką daryti. Kad jam neįdomu bendrauti su juo, nes nėra atsako. Kai paklausiau, ar tai todėl, kad bijo, jog kažką ne taip padarys, ar todėl, kad jam nieko nejaučia, jis atsakė nežinąs. Jis palauks, kol vaikas pradės bendrauti ir bus galima susišnekėti.
Bijau, kad tada jau bus per vėlu. Mažėlis taps prisirišęs vien prie manęs ir to tikro ryšio tarp tėvo ir vaiko taip ir neatsiras. O ir širdį drasko, kai matau ir jaučiu ta abejingumą iš jo pusės. Net nežinau, ar dar laukti, ar kalbėtis rimčiau... Juk tai jo vaikas.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KADA PRABUNDA TĖVIŠKI JAUSMAI?
Jūs aprašote savo situaciją iš labai atsakingos mamos pozicijos. Jūs žiūrite į priekį ir siekiate, kad vaikas būtų prisirišęs ne tik prie jūsų, bet ir prie tėvo. Tai labai toliaregiškas ir teisingas požiūris: iš tiesų motina neturėtų savintis vaiko ir iš tiesų ryšys su tėčiu yra labai svarbus. Norėčiau tik palinkėti, kad jūsų vyrui prabustų tėviški jausmai. Tačiau kada tai turi atsitikti?
Vystymosi psichologai neteigia, kad atsiradus kūdikiui tėveliai turėtų jausti jiems tėviškus jausmus. Beje, neteigia jie, ir kad motinos turi jaustis lyg danguje iš džiaugsmo. Atsiradęs kūdikis – tai pirmiausiai dar vienas šeimos narys, todėl jis natūraliai gali kelti tėvams visokių džiaugsmui prieštaraujančių jausmų: pavyduliavimą, nerimą, susirūpinimą, nuovargį.
Tėvystė gimus pirmam vaikui - tai visų pirma įsipareigojimas, o ne džiaugsmas. Džiaugsmo akimirkos - kai kūdikis ima šypsotis, atpažinti saviškius, skleisti pirmus į žodžius panašius garsus. Iki tol kūdikis dažniausiai kelia daug susirūpinimo, o kartais - nerimo. Iki džiaugsmo čia toli. Juo jaunesni, juo rūpestingesni yra tėvai, ir juo rimčiau jie žiūri į tėvystę.
Panašu, kad ir jūs, ir jūsų vyras į įsipareigojimus žiūrite rimtai, su savo įsipareigojimais susitvarkote ir vyras yra geras jūsų ramstis: „Beveik visi namų ruošos darbai, valgio gaminimas ir pirkiniai - jo prerogatyva.“ Taigi, jūs tikrai turite gerą partnerį. Nepamirštate jūs ir namų šeimininkės vaidmens: „Kai turiu laiko, sutvarkau namus ir paruošiu vakarienę pati“.
Taigi jūs abu su vyru gerai atliekate tėčio ir mamos vaidmenis. Tačiau jums trukdo tai, kad vyras nerodo nuoširdžių su vaiku susijusių jausmų, kurių jūs iš jo tikitės: susidomėjimo, prieraišumo, artumo. Manau, kad kai kūdikiui yra tik pora mėnesių, tai visai natūralu. Tokiu metu vaiko ryšys su motina yra gerokai stipresnis, nei su tėvu.
Ir tėvo elgesys, ir jausmai vystymosi psichologų požiūriu dažnai būna būtent tokie, kaip ir sako jūsų vyras: neįdomu, nejauku, nežinau, ką daryti. Juk dabar jūs esate trise, o kažkokių ypatingai švelnių jausmų vaikams jūsų vyras nerodė ir vaikų turėti nesiekė. Būtų labai keista, jei jis staiga imtų rodyti meilę vaikui - tai būtų veidmainystė.
O kaip yra su nesuvaidintais tėviškais jausmais?
Jie iš tiesų dažniausiai atsiranda tuomet, kai:
Tėvas atpažįsta sūnuje save: akis, nosį, charakterį;
Vaikas ima sąmoningiau bendrauti;
Vaikas pats įtraukia tėvą į bendravimą: išskiria jį iš kitų, šypsosi jam, žaidžia su juo, skleidžia patenkintus garsus, atsidūręs jo rankose;
Vaikas pradėjęs verkti aprimsta atsidūręs jo glėbyje;
Visi kiti šeimos nariai ir giminė labai džiaugiasi, pamatę kūdikį tėčio rankose.
Atkreipkite dėmesį: tėvui tampant tėvu, labai svarbu laiku parodytas teigiamas dėmesys, palaikymas ir įvairios teigiamos aplinkinių emocijos. Iš kurių ne paskutinę vietą užima paties kūdikio teigiamos emocijos.
Mes ne visada prisimename, kad vaikai ne tik pasyviai priima tėvų meilę, bet ir savotiškai „užveda“ ją. Juk meilė - tai apykaita. Ir tuo meilė skiriasi nuo įsipareigojimo. Įsipareigojimas mylėti - vienpusiškas, einantis daugiau iš galvos, o ne iš širdies. Taip „mylėti“ gali ir tėvai vaikus, ir vaikai tėvus. Meilė be kabučių - tai daugiau ne įsipareigojimo, ne idėjų, bet jausmų, t.y. širdžių apykaita.
Žinoma, kad ta apykaita vyktų sklandžiai, reikalingos tam tikros palengvinančios sąlygos: kad patį tėvelį būtų mylėjęs jo paties tėvas; kad nepaisant šeimos padaugėjimo jis išlaikytų meilės ryšį su žmona; kad jis turėtų kuo daugiau prigimtinio optimizmo ir humoro jausmo.
Taip, į tėvystę neverta žiūrėti labai rimtai. Nei priekaištai, nei pastabos, nei įsipareigojimai mylėti meilės nedidina. Atvirkščiai, įpareigotas mylėti ką nors žmogus greičiausiai siekia nuo šio pareigos išsisukti.
Todėl geriausia būtų, jei savo viduje jūs atleistumėte vyrą (ir, beje, save pačią) nuo būtinybės mylėti. Ir vietoj to pastebėtumėte, kas iš tiesų yra šaunaus, džiuginančio ir juokingo šiame mažame žmogeliuke. Kuris – atkreipkite dėmesį - visiškai nekelia jums didelių lūkesčių ir tiesiog džiaugiasi, kad yra gyvas.
Žinoma, džiaugiasi tik kartais, nes daug dar yra jam keistų ir nemalonių dalykų, su kuriais pats, be tėvų pagalbos, jis nesusitvarko: tai šlapias, tai alkanas, tai kur nors niežti ar skauda. Tačiau kai diskomfortas pašalintas, o jis nebemiega - jis ima elgtis visai nerimtai: džiaugtis ir žaisti.
Pasimokykite iš savo vaiko šito nuostabaus vaikų sugebėjimo: džiaugtis tiesiog dėl to, kad esi. Žaisti tuo, ką turi, su tais, kas šalia.
Jūs rašote, kaip pratinate vaiką prie tėvo. Tai - labai geras dalykas, ir jeigu prie jo prisidės LAIKU parodomas NUOŠIRDUS džiaugsmas, kai jie yra kartu su tėveliu - tai tikrai gali paspartinti jų suartėjimą. O jei persvertų dresūra, lūkesčiai ir rimti reikalavimai vyrui - gali persverti jo protestas.
Taigi tikėkimės, kad ir jūs pati, ir jūsų vaikas savo nuoširdumu ir optimizmu pasidalinsite su tėčiu, ir vieną dieną jis supras: jis turi sūnų. Ir tai yra džiugu. Toks suvokimas ir šiltas jausmas protarpiais ateina visiems vyrams, netgi tiems, kurie vaikų nelaukė ir ypatingų jausmų jiems nejautė.
Sėkmės jums
Olegas Lapinas
******
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
