Neabejinga kitų bėdoms
Kėdainių rajono Surviliškio seniūnijos žmonės Reginą Bobinienę vadina auksiniu žmogumi. Sūriškių kaime gyvenanti moteris niekada nelieka abejinga aplinkinių bėdoms. Surviliškio seniūnė Vanda Petrauskienė ir socialinė darbuotoja Sonata Rindokienė vienu balsu tvirtina: Regina – bendruomenės šviesuliukas, nesavanaudiškai padeda kaimynams, pirmoji pagalbininkė ir bendruomenės darbuose.
Didžiausias R. Bobinienės rūpestis – per 300 metrų nuo jos kaimynystėje gyvenanti močiutė Valerija. Nors jų namus skiria tik kelias, tačiau kaimynės gyvena skirtinguose kaimuose: vienoje kelio pusėje – Sūriškės, o kitoje – jau Spigučių kaimas. Ryte Regina pirmiausia pro langą pažiūri, ar spindi šviesa Valerijos lange. Jei žiburys nedega, tuoj pat jai skambina telefonu ir klausia, ar kas neatsitiko?
„Valerija yra patyrusi insultą, jai daryta kojos operacija, o ir amžius jau garbus, todėl sunkiai vaikšto, – pasakoja Regina Bobinienė. – Valerija baigusi agronomijos mokslus, labai apsiskaičiusi, mėgsta skaityti, žiūrėti televizijos laidas. Ji gyvena viena, bet labai drovisi prašyti kokios nors pagalbos, tai aš pati pasisiūlau padėti.“
Regina močiutei ir produktus supirkusi atveža, ir malkų atneša, ir vandens iš šulinio pasemia, ir pas gydytoją, jei reikia, nuveža, ir vaistais pasirūpina.
„Kiek galiu, tiek padedu“, – kuklinasi moteris.
„Kartą su Regina važiavome į kelionę, tai ji ir iš kelionės skambino savo globojamai močiutei ir klausė, ar viskas jai gerai“, – prisimena seniūnė V. Petrauskienė.
R. Bobinienė dirba pieno supirkimo punkte, reikia ir namuose apsiruošti, dvi karves pamelžti, tačiau laiko randa ne tik močiutę Valeriją aplankyti ir prižiūrėti, bet ir kitiems pagelbėti. Regina padeda „Caritui“ labdaringus maisto produktus išvežioti žmonėms. Pirmoji pagalbininkė ir Surviliškio bažnyčioje: plauna, tvarko, šventėms puošia, gėles sodina. Niekada neatsisako per laidotuves pagiedoti.
„Kiek spėju, visiems pagelbėju, kam reikia. Kartais draugės iš manęs nepiktai juokiasi: „Tik paskambino, ir nulėkei“. Tai kaip neisi, jei žmogus prašo? – stebisi Regina. – Man patinka žmonėms padėti: geras geru grįžta. Mūsų kaime – geri kaimynai. Ir man padeda, kai pagalbos paprašau. Juk kaip pats su žmogumi elgsiesi, taip jis ir su tavimi elgsis.“
Su dubeniu cepelinų
Telšių rajone Luokės miestelyje gyvenanti Doreta Lukošienė į pagalbą kaimynams supuola visu būriu – namuose juk keturi vyrai: sutuoktinis Ričardas ir trys sūnūs: dvidešimt dvejų Mantas, devyniolikmetis Vykintas ir aštuonmetis Lukas.
„Mes su kaimynais labai gražiai, draugiškai bendraujame, – tvirtina D. Lukošienė. – Paskutiniu metu mano sveikata šiek tiek sušlubavo, todėl prireikus pas kaimynus ką nors padėti, panešti ar pakelti siunčiu vaikus.“
Lukošiai ir jų kaimynai vieni kitiems pagelbsti, kai tik ištinka bėda. Dabar kaimynė Birutė guli ligoninėje, tai jos vyru Jonu rūpinasi Doretos šeima: nuveža pas žmoną į ligoninę, valgyti nuneša ir vis pasiteirauja, ar kokios pagalbos nereikia.
„Kaipgi kitaip? Žmonėms bėda. Kai aš du mėnesius gulėjau ligoninėje, vyras su trim vaikais namie šeimininkavo, tai iš kaimynų sulaukėm didelės pagalbos: ir vaikais padėjo rūpintis, ir valgyti padarydavo, ir paklausdavo, ar viskas gerai“, – pasakoja Doreta.
Ji su kaimynais ne tik rūpesčiais dalijasi, bet ir džiaugsmu. Gimtadienio proga kaimynui ar kaimynei padaro staigmeną: ateina pasveikinti ir atsineša vaišių, kad sukaktuvininkui būtų tikra šventė ir nereikėtų rūpintis, ką ant stalo padėti. O ir be jokios progos kaimynai, išvirę cepelinų ar iškepę pyragą, vieni pas kitus traukia – pavaišinti, pabendrauti.
Doreta – kirpėja, jos paslaugomis naudojasi ir senas, ir jaunas. Sunkiai vaikštančius senukus ar dėl ligos negalinčiuosius ateiti, atvažiuoti, moteris aplanko pati: ne tik Luokėje, bet ir tolėliau gretimuose kaimuose.
„Juk visi nori būti gražūs, pasipuošę, nesvarbu, kokio amžiaus. Apkerpu, moterims cheminį sudedu“, – aiškina Doreta.
„Reto gerumo, labai šiltas žmogus, – apie Doretą Lukošienę pasakoja Luokės seniūnijos vyresnioji specialistė Irena Vaišvilaitė. – Jai turbūt visi nervai „išoperuoti“: niekada nepyksta, visada su šypsena. Ir vis skuba, bėga kitam pagelbėti. Tokia visa šeima. Namie juk keturi vyrai. Jei mašina kam sugriuvo – atvažiuos, partemps. Taip bet kokioje situacijoje.“
Gatvė – kaip viena šeima
Akmenės rajone, Ventos seniūnijoje, Žerkščių kaime, yra nedidelė Kalno gatvė, kurioje viso labo dešimt namų. Šioje gatvėje kadaise sovietiniais metais apsigyveno Avižlių kaimo žmonės, kai buvo priversti išsikelti iš savo sodybų vienkiemiuose.
„Kalno gatvės gyventojai – geriausias pavyzdys tikros, draugiškos kaimynystės. Nuo senų laikų jie labai rūpinasi vienas kitu. Visi vienas kitam padeda“, – tvirtina Ventos seniūnė Genovaitė Mačiuvienė.
Septyniuose iš dešimties Kalno gatvės namų gyvena daugiausia garbaus amžiaus senoliai – aštuoniasdešimtmečiai, devyniasdešimtmečiai. Trijose sodybose dar yra ir jaunesnių gyventojų. Vieni jų – Rimos ir Vytauto Tukių šeima. Jų vyresnioji dukra Laura išvažiavusi į Angliją, o jaunesnioji, ketvirtą klasę baigianti Gabrielė, – tėvų pagalbininkė.
„Jie gyveno miestelyje, bet, Rimos tėvukui mirus, mama liko viena, todėl šeima parėjo pas ją gyventi į Žerkščių kaimą. Ir abu su vyru įsijungė į senas gatvės tradicijas – kaimyniškai padėti vieni kitiems. Vytautas kaimynus ir paveža, ir maisto nuperka, ir pameistrauja, jei ką reikia“, – pasakoja seniūnė G. Mačiuvienė.
Vienišai močiutei Onai turbūt labiausiai prireikia pagalbos. Kaimynai jai ir malkų, vandens atneša, žiemą sniegą nuo tako nukasa. O štai kaimynas Kazimieras Mačius susisodina į savo automobilį kaimo moterėles ir nuveža į miestelį pas gydytojus, apsipirkti.
„Dauguma mūsų gatvės gyventojų – garbaus amžiaus senukai. Jiems visiems pagalbos reikia. Kiek galim, tiek padedam, – kuklindamasi pasakoja Rima Tukienė. – Kai vyras Vytautas parsivaro traktorių savo žemei išdirbti, tai apdirba ir kaimynų. Draugiškai kartu ir bulves kasam. Jei sugenda spyna, durys neužsirakina, sutaisyti eina mano vyras ar kuris kitas kaimynas. O jei kas nors pakuria pirtį, maudosi visi kaimynai eilės tvarka.“
Rima dirba slaugytoja Ventos ambulatorijoje, tai ji lyg savotiška daktarė Kalno gatvėje: visiems, kam prireikia, vaistus suleidžia.
„Anksčiau Kalno gatvės žmonės dar draugiškiau gyveno: kaimynai kartu vardines, kitas šventes švęsdavo, dabar jau to nebėra – sveikatos trūksta, amžius neleidžia“, – sako R. Tukienė.
