Smurtas keičia savo formą
Kristina Navickienė, psichologė
Šeimoje patiriamo smurto stažas kartais stulbinamai didelis – trisdešimt, keturiasdešimt metų. Nuo pirmo karto, kai moteris buvo sumušta, iki apsisprendimo kreiptis pagalbos į psichologus ar teisininkus praeina labai daug laiko. Stabdo ir gėdos jausmas – ryžtis viešai viską papasakoti reikia drąsos. Ir vyras kaltina: „Kaip drįsti nešti šiukšles iš namų?“
Smurtas šeimoje keičia savo formą. Tai nebūtinai mėlynė moters paakyje. Vyras gali engti žmoną visokiais būdais apribodamas jos laisvę, pavyzdžiui, neleisdamas dirbti. Jei ši neturi savo pajamų, ją labai lengva kontroliuoti.
Išsivaduoti iš tokios situacijos sunku, kai moteris neturi kur išsikelti gyventi. „Nenoriu palikti vyrui buto. Kodėl turėčiau netekti namų?“ – tenka girdėti ne iš vienos moters. Jos jaučiasi prisidėjusios prie šeimos gerovės, todėl ir nenori jos lengvai prarasti. Tokios aplinkybės – kaip akmuo po kaklu.
Sunku įveikti ir savo emocijas. Iš pradžių atrodo, kad viskas daug paprasčiau. Moteris pasiryžta išsivaduoti nuo vyro smurto, bet suklumpa ties pirma kliūtimi. Anyta išvadina paskutiniais žodžiais ir marti apsipila ašaromis, pasijaučia kalta.
Įstatymai negina
Daiva Baranauskienė, Kauno moterų draugijos direktorė
Pas mus apsilankiusios moterys pirmą kartą išgirsta, kad dėl smurto šeimoje ne pačios kaltos. Iki tol jos net iš savo artimųjų nesulaukdavo jokio palaikymo. Viena jauna moteris pasakojo, kad tiek jos, tiek vyro mamos, be abejo, ir pats vyras, situaciją vertindavo vienodai – tu kažką ne taip darai, gal esi bloga mama, gal bloga žmona...
Reikia suvokti, kad pretekstą išlieti savo agresiją smurtautojas visada gali rasti. Kartą policininkas yra pasakęs: vyras žmoną prilupo, nes kaltas jos liežuvis. Jam atsakiau: „Ką turėčiau dabar pasakyti savo bjauriu liežuviu, kad mane primuštumėte?“ Dėl smurto moteris negali būti kalta.
Pasitaiko, kad vyras gražiuoju ar apgaule žmoną įtikina susitaikyti. Reikia suprasti žmogaus psichologiją: po smurto prasideda „medaus mėnuo“, audringas susitaikymas. Deja, viskas kartojasi – vėl smurtas ir vėl vaikščioja už rankų susikabinę. Kai ratas apsisuka mažiausiai tris kartus, pagaliau moteris supranta, kad vyras nepasikeis.
Jeigu neturi išsilavinimo, specialybės, darbo, tikrai sunku išsivaduoti nuo vyro psichologinio ar ekonominio smurto. Todėl dirbdamos su jaunomis merginomis mes patariame ne svajoti apie tai, kaip sėkmingai ištekėti, o siekti finansinio savarankiškumo. Gerai, jeigu šeima bus laiminga, bet yra toks posakis: geriausi vyrai miršta, o blogiausi išeina pas „olialia pupytes“. Ir vienu, ir kitu atveju lieki be pajamų, todėl turi būti pasiruošusi užsidirbti pinigų sau ir vaikams. Sakoma, kad moteris turi gimdyti tiek vaikų, kiek pati galėtų išlaikyti.
Kol Seimas nepriėmė tinkamų įstatymų, ginančių smurto aukas, Kauno moterų draugija neturi patalpų ir negali suteikti saugios nakvynės. Kur bėgti moteriai su vaikais naktį nuo smurtaujančio vyro? Gerai, jeigu netoliese gyvena draugė ar giminaičiai, nors ir pas juos gali prisiglausti tik kelioms dienoms. Tiesa, yra du kambarėliai nakvynės namuose, bet ten renkasi visai kitoks kontingentas – asocialūs, turintys priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, benamiai asmenys.
Smurtą patyrusioms moterims su vaikais ten tikrai ne vieta. O Kauno savivaldybė savaip aiškina šią situaciją: kadangi šie kambarėliai neužimti, vadinasi, nėra poreikio ir nakvynės tokioms moterims nereikia.
Įstatymai negina smurto aukų. Jei smurtautojas neturi pinigų, teisme jam bus paskirtas nemokamas advokatas, o skriaudžiama moteris tokios teisinės pagalbos negaus.
Pareiškimas skirtis kainuoja 500 Lt. Visas teisminis procesas – iki 2000 Lt. Jei sutuoktinis bus pripažintas kaltu dėl skyrybų, dalį išlaidų galima prisiteisti iš jo. Tačiau procesas gali užtrukti kelerius metus. Geriau, kad tuo laikotarpiu moteris gyventų atskirai. Pasilikti su vyru pavojinga. Statistikos duomenimis, per metus šeimose nužudoma apie 20 moterų. Dažniausiai tokia tragedija įvyksta tada, kai žmona inicijuoja skyrybas. Smurtautojas supranta, kad netenka savo galios, neturės ant ko išlieti pykčio, todėl visiškai praranda savitvardą.
***
Su vyru kartu pragyvenome 17 metų, užauginome du vaikus. Pernai oficialiai išsiskyrėme, nors skyrybos prasidėjo daug seniau. Mano vyrui visą laiką nepatiko, kad aš norėjau dirbti, mokytis, dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Jo požiūris stereotipiškas – žmona turi sėdėti namuose ir auginti vaikus. Keista, nes jo paties mama buvo aktyvi moteris, ne namų šeimininkė. Kadangi nesielgiau taip, kaip jis norėjo, tarp mūsų nuolat buvo trintis, nuolat jaučiau psichologinį smurtą.
Pradėjusi studijuoti Kūno kultūros institute fizinę reabilitaciją, po pirmo kurso išėjau akademinių atostogų: gimė dukra. Kai ji paaugo, tęsiau studijas, bet ir vėl pastojau, susilaukėme sūnaus. Studijas baigiau vėliau. Pradėjau dirbti su ligoniais, sergančiais išsėtine skleroze, dalyvavau įvairiuose projektuose. Tačiau darbas vėl nutrūko, kai patekau į avariją, buvau sunkiai sužalota. Pusmetį gydžiausi ir dar pusantrų metų negalėjau dirbti.
Per tą laiką vyro psichologinis smurtas dar labiau sustiprėjo: išlaikydamas finansiškai, jis norėjo mane kontroliuoti, pageidavo, kad visą laiką sėdėčiau namuose. Kai pirmą kartą prabilau apie skyrybas, pradėjo grasinti, jog atims iš manęs vaikus, išsiveš juos į užsienį ir neleis bendrauti.
Pasveikusi vėl pasinėriau į aktyvų gyvenimą – įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, baigiau psichologijos bakalauro ir magistro studijas, pradėjau dirbti mokykloje psichologe.
Šeimoje atmosfera buvo nepakenčiama, bet iš savo aplinkos palaikymo nesulaukiau. Nei sesuo, nei mama nepatarė man skirtis. Pagaliau, jos ir nežinojo, kas iš tiesų vyksta. Aplinkiniams atrodėme ideali šeima: vyras rūpestingas, daug uždirbantis verslininkas, aš išsilavinusi, užimanti atsakingas pareigas. Esu kilusi iš inteligentiškos šeimos ir man buvo labai sunku atsiverti, papasakoti apie smurtą savo šeimoje. Kai pirmą kartą apsilankiau Kauno moterų draugijoje, specialistėms, nepažįstamoms moterims, man buvo lengviau išsikalbėti.
Pasiryžusi skirtis, iš vyro patyriau ir fizinį, ir seksualinį smurtą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet paskui viską išsprendėme taikiai. Taip pasielgti mus privertė vaikai: mačiau, kad dėl mūsų barnių jie labai kenčia, bet vyras praregėjo ne iš karto. Kad reikia ieškoti taikaus sprendimo, jis suprato, kai sūnus susirgo depresija, pradėjo nesimokyti. Pasidalijome turtą, aš likau gyventi namuose su vaikais.
Vyrui priklauso namo dalis, nes jis moka paskolą bankui. Sunkiausia buvo rasti savyje jėgų pradėti skyrybas. Kai moteris daug metų žeminama, menkinama, niekinama, jai pradeda atrodyti, kad kitaip ir būti negali. Atsitiesti, susigrąžinti savivertę, susivokti, kaip nori gyventi, reikia laiko ir didelių vidinių pastangų.
Smurto aukoms nepalanki ir teisinė sistema. Kai pirmą kartą kreipiausi į advokatą, negalėjau pateikti jokių įrodymų. Kiek daug moterų palūžta pradėjusios teisminį procesą. Labai svarbu turėti finansinį pagrindą: jei dirbi, turi nuolatines pajamas, gali pasiimti vaikus ir laikinai išsinuomoti būstą. Bet įstatymai moterims labai nepalankūs: vyras gali apskųsti vaikų teisių apsaugos tarnyboms – tuomet teks įrodinėti, kad tavo pajamų užtenka išlaikyti vaikams. Kol surinksi visus dokumentus, kol vaikščiosi po įstaigas, paskutinius nervus ištampys.
Pati išgyvenusi skyrybų košmarą, negalėčiau vienareikšmiškai patarti kitoms moterims, kaip pasielgti. Svarbiausia, reikia gyventi taip, kad jaustumeisi saugi dvasiškai, psichologiškai, finansiškai, materialiai. Kai moteris nėra saugi, negali to jausmo perduoti savo vaikams, kurie viską mato ir supranta. Man dukra pasakė: „Nenoriu visą gyvenimą jaustis kalta, kad dėl manęs gyvenote kartu.“ Dabar su tėvu vaikai nuolat bendrauja, jų santykiai geri.
Vienoje psichologinėje savipagalbos grupėje 70-ies metų moteris papasakojo, kad neseniai mirė vyras, ir kad ji, ačiū Dievui, pagaliau galės pagyventi sau, nes visą laiką praleido kaip kalėjime. Kaip gerai, kad man taip neatsitiko, išsiskyriau sulaukusi 36 metų ir dar turiu laiko.
Irena, Kaunas
Bus daugiau.
