Problema yra ta, kad ji labai ožiuojasi, būtinai turi gauti, ko nori, nes kitaip verkia, pyksta bei rėkia tol, kol aš galiausiai nusileidžiu. Kiekvieną dieną vis tas pats. Jeigu pasakau, kada negalima kažko imti, nes sudaužys, išpils - ji būtinai taip ir turi pasielgti. Stengiuosi, aiškinu, kad reikia gražiai elgtis, klausyti tėvelių, bet jai tas pats. Galiausiai kai baigiasi kantrybė imu rėkti ir sakau, kad jei mūsų neklausys, atiduosiu svetimam dėdei ar tetai, pas juos jai gal bus geriau negu su tėveliais.
Suprantu, kad negerai elgiuosi, taip sakydama, bet nežinau, kaip man dar su ja kalbėtis. Šie riksmai ir isterijos mane veda iš proto, kuo toliau, tuo dažniau pratrūkstu ant jos rėkti. Dažnai pagalvoju, kad gal mums reikia lankytis pas psichologą.
Neseniai pradėjo lankyti darželį. Auklėtojos ją apibūdina kaip gerą ir draugišką mergaitę. Su niekuo nesipyksta, gražiai žaidžia. O namuose atvirkščiai, jeigu tik kas atėjo iš vaikų tai jos žodžiai pagrindiniai: „neduosiu, atimsiu, sumušiu".
Vyras su ja mažai bendrauja, jis užsiėmęs darbais. Dukra jį myli, bet mažai su juo žaidžia. Vis eina pas mane, kad pažaisčiau ar paskaityčiau jai, o man rūpi dar visi buities darbai.
Gali skaitant atrodyt, kad vaikas kaip vaikas išdykęs ir judrus, ko ji dar iš jo nori. Bet kai paklausau kokie draugų vaikai yra, tai mūsiškis atrodo kaip iš "kosmoso". Draugų vaikai (bendraamžiai) paklusnūs, pasako, kad negalima taip elgtis ir jie klauso. Žaidžia sau vieni, neverčia spintų, nekrausto, kas maniškei vis dar pats smagiausias užsiėmimas.
Patarkit, kaip man su dukra bendrauti ir ką jai pasakyti, kai ji pradeda ožiuotis ir kone terorizuoti mane, kad aš noriu to ir viskas. Bandau nukreipti jos dėmesį į kitus dalykus, bet man sunkiai sekasi. Nenoriu ant jos nuolat rėkti ar mušti, nes bijau, kad jos netraumuočiau ir nežlugdyčiau jos kaip asmenybės. Kaip man su ja susitarti ir paaiškinti, kad mes galim daug ko norėt bet ne visada tie norai gali išsipildyti. Kad reikia klausyti tėvų, jei pasakau, kad pavojinga ir negalima, vadinasi, taip ir yra.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Perskaičius jūsų laišką, iškyla ypatingai pavargusios mamos vaizdas. Atrodytų, kad sunkumai su vaiku jus įspraudė į aklavietę. Ir vos gavusi tinkamas buvimo su dukrele nuorodas, imsite viską keisti. Tačiau kyla klausimas, o kaip jūs pati jaučiatės? Turėtų būti labai sunku auginti mergaitę, kuri ne tik iškelia nemažai klausimų apie buvimo su ja formas, bet ir yra be galo prisirišusi, pasisavinusi jus. Juo labiau, jog girdėti, kad vaiko auklėjimas ir auginimas yra jūsų rūpestis bei atsakomybė.
Paradoksalu, tačiau dėl vaikų problemų besikreipiantys tėvai dažniausiai turi nemažai dalykų, kurie slegia juos pačius. Jūsų situacijoje gyvo pokalbio metu taip pat pirmiausia norėčiau klausti, kuo gyvenate jūs? Kokie jausmai šiuo metu yra dominuojantys? Kas vyksta jumyse, o dar tikriau - jūsų šeimoje, kad mergaitė turi panaudoti tiek daug įrankių, jog galėtų jaustis saugi?
Sudėtingas vaikų elgesys neretai susijęs su pačių tėvų nelengvais išgyvenimais, asmeniniais ar santykio sunkumais. Mažųjų auginimas išties parodo mums daug netikėtumų. Per juos galime pažvelgti į savo ribotumą, pergalvoti iki šiol žinotas ar išmoktas auklėjimo tiesas, atrasti naują santykį su savo sutuoktiniu. Panašu, kad santykiai su mergaite gali apimti visas tris išvardintas sritis.
Pradėsiu nuo jūsų pačios. Kad ir kaip būtų sunku, būnant su vaikais labai svarbus pasitikėjimas savimi. Taikyti tam tikras taisykles, atsikovoti savo erdvę ir laiką, įgyvendinti norimą vaiko elgesį yra suaugusiųjų darbas. Jie yra atsakingi už ribų nubrėžimą. Taigi prieš pradedant svarstyti, kodėl vaikas nesielgia taip, kaip norėtų jo tėvai, paklausčiau, „ar jūs esate tvirtai ir nepajudinamai nusprendusi, kad bus taip, kaip jūs siekiate?“.
Iš situacijos aprašymo, panašu, kad ne. Mergaitė žino, kad ilgas jos verkimas, atkaklus prašymas galiausiai jus palauš. Ji žino, kad jos nusiraminimas jums yra reikalingesnis, nei tinkamas veiksmas. Ir tai jau yra vieta, kuri stabdo galimybę mergaitei elgtis kitaip.
Tokio amžiaus vaikai sunkiai suvokia kitų poreikius. Jie apie pasaulį galvoja per savo matymą ir supratimą. Pamokymai, sakymai kas yra gerai, o kas blogai, nepakenks, tačiau jie mažai veiksmingi šiam laikotarpiui. Jūsų mergaitė neturi jokios galimybės pati sustabdyti savo elgesį, kuris greičiausiai yra susijęs su jos ar jūsų išgyvenamomis emocijomis. Jei norite, kad mūsų turimos normos taptų vidinėmis vaiko taisyklėmis, pirmiausia pačia derėtų jomis gyventi. Siekiant taikaus ir nebijančio vaiko, kuriam nereikia sukelti tiek nerimo, kad pasijustų saugus, derėtų žvilgtelėti į savo pasaulį, bendravimą ne tik su mažyliu, bet ir su sutuoktiniu.
Tai, ką jūs aprašėte, yra jūsų mergaitės jausmai namuose. Panašu, kad ji nori daug ką daryti pati, džiaugtis, patirti. Tačiau jūsų pačios būsena, nebūtinai susijusi su dukrele, jums trukdo tai priimti lengvai. Nenuneigiant jūsų dukrelės asmenybės ypatumų, svarbu paklausti savęs, kas jūsų šeimoje vyksta tokio, kad mergaitė turi stiprų norą veikti, prieštarauti, nepaklusti. Kas jūsų viduje glūdi, kas neleidžia jums atsipalaiduoti, nurimti?
Dėl to labai palaikyčiau jūsų mintį dėl pasinaudojimo psichologo pagalba. Gali būti, kad kartu su juo jūs pati atrasite vidinės stiprybės bei jėgų savo gyvenimą papuošti lengvesnėmis, džiugesnėmis spalvomis. Radusi savo atramos taškus, būsite mažiau veikiama mergaitės audringų emocijų.
Mergaitė galės išgyventi ramybę šalia ramesnės mamos ir pati pamažėle galės rimti. Banali, dažnai naudojama, tačiau teisinga frazė, jog vaikai yra mūsų veidrodžiai. Nereikėtų per juos matyti savo kaltės ar gėdos. Šie jausmai mūsų mažiesiems nepadės. Svarbu pamatyti, koks reikalingas yra rūpestis savimi, savo sunkumų sprendimas, o ne pamiršimas, kad vaikas netaptų tas, kuris iškelia viską ką bandome užgniaužti, apie ką bandome negalvoti, pamiršti.
Vaida
*******************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
