Kovo 25-ąją Lietuvoje pirmą kartą buvo paminėta Europos talentingųjų ir gabiųjų diena. Minėjimas vyko Vilniuje, UNESCO komisijos patalpose. Beje, renginio metu kalbėjo ne tik pedagogai, psichologai, bet ir patys gabieji moksleiviai.
Nereikėtų aukštinti
Trečio kurso medicinos studentė Aistė Giniūnaitė mano, kad gabumai – daugiau įgimtas dalykas, ne visuomet susijęs su gerais vertinimais. Pasak jos, į mediciną stoja daug įvairių žmonių, jie yra reitinguojami, pirmosiose vietose būna stipriausieji, bet ar jie bus geriausi, savo darbui labiausiai pasišventę žmonės – dar klausimas. Per pratybas išryškėja žmonės, kurie tikrai žavisi savo dalyku.
Merginos manymu, nėra gerai, kad mokyklos bando kelti bendrą lygį, o ne užsiimti konkrečiais mokiniais – galbūt tai lemia mokyklų reitingavimas, kur svarbiausią vaidmenį atlieka kuo daugiau „geros masės“.
A. Giniūnaitė dėstė, kad talentingas vaikas turi nedaug alternatyvų – gali arba būti mokytojo numylėtinis ir taip prarasti draugus, arba apsimesti kvaileliu dėl gerų santykių. „Pastaruoju atveju prarandamas protingas žmogus. Tad čia turėtų būti pusiausvyra: pakankamai vertinamas gabus žmogus ir kartu neužmirštami kiti“, – įsitikinusi studentė.
Pasišventusi gabiesiems
Idėja švęsti minėtą dieną, kurią parėmė ir Europos Sąjungos (ES) institucijos, pirmąkart kilo Vengrijoje. Šventė nuo 2006 m. švenčiama ir kai kuriose kitose šalyse. Šiais metais balandžio 7–9 d. vyko Europos šalių švietimo atstovų renginys Budapešte.
Jo tikslas – ieškoti didesnių galimybių ES šalių specialistams bendradarbiauti, dalytis patirtimi, kurti bendrus projektus, kad talentingi ir gabūs žmonės jaustųsi gerai bei turėtų galimybę atsiskleisti ir tinkamai panaudoti savo gabumus.
Nedaug suklystume pasakę, kad nemaža dalis to, kas Lietuvoje parašyta ir padaryta gabių bei talentingų vaikų labui, – Daivos Karkockienės dėka.
Ji veda praktinius seminarus apie kūrybiškumo ugdymą mokytojams, dėstytojams, dalyvauja ES remiamuose projektuose kaip seminarų vadovė. Mokslininkė yra keturių knygų apie kūrybiškumą autorė, Londone leidžiamo tarptautinio žurnalo „Gifted Education International“ red. kolegijos narė, netrukus dešimtmetį švęsiančio Gabiųjų ugdymo centro vadovė, tačiau tai – visuomeninė organizacija, negalinti pakeisti visos sistemos.
Gyvenimą spalvina žmogus
Paklausta, kodėl ėmėsi tyrinėti būtent gabių vaikų ugdymą, D. Karkockienė atsakė, kad dar nuo studijų metų Vilniaus universitete, kur studijavo psichologiją, susidomėjo šachmatais žaidžiančių vaikų intelektiniais ir kūrybiniais gebėjimais. Vėliau parašė ir apgynė disertaciją apie studentų kūrybiškumo ugdymo galimybes – pavyko sukurti originalią kūrybiškumo ugdymo programą ir eksperimentiškai patvirtinti jos veiksmingumą.
„Vis labiau gilindamasi į problemą supratau, kad kūrybiškumas – daugelio esminių dalykų gyvenime pagrindas. Visų pirma buvimas ar pastanga būti kūrybišku žmogumi suteikia gyvenimo pilnatvės, laimės ir džiaugsmo pojūtį, nes jei žvelgiame į tai, kas mus supa – gamtą, pasaulį, artimuosius, savo veiklą, – stengdamiesi pamatyti įdomius, netikėtus ir gražius dalykus, gyvenimą patys nuspalviname vis kitokiomis spalvomis. Taigi visada yra galimybė rinktis – gyvenimą galime matyti taip, kaip norime: arba pilkai, arba spalvingai“, – dėstė mokslininkė.
Kita svarbi išvada, kurią padarė gilindamasi į kūrybiškumą ir gabumus, ta, kad neužtenka būti tik labai gabiam – jei nebūsi kūrybiška asmenybė, nesugebėsi naujai pažvelgti į problemas, jas spręsti nestandartiškai, greičiausiai nepajusi didelio džiaugsmo iš to, ką darai, ir kažin ar sėkmingai susiklostys profesinė karjera, įgyvendinsi tai, apie ką svajojai.
Trečias dalykas, kuris skatina domėtis gabumais ir kūrybiškumu, – pačios Daivos auginami trys vaikai, mat jie nuolat stebina ir yra tikri kūrybiškumo mokytojai kasdienybėje. Noras, kad jie augtų įdomūs, smalsūs, originaliai mąstytų ir kurtų, – labai stiprus motyvas ieškoti atsakymų, nuo ko priklauso vaiko gabumų ir kūrybiškumo atsiskleidimas, ko reikia, kad jis taptų kūrybingas ir augdamas vis labiau panaudotų savo talentus bei gabumus rinkdamasis veiklas ar profesiją.
Deja, pašnekovė teigia supratusi, kad tai, kiek ir ko vaikai turi išmokti mūsų mokyklose, dažnai tampa didžiausiu stabdžiu ir kliūtimi jų kūrybiškumui, gerai savijautai, pagaliau pačiai motyvacijai mokytis, originaliai mąstyti, pažinti ir atrasti.
Ji, remdamasi savo dėstytojos, psichologės, mokslininkės ir mamos patirtimi, akcentuoja, kad būtent kūrybiškumo ugdymas turėtų tapti vienu svarbiausių gabių ir talentingų vaikų bei jaunimo ugdymo prioritetų. Išsprendę šią problemą ir užauginę naują kartą gabių, originaliai mąstančių, gebančių bendradarbiauti bei dalytis savo idėjomis, nebanalių poreikių turinčių jaunų žmonių, galėtume išspręsti ir tokias skaudžias problemas kaip socialinė atskirtis, apleistų žmonių ir tokiose šeimose augančių vaikų rūpesčiai, skurdas, neteisingumas ir kt.
Išvirkščioji talento pusė
Nors Lietuvoje populiaru leisti vaikus į daugybę būrelių ir neabejojama, kad kiekvieno vaiko ugdymui tai – tik į naudą, ne visuomet ugdomi būtent gabiausieji vaikai – dažniau tie, kurių tėvai yra labiau išsilavinę, turi daugiau ambicijų ar finansinių galimybių. Pasak D. Karkockienės, idealiu atveju turėtų būti sudarytos sąlygos atsiskleisti kiekvienam gabiam vaikui. Beje, su jais dirbti ir netgi juos atpažinti reikia ir gabių mokytojų, ir tėvų. Vis dėlto dažnai gabus vaikas paliekamas be dėmesio, o palaikymo, vėliau ir sėkmės visuomenėje susilaukia vidutiniokas.
Pirmiausia mokslininkę sudomino problema, kaip atpažinti gabų vaiką kuo ankstyvesniame amžiuje ir kaip tėvams bei mokytojams nepasiklysti tarp šioje srityje tvyrančių iliuzijų ir mitų. Paprastai gabūs vaikai išskiriami pagal ne visai objektyvius požymius, o gabumai laikomi tarsi sėkmės kodu.
Be abejonės, gabūs vaikai yra smalsūs, protingi, turi gerą atmintį, lakią vaizduotę, humoro jausmą. Tačiau gabūs vaikai taip pat būna nekantrūs, jų baimės dėl lakios vaizduotės – perdėtos, tad tai nėra lengvi vaikai, kurie teikia suaugusiesiems vien tik džiaugsmą. Be to, ir jie patys suaugę dažniausiai nebūna laimingi. Vienas amerikiečių psichiatras, daug metų tyrinėjęs talentingų dailininkų, rašytojų, muzikantų ir artistų likimus, padarė išvadą, kad jie gyvena 14 metų trumpiau, o psichikos ligos genijus užklumpa 7–8 kartus dažniau nei paprastus žmones.
Kiek talentų „nurašome“?
Daugelį metų buvo manoma, kad vaiko gabumus lemia aukštesnis nei vidutinis intelektas, paprastai kalbant, jei vaikas gerai mokosi, vadinasi, jis yra gabus. Tačiau pastaruoju metu prieita prie išvados, kad ne tik geri pažymiai viską lemia, juo labiau kad geri vertinimai anaiptol ne visuomet yra aukšto intelekto rodiklis.
Vis dažniau kalbama apie neintelektualinius veiksnius, vadinamąjį emocinį intelektą. Tad jeigu vaikas suaugusiajam atrodo negabus, nebūtinai taip yra. Juk suaugusieji paprastai tikrina vaiko kalbinius, matematinius, meninius gebėjimus, o į kitokius gabumus, pavyzdžiui, lyderystę, gebėjimą organizuoti, planuoti, neatkreipia dėmesio.
D. Karkockienės teigimu, galima tik spėlioti, kiek mūsų visuomenė pralaimi, nepastebėdama talentų ar juos net pražudydama, kiek nuo to priklauso mūsų visuomenės plikumas ir nesugebėjimas susidoroti su problemomis, sugalvoti nestandartinių sprendimų. Tačiau pirmiausia reikia pamąstyti apie tai, kaip tokia padėtis susidarė mūsų švietimo sistemoje, kodėl būtent taip santykiai susiklostė šeimoje ir visuomenėje, kad tiek daug žmonių neatrado savo gebėjimų ir yra nelaimingi, patys gerai nesuprasdami kodėl.
Beje, paprastai jaunuoliai yra visuomenės ir šeimos raginami kuo greičiau įsilieti į darbo rinką, studijuoti tai, kas populiaru, reikalinga, pelninga. Tokie žmonės, pasiduodami visuomenės įtaigai, jog reikia dirbti nors ir nemėgstamą darbą, kad užsidirbtum pinigų, dirba ne savo vietose, nesuvokia savo gyvenimo prasmės ir tikslo.
Tenka apsimesti kvaileliu
Dažnai gabūs vaikai turi bendravimo su bendraamžiais problemų, ypač jei mokosi mokykloje, kur daug nemotyvuotų mokinių. Kita vertus, tokie vaikai dėl aukšto intelekto lygio geba rasti bendravimo kompromisą, nes vadovaujasi ne emocijomis, o intelektu, randa protingų argumentų.
Paprastai šnekant, jiems užtenka proto apsimesti kvaileliais, tačiau tai nereiškia, kad taip jie geriau atskleis savo gabumus – viso labo tai tik būdas pritapti. Vis dėlto gana dažnai gabūs vaikai patiria ir bendraamžių atstūmimą, todėl tėvams ir mokytojams tenka labai svarbi užduotis atkurti gabaus vaiko savivertės suvokimą.
Pasak mokslininkės, dažniausiai tėvai pasistengia surasti tokią aplinką, kuri vaikui labiausiai tiktų. Tačiau vadinamosiose gerosiose, prestižinėse, mokyklose spaudimas vaikui gali būti nė kiek ne menkesnis: tėvų viltys – pernelyg didelės, socialinė padėtis – nevienoda. Juk tokiose mokyklose nebūtinai mokosi gabiausieji – ten gali būti ir tokių, kuriuos pasiturintys tėvai tiesiog „ištempė“ iki aukštesnio lygio, kartais net aukodami vaiko laisvalaikį, sveikatą...
Be to, ir motyvacija tokiose mokyklose gali būti ne tokia, kokia vadovaujasi gabus vaikas – tai gali būti motyvas siekti karjeros, gauti prestižinį darbą, o ne atsiskleisti, kurti, sužinoti. Juo labiau kad kelios ar keliolika aukšto rango mokyklų anaiptol neatstoja visos gabių žmonių ugdymo sistemos, kuri po krislelį surinktų ir išpuoselėtų prasikalusius talentų daigus. Tai turėtų veikti tarytum kompiuterinė sistema, atpažįstanti kiekvieną gabų vaiką, kuris galėtų eiti pirmyn.
Ko mums trūksta?
Daugelis galėtų pagalvoti, kad švietimo sistemai ir visuomenei nereikėtų per daug vargti dėl „kelių vaikų“ – svarbiau rūpintis visais, o labiausiai – skurdžiai gyvenančiais ir apleistais. Tačiau kiekvienas talentas, kad ir koks jis būtų, visuomenei yra neįkainojamas.
Pasirodo, geri pažymiai ne taip glaudžiai susiję su išskirtiniais vaiko gabumais kaip su išskirtinėmis moralinėmis savybėmis.
Pasak D. Karkockienės, gabiems vaikams būdingas teisingumo jausmas, pasireiškiantis labai anksti. Jie turi asmeninę vertybių sistemą, jautriai išgyvena dėl visuomenėje klestinčios neteisybės, kelia didelius reikalavimus sau ir kitiems, aktyviai atsiliepia į kvietimą kurti teisingumą, harmoniją, gėrį. Pavyzdžiui, išgirdę apie badaujančius pasaulio vaikus, jie gali reikalauti tėvų imtis kokių nors priemonių, patys pasiūlyti atiduoti visa, ką turi.
Nors stereotipai byloja, kad gabus vaikas – tai būtinai išstypęs moksliukas su dideliais akiniais, vis dėlto gabūs vaikai paprastai būna normaliai fiziškai išsivystę. Visų pirma dėl to, kad jiems nereikia kiauras dienas plušėti prie knygų – jie mokosi ne ilgiau, dažnai net trumpiau nei vidutiniai vaikai.
Tiesa, mokslininkai pabrėžia, kad gabūs vaikai turi daugiau nei vidutiniškai energijos – tarytum pati gamta pasirūpino, kad jie savo gabumų nepaleistų vėjais.