Tebūnie ji Kristaus medis
Kai kurie tyrinėtojai Kalėdų eglės tradicijos ištakų ieško giliuose Europos istorijos kloduose. Pavyzdžiui, teigiama, jog eglutę savo jurtose viduržiemį statydavo V amžiuje iš Azijos į Europą įsiveržę klajokliai hunai. Jie tai darydavo vieno iš savo dievų garbei, viduržiemį švęsdami jo šventę. Esą iš hunų šią tradiciją perėmė germanų gentys – dabartinių vokiečių protėviai.
Katalikų Bažnyčios šaltiniai pateikia kitą versiją: esą VIII amžiuje, šventajam Bonifacijui krikštijant germanus, buvo nukirstas pagonių garbintas ąžuolas. Krisdamas milžiniškas medis nulaužė kitus šalia augusius medžius. Sveika liko tik maža eglutė. „Tebūnie ji Kristaus medis“, – tąsyk sušuko Bonifacijus.
Neabejojama, kad šventinės eglutės puošimo tradicija po Europą išplito būtent iš Vokietijos.
Remiantis viena versija, protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris pirmasis prieš Kalėdas papuošė savo namuose eglutę. Pasakojama, esą M. Liuteris prieš Kalėdas vakare ėjo per mišką namo. Stabtelėjo prie apšerkšnijusios eglės. Pro jos šakas matėsi tamsiame danguje spindinčios žvaigždės. Šis vaizdas tiesiog užbūrė prieškalėdiniu džiaugsmu gyvenusį M. Liuterį. Jis parsinešė namo mažą eglutę, ją papuošė, o ant šakų uždegtos žvakelės jam priminė žvaigždes. Iš M. Liuterio tradiciją prieš Kalėdas puošti eglutę perėmė jo pasekėjai.
Papuošta Napoleono įsakymu
Vokietijoje dar nuo gilios senovės, pagonybės laikų, buvo išlikęs paprotys viduržiemį parsinešti į namus ir pamerkti į vandenį ievos šaką. Pasirodę pumpurai simbolizuodavo, kad gamta netrukus vėl atgims ir ateis pavasaris. Galbūt visžalės eglutės puošimo tradicija susijusi su šiuo papročiu?
Remiantis kitais šaltiniais, papuošta Kalėdų eglė pirmą kartą buvo aprašyta 1605 metais. Amžininkas, pasakodamas apie tuomet daugiausia vokiškai kalbančių žmonių gyventą Elzasą (dab. Prancūzijoje), rašė: „Prieš Kalėdas čia kiekvienuose namuose puošia eglutes. Ant jų šakų kabina obuolius, sausainius ir saldainius.“
Pirmasis Kalėdų eglei papuošti skirtas stiklinis žaislas buvo pagamintas Vokietijos Tiuringijos regione XVI amžiuje. Mintis sukurti stiklinių burbulų eglutei puošti esą kilo vienam stiklapūčiui, kai jis prieš Kalėdas apsižiūrėjo, jog obuoliai, palikti eglutei dabinti, supuvo.
Vokiečių kraštuose populiari tradicija pasklido po visą Europą XIX amžiaus pradžioje. Didžiojoje Britanijoje Kalėdų eglė pirmą kartą buvo papuošta (kaip liudija rašytiniai šaltiniai) XVIII amžiaus pabaigoje valdovo rūmuose. Karalius Jurgis III įsakė papuošti eglę savo žmonos, vokietės karalienės Šalotės, garbei.
Prancūzijos imperatorius Napoleonas, išgirdęs apie vokiečių kariams brangų eglutės puošimo paprotį, įsakė iš Elzaso kilusiems savo kariuomenės kariams papuošti Kalėdų eglę Kaselio mieste.
Iš monarchų rūmų eglutės puošimo tradicija plito į aukštuomenės, o vėliau – ir į visų gyventojų namus. Iš Senojo žemyno ši graži tradicija per Atlantą nukeliavo į Ameriką kartu su vokiečių kilmės imigrantais. Būtent JAV, Niujorke, XIX amžiaus pabaigoje eglėms puošti pirmą kartą buvo pradėtos naudoti elektrinės girliandos.
Su kalėdinės eglutės puošimu yra susijusių daug gražių tradicijų visame pasaulyje. Kasmet centrinėje Londono Trafalgaro aikštėje statoma eglė atvežama iš Norvegijos. Norvegai įspūdingą žaliaskarę gražuolę kasmet dovanoja britams, dėkodami už išvadavimą iš nacių okupacijos.
Uždrausta, bet reabilituota
Į Rusiją eglės puošimo tradiciją parvežė po Vokietiją daug keliavęs ir vokiečių kultūra žavėjęsis imperatorius Petras I. Jis įsakė rūmuose bei bajorų namuose statyti ir dabinti eglutes, o paprastiems gyventojams puošti savo sodybų vartus eglių ir pušų šakomis.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rusų stačiatikių cerkvės sinodo nariai kreipėsi į tikinčiuosius, ragindami būti patriotais ir nepuošti eglių, nes tai – „vokiečių pramanas“.
Dar didesnių represijų Kalėdų eglutė sulaukė, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai. Nauja valdžia paskelbė Kalėdų eglės puošimo tradiciją religinių prietarų ir buržuazinio ištvirkimo reliktu. Tačiau Sovietų Sąjungoje žmonės ir toliau pusiau slapčia puošė egles. Galiausiai Stalino širdis atlėgo. 1935 m. jis leido puošti naujametes egles ir nedraudė Senio Šalčio personažo. Eglė buvo pastatyta netgi Kremliuje. Tiesa, ją puošė jau ne įprasta Betliejaus, o penkiakampė raudona tarybinė žvaigždė.
Tradicija pasiekė Lietuvą
Į Lietuvą paprotys puošti Kalėdų eglutę atėjo XX amžiaus pradžioje, o labiausiai išplito tarpukario metais. Eglės puošimo tradicija sklido iš Vokietijos (Rytprūsių). Iš čia buvo įvežami ir puošti skirti stikliniai žaisliukai: kareivėliai, varpeliai, nykštukai, angeliukai. Tačiau retas žmogus galėjo įsigyti brangių žaislų, todėl buvo tenkinamasi paprastesnėmis puošmenomis – raudonskruosčiais obuoliais, saldainiais. Šias grožybes vaikai po Kalėdų „nusiskindavo“ ir suvalgydavo. Elektrinių girliandų, be abejo, nebuvo, tad eglutę Kūčių vakarą apšviesdavo tikromis žvakėmis. Vėliau jų dažniausiai nedegdavo, nes apdžiūvusi eglutė galėjo užsiliepsnoti.
Kalėdinių žvakelių ugnis visada turėjo ne tik estetinę, bet ir itin gilią dvasinę reikšmę – ji saugojo šeimą ir namus nuo visokių blogybių bei simbolizuodavo jau Anapilin išėjusius šeimos narius.
Papuošta eglutė Lietuvoje tradiciškai buvo laikoma namuose iki Trijų karalių.
Atviruke – vyno gėrimas
Kitas su Kalėdų ir Naujųjų metų šventimu susijęs paprotys – sveikinimo atvirukų siuntimas. Dar viduramžiais Europoje aukštuomenės atstovai ir dvasininkai Kalėdų proga kartais siųsdavo sveikinimo tekstus, papuoštus paveikslėliais, vaizduojančiais biblinius siužetus. Tačiau pirmasis šiuolaikinis komercinis Kalėdų atvirukas pasirodė Anglijoje tik prieš 164 metus. Dailininkas Džonas Kolkotas Horslėjus savo draugo sero Henrio Koulo prašymu 1843 m. nupiešė pirmąjį Kalėdų atviruką, kuris buvo atspausdintas tūkstančio egzempliorių tiražu. H. Koulo sumanymas pasveikinti draugus šventiniais atvirukais sulaukė milžiniškos sėkmės.
Pirmieji atvirukai buvo atspausdinti naudojant litografijos techniką ir nuspalvinti rankiniu būdu. Jie buvo pagaminti iš kieto kartono, jų matmenys – 7,8 x 8,1 cm. Atvaizdas atviruke – iš trijų dalių. Šonuose vaizduojamos dvi labdarybės – alkanojo pamaitinimas ir nuogojo aprengimas, o centre – puotos vaizdas: vyną geria trys sero H. Koulo šeimos kartos – tėvai, vaikai ir anūkai. Paveikslėlyje netgi matyti, kaip moteris girdo vynu mažą mergaitę. Būtent dėl šių detalių atvirukas sulaukė prieštaringų nuomonių konservatyvioje XIX amžiaus britų visuomenėje. Atviruko apačioje yra užrašas „Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų“.
Dž. K. Horslėjaus sukurti atvirukai buvo pardavinėjami nepigiai – po šilingą. Tiek per savaitę uždirbdavo paprastas Londono darbininkas. Tačiau turtingajai aukštuomenei, kuriai ir buvo skirti šie atvirukai, kaina nepasirodė didelė, ir jie akimirksniu buvo išgraibstyti.
Iki mūsų dienų iš tūkstančio atvirukų, išplatintų 1843 m., liko trisdešimt. Prieš kelerius metus už vieną atviruką aukcione kolekcionierius paklojo 5 170 svarų (daugiau nei 21 tūkst. litų).
Tapo pelningu užsiėmimu
Sero H. Koulo iniciatyva 1843 m. pradėtą kalėdinių atvirukų spausdinimą po metų perėmė Čarlzas Gudalas – vienas stambiausių to meto Londone vizitinių kortelių gamintojų. Į užgimstantį šventinių atvirukų gamybos verslą jis įtraukė daugybę dailininkų. Atvirukuose buvo pradėti vaizduoti prieš Kalėdas išpuošti namai, liepsnelėmis spindinčios kalėdinės eglutės. Taip susiformavo iki šiol plėtojami šventinių atvirukų siužetai.
1880 m. Kalėdų atvirukų gamyba Didžiojoje Britanijoje įgavo naują kvėpavimą: viena leidykla surengė atvirukų projektų konkursą, kuriame galėjo dalyvauti ne tik dailininkai, bet ir rašytojai, poetai, siūlantys sentencijas, eilėraščių posmus. Menininkams atvirukų kūrimas tapo pelningu užsiėmimu.
Nepaisant to, kad pirmieji Kalėdų atvirukai pasirodė Anglijoje, šį išradimą užpatentavo verslieji amerikiečiai. Tai 1861 m. padarė verslininkas iš Filadelfijos Džonas P. Čarltonas.
Vidurio ir Rytų Europoje atvirukai ėmė plisti antrojoje XIX amžiaus pusėje. 1862 m. pašto atvirukas buvo atspausdintas Austrijos–Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje. Imperatoriškasis paštas pradėjo ir masinę atvirlaiškių su fiksuotu pašto ženklu gamybą. Pašto ženklas, klijuojamas ant laiško, siunčiamo šalies viduje, ir atvirlaiškis su pašto ženklu kainavo po du kreicerius, todėl atvirlaiškiai labai išpopuliarėjo, mat nereikėjo pirkti popieriaus laiškui. Atvirlaiškiai tapo populiarūs akimirksniu – per du mėnesius jų buvo parduota beveik trys milijonai.
Iš Austrijos–Vengrijos atvirukų mada pasiekė Rusijos imperiją, kurios sudėtyje tuomet buvo ir Lietuva. Mūsų šalyje atvirukus pradėta spausdinti 1875 m., o 1890-aisiais pasirodė ir spalvoti atvirukai. Didžioji dalis atvirukų buvo su miestų vaizdais, tačiau po truputį plito ir sveikinimams skirti atvirukai. Jų siuntimo tradicija įsitvirtino tarpukario metais.