Dažnas tėvų klausimas: „Gal vaiką reiktų guldytis šalia savęs?“
Bene šimtmetį – turbūt nuo tada, kai radosi raidos psichologija – šalia kitų klausimų apie mažų vaikų ugdymą, palankias sąlygas sveikai vaiko psichikos ir fizinei raidai diskutuojama, ar vaikai turėtų miegoti drauge su tėvais, ar ne. Turime omenyje nuolatinį miegojimą su abiem arba vienu iš tėvų (dažniausiai mama) vienoje lovoje, ne tik viename kambaryje.
Nuo kraštutinių nuomonių (viena jų: jokiu būdu, nes tai labiausiai kenkia vaiko psichoseksualinei raidai ir gali lemti neurozių atsiradimą; kita: kas čia tokio, mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, dauguma didelėmis bendruomenėmis gyvenančių tautų praktikuoja ne tik „šeimynines“, bet ir „giminių“ lovas, ir niekam tai nekliūva) einama prie empirinių tyrimų, mėginančių atsakyti į konkrečius klausimus.
Kaip dažnai ir kokie vaikai miega drauge su tėvais? Kas skatina miegojimą su tėvais – buitinės aplinkybės (vietos stoka), vaiko problemos ar tėvų vienišumas? Iki kokio amžiaus miegojimas drauge su tėvais vaikams teikia daugiau naudos negu žalos, o nuo kada – atvirkščiai?
Sakysite – na ir kas gi čia per problemos? Ir vis dėlto dauguma šeimos gydytojų, kitų specialistų, dirbančių su mažais ir net mokyklinio amžiaus vaikais, pastebi, kad vienas iš dažnų tėvų nusiskundimų yra vadinamieji vaiko miego sunkumai. Vaiko nenoras eiti miegoti ir priešinimasis guldymui, negalėjimas užmigti, pabudimai ir verksmai naktį, košmariški sapnai... ir įprastas tėvų klausimas – gal vaiką reiktų guldytis šalia savęs? O gal atvirkščiai – pats laikas būtų vaiką „iškeldinti“ į nuosavą lovą, gal net į kitą kambarį?
Šie klausimai aktualiausi mažų vaikų, tai yra jau ne kūdikių, bet dar ne mokyklinukų, tėvams. Daugiausia su užmigimu ir miegojimu susijusių problemų, daugelio tyrimų duomenimis, kyla kaip tik antraisiais trečiaisiais vaiko gyvenimo metais.
Ką atskleidžia tyrimai
2007 metais mes, grupė mokslininkių iš Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros ir Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos, Bendrosios psichologijos katedrų bei Medicinos fakulteto, atlikome tyrimą, kurio pagrindinis tikslas buvo aiškintis mažų vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimo įvertinimo galimybes (tyrimą finansavo Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas).
Surinkome duomenis apie daugiau nei tūkstančio dvejų–penkerių metų amžiaus skirtingų Lietuvos regionų vaikų elgesio ir emocinius sunkumus ir informaciją apie jų socialinę ir ugdymo aplinką. Šalia kitų dalykų aiškinomės šių vaikų miegojimo aplinkybes ir miego sunkumus.
Įvairių šalių ir kultūrų duomenys apie tai, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikų miega kartu su tėvais, yra labai skirtingi: miegančių su tėvais ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius kinta nuo 6 iki 70 procentų (tuo tarpu mokyklinio amžiaus drauge su tėvais miegančių vaikų skaičius, įvairių tyrimų duomenimis, yra gerokai mažesnis ir svyruoja nuo 4 iki 23 procentų). Štai, pavyzdžiui, vieno tyrimo duomenimis, Japonijoje miegančių drauge su tėvais vienerių–ketverių metų amžiaus vaikų yra net 59 procentai, o Jungtinėse Valstijose – tik 15 procentų. Šveicarijoje drauge su tėvais miegančių mažylių yra kiek daugiau nei trečdalis (38 proc.).
Švedijoje, panašiai kaip Japonijoje, miegojimas su ikimokyklinio amžiaus vaikais laikomas įprasta ir net skatintina ugdymo aplinkybe, todėl čia miegančių šeimyninėje lovoje mažylių yra net iki 70 proc. Įdomu tai, kad šioje šalyje, skirtingai nei kitose, mažyliai paprastai miega ne tik su abiem tėvais arba – kaip dažniausiai praktikuojama kitose šalyse – su mama, bet ir su tėčiu. Vokietijoje, kur labai vertinamas mažo vaiko savarankiškumas ir ankstyvas atsiskyrimas nuo tėvų, miegančiųjų šeimyninėje ar tėvų lovoje yra tik apie 10 proc.
Mūsų atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje 20 proc. dvejų–penkerių metų amžiaus vaikų miega su tėvais (arba vienu iš jų, paprastai mama, kartais – su močiute) vienoje lovoje. Dar 45 proc. vaikų miega tame pačiame kambaryje, kuriame miega ir tėvai (tačiau atskiroje lovoje). Kiek daugiau nei trečdalis vaikų miega visiškai atskirame kambaryje vieni arba su kitais šeimos vaikais.
Kokių šeimų vaikai miega su tėvais
Kokioje socialinėje aplinkoje augantys ir kokiais ypatumais pasižymintys ikimokyklinio amžiaus vaikai įprastai miega drauge su tėvais? Niekaip negalime nuneigti labai buitiškų ir socialinių aplinkybių: dažniau su tėvais viename kambaryje, taip pat vienoje lovoje miega vaikai iš prastesnės finansinės padėties šeimų ir turintys mažesnio išsilavinimo tėvus. Tai atskleidė mūsų tyrimas, tokios tendencijos pastebimos ir kitose šalyse.
Vienas svarbesnių veiksnių, susijusių su vaiko miegojimo aplinkybėmis, pasirodė esanti šeimos sudėtis (šio veiksnio sąsajos reikšmingos kontroliuojant kitus veiksnius). Visų pirma, brolių ir seserų turintys maži vaikai paprastai miega vaikų kambaryje. Įdomu tai, kad kaip tik šie vaikai turi mažiausiai miego sunkumų. Jie turi mažiau ir kitokių elgesio bei emocinių sunkumų, ypač nerimastingumo (ne veltui teigiama, kad elgesys dieną susijęs su elgesiu naktį).
O štai pakartotinai susituokusių tėvų šeimose (šiame tyrime mes jas vadinome „atkurtomis“ šeimomis, kai išsiskyrusi su vaiko tėvu mama gyvena su kitu sutuoktiniu ar nuolatiniu partneriu) ir įtėvių ar globėjų šeimose nėra nė vieno vaiko, miegančio tėvų lovoje (žr. pav.).
Tiesa, su globėjais ar įtėviais augančių vaikų mūsų imtyje tik šeši, todėl daryti apibendrinimus neatsargu. Tačiau ši miegojimo aplinkybė akivaizdi ir patikimai reikšminga šeimose, kur motinos yra pakartotinai ištekėjusios: šiuo atveju mažyliai nemiega tėvų lovoje. Ir priešingai, tose šeimose, kur vaiką augina viena mama (netekėjusi arba išsiskyrusi), arba šeimose, kur vaiką augina seneliai (paprastai kai vaikų tėvai išvykę uždarbiauti į kitas šalis), vaikai gerokai dažniau miega „šeimyninėje lovoje“.
Močiutės, kurių globai patikėti vaikai, guldo ikimokyklinukus arti savęs: arba toje pačioje lovoje, arba tame pačiame kambaryje. Nė vienas vaikas, augantis su seneliais, nemiega kitame kambaryje. Tikriausiai taip seneliai mėgina paguosti į išsiskyrimą su tėvais reaguojančius vaikus ir kompensuoti tokius svarbius ankstyvoje vaikystėje ryšius su tėvais, kurių jie laikinai neteko...
O ką ir kam „kompensuoja“ vienišos mamos, guldydamos mažylius šalia savęs? Remdamasi šio tyrimo rezultatais ir praktinio darbo patirtimi, galiu spėti, kad savo pačių vienatvės jausmą, artimų ryšių su mylimu žmogumi trūkumą, nors joms ir atrodo, kad to nori vaikas.
Šiuo atveju daugiausia problemų gali kilti tada, kai mama ryžtasi santykiams su kitu vyru (vaikas tuomet iškeliamas į kitą kambarį, o jeigu vietos nėra – bent jau į kitą lovą, todėl patiria mažiausiai du svarbius pasikeitimus kasdieniame gyvenime), ir tada, kai mama taip ir neišteka, tačiau ir toliau miega drauge su vaiku (mokykliniame amžiuje šie vaikai, ypač berniukai, pasižymi didesniu nerimastingumu, kitomis emocinėmis ar elgesio problemomis). Mūsų atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad šeimos sudėtis svarbiausiu miegojimą šeimyninėje lovoje prognozuojančiu veiksniu tampa penkiamečių vaikų grupėje.
Dvejų–penkerių metų amžiaus vaikų pasiskirstymas pagal miegojimo aplinkybes ir šeimos sudėtį (skirtumai tarp skirtingos šeimos sudėties grupių yra statistiškai reikšmingi, p < 0,001)
Dažniausiai drauge su tėvais miega dvejų–trejų metų amžiaus vaikai. Tačiau analizuojant mažylių miegojimo aplinkybes prognozuojančius veiksnius aiškėja, kad viena priežastis skirtingo amžiaus grupėse lieka ta pati – vaiko miego sunkumai. Tėvų lovoje miegantys vaikai turi daugiausia miegojimo problemų. Svarbiausia problema, mamų teigimu, – vaikas nenori miegoti vienas.
Kiti dažnai nurodomi su miegu susiję sunkumai: verkimas ar kalbėjimas per miegus (apie 35 proc. atvejų), prabudinėjimas naktį (apie 27 proc. atvejų) ir košmarų sapnavimas (apie 23 proc. atvejų). Kol kas negalėtume pagrįstai teigti, kad miegojimas kartu su tėvais lemia vaiko miego sunkumus. Tačiau faktas, kad miegojimas su tėvais tikrai nepadeda spręsti šių problemų. Be to, šie vaikai yra nerimastingesni negu tie, kurie miega atskirai vaikų kambaryje.
Leisti vaikams miegoti su tėvais ar ne?
Įvairiose šalyse atlikti tyrimai atskleidžia panašius rezultatus, nors ir neteigia miegojimo drauge su tėvais sąsajų su miego sunkumais arba kitomis elgesio ir emocinėmis problemomis. Panašu, kad skirtingas sąsajas (nuo labai reikšmingų iki silpnų ar nereikšmingų) tarp miegojimo aplinkybių ir miego sunkumų labiausiai paaiškina vienoje ar kitoje kultūroje vyraujantis požiūris į vaiko miegojimą drauge su tėvais.
Štai Japonijoje ir Švedijoje, kur miegojimas drauge yra gana įprastas reiškinys, tėvų lovoje miegantiems mažyliams nėra būdinga daugiau miego sunkumų nei kitiems mažyliams, išskyrus tai, kad drauge su tėvais miegantys vaikai dažniau pabunda naktį. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose mažų vaikų miegojimas drauge su tėvais akivaizdžiai susijęs su įvairiais jų miego sunkumais.
Taigi, viena vertus, galima manyti, kad miegojimą drauge su tėvais gali „inicijuoti“ mažyliai, turintys daugiau elgesio ar emocinių problemų, dėsningai pasireiškiančių ir miego ar ėjimo gulti metu. Reaguodami į šias problemas, tėvai leidžia mažyliams miegoti drauge (tiesiog nusileidžia perdėm reikalaujančiam ar labai nerimastingam vaikui?). O gal tėvai „inicijuoja“ miegojimą kartu, nes taip patogiau jiems ar taip naudingiau visiems?
Natūralu, kad „šeimyninės lovos“ sindromas dažnai suintensyvėja tuomet, kai šeima ar atskiri jos nariai išgyvena krizes (pavyzdžiui, skyrybų atveju, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, laikinai ar visiškai netekus artimų žmonių ir pan.). Tačiau kitais kartais miegojimas drauge su vaikais yra patogus ir naudingas tik tėvams ar vienam iš jų: pavyzdžiui, padeda sutuoktiniams išvengti nepageidaujamų intymių santykių. Be to, kai kurie tėvai (dažniau mamos) guldosi vaikus šalia savęs, kai jiems neramu, kai jaučiasi vieniši.
Mūsų tyrimo duomenimis, dalis mamų teigė ne nuolat miegančios drauge su vaiku, o tik tuomet, kai sutuoktinis yra išvykęs arba, kaip joms atrodė, tuomet, kai užsimanydavo vaikas. Beje, kaip tik ši grupė vaikų (kuriems tik kartais leidžiama miegoti drauge) pasirodė turintys bene daugiausia problemų.
Pagaliau gal miegojimo aplinkybės tėra kitų, kur kas svarbesnių, tarpusavio santykių šeimoje padarinys, ir lemiantis veiksnys šiuo atveju yra santykiai, o ne tai, su kuo ir kaip vaikas miega. Deja, kol kas atlikta labai mažai tyrimų, leidžiančių atsakyti į šiuos klausimus, atskleidžiančių ilgalaikius miegojimo drauge su tėvais padarinius vėlesnei vaiko raidai, jo asmenybės brandai.
Na, o kol kas... Pasivoliojimas šeimyninėje lovoje retais ramiais savaitgalio rytais ar ilgais rudens vakarais ne miegant, o bendraujant dar niekam nėra pakenkęs. Kiekvienąsyk, kai iškyla klausimas, ar guldytis vaiką nakčiai į savo lovą – nuolat ar tik kartais, paklauskime savęs, kokie jo ir mano poreikiai. Kieno ir kurie poreikiai bus patenkinti vienu ar kitu atveju? Kitaip tariant, kas ir ką „laimi“, priėmus vieną ar kitą sprendimą, ir kokią „kainą“ kiekvienu atveju tenka mokėti...
Autorė dėkoja savo kolegėms doc. Rasai Barkauskienei, doc. Rasai Bieliauskaitei, dr. Astai Dervinytei Bongarzoni ir ypač doc. Saulei Raižienei, drauge atlikusioms šį tyrimą.
