Diena jau nebetrumpės
Gruodis senovėje vadintas siekiu. Gal todėl, kad tuoj bus pasiektas metų galas, saulė įkops į savo tekos kraštinį azimutą. Vadintas ir Kalėdų mėnesiu. Po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventu.
Iš darbų valstiečiams gruodį būdavo likęs linamynis; na, dar ir meitėlį reikėdavę paskersti. Skerstuvėms labai svarbu parinkti tinkamą metą. Geriausias – mėnulio pilnatis arba priešpilnis. Sakoma, kad tuomet verdama mėsa pučiasi, būna minkšta ir skani, o ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir kirmėlėms „pasninkas“. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima spėti, kokia bus žiema. Jei kasos pradžia stora, tai žiemos pirmoji pusė bus šalta.
Įpusėjus gruodžiui galima pastebėti, kad tekėdama saulė jau beveik nustojo slinktis į pietryčius. Dabar porai savaičių ji tarsi stabtelės horizonte, paskui prasidės jos kelionė atgalios, į ilgesnįjį šviesų paros metą. Taip sulauksime žiemos saulėgrįžos; pagal astronominį kalendorių ji bus gruodžio 22-ąją, 1 val. ir 39 min.
Tačiau daugelio kraštų ir tautų kalendoriuose saulėgrįža švenčiama kiek vėliau – gruodžio 25 dieną; tarsi įsitikinus, kad diena tikrai jau nebetrumpės. Katalikų kraštuose – tai šv. Kalėdos, iškiliai pažymimos nuo IV a. kaip Kūdikėlio Jėzaus gimimo diena. Kristus – krikščioniškajam pasauliui patekėjusi saulė...
Su pasilinksminimais baigta
Kaimo žmogui ilgus gruodžio vakarus užpildydavo pabuvimai su kaimynais, dirbant kokius neskubius ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, taisant pakinktus. Ypač tam laikui pritinka tinklus megzti – bus laimūs, nes susideda iš kryžiukų.
Su pasilinksminimais baigta, priežodis sako: „Šventas Andriejus striūnas nutrauko“. Bažnyčioje nebetuokiama, tad ir piršlybos liaujasi. O jei kas dar bandytų piršliauti, to vaikai gali nebyliais tapti.
Dirbant būdavo giedamos adventinės giesmės. Dzūkuose papročiai leisdavo ir padainuoti, mat čia išliko labai senoviškų advento dainų. Jaunimas vakarodamas ir žaidimų pažaisdavo, ratelius eidavo, tik viskas santūriau, lėčiau, labiau primindavo apeigas, o ne linksmybes.
Nors ir čia išdaigoms progų susikurdavo. Štai sutardavo krimsti keimerį. Tai lažybos, kuriose prisižadama ko nors nedaryti neperspėjus to, su kuriuo susilažinta. Keimerys yra kevalais suaugę du riešutai. Nedažna keimerį rasti riešutaujant, tai geros sėkmės ateičiai, laimės ženklas. Tokį riešutą padovanoti merginai – užuomina piršlyboms. Dar buvo manoma, kad keimerys turėtojui pagerina atmintį.
Vakarų Lietuvoje buvo žinomas gražus adventinis paprotys vakarieniauti ant stalo padėjus vainikėlį su uždegta žvake. Po savaitės ten turėtų degti jau dvi žvakės, dar po kitos – trys. Per Kalėdas – visos keturios. Taip sukuriama nepakartojama didžiosios žiemos šventės laukimo nuotaika.
Šv. Barbora naktį pravaro
Gruodžio pradžioje dažnai pasninga, dirvą sukausto gruodas, naktys tada tampa šviesesnės. Todėl gruodžio 4-ąją lydi toks priežodis: „Šv. Barbora naktį pravaro.“ Tradiciniame kalendoriuje ši diena skirta avelių ir ožkų globai, šv. Barbora esanti jų patronė. Todėl moterims nevalia ką nors daryti su avies vilna: negalima austi vilnonių skarų, užtiesalų, vynioti siūlų, mesti vilnonių verpalų, megzti pirštinių ar megztinių. Tvirtai tikėta, kad šių draudimų nepaisant kalėdinio kirpimo vilnos būsią nedaug, o ir ta pati prasta – susivėlusi, šiurkšti. Ir žiemą avys dėl to nedaug ėriukų teatsivesiančios. O kalėdinis avių kirpimas apskritai laikytas geriausiu – žiemai avelės užsiaugina tankų ir šiltą povilnį.
Barbora – vienas labiausiai paplitusių praeityje moteriškų vardų. Barboros vardo populiarumui Lietuvoje neabejotinai turėjo įtakos Barboros Radvilaitės ir valdovo Žygimanto Augusto graudžioji meilės legenda. Gruodžio 6-ąją – mūsų karalienės gimimo diena. O karūnuota ji buvo gruodžio 7-ąją; štai kokie sutapimai! Barbora Radvilaitė – tikra Renesanso moteris: išsilavinusi, kupina gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo. Su Barbora buvo siejami politiniai lietuviškosios bajorijos siekiai, pirmiausia lygiavertė partnerystė su Lenkijos pavaldiniais. Turėjome žavingą valdovę, tikrai vertą būti lietuvės moters įvaizdžiu.
Reikia pamaloninti arklius
Gruodžio 6-oji – šv. Mikalojaus vardadienis, nuo seno pas mus vadinamas Arklių diena. Reikia pamaloninti arklius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas sočiai pripildavo avižų, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs.
Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5 000 metų. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje, ir Altajuje. Šį įvaizdį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip pat aiškinami lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.
Mūsų tautos istorijoje žirgo reikšmė ypatinga. Archeologinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad baltai iš kitų tautų išsiskiria kapinynų su žirgais gausa. Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus karžygiai laidoti kartu su žirgu arba į kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Žirgai, kaip ir žmonės, – su įkapėmis. Prie apynasrio – žalvario pakabučiai su mitologinių gyvūnų atvaizdais, o į karčius įpintas gintariukas. Vidurio Lietuvoje daug žirgų kapų, kurių duobė įgilinta vakarų pusėn. Ir akivaizdu, kad jojamasis žirgas jon būdavo įstumiamas dar gyvas... Ar tai kokių kalendorinių švenčių ritualas, ar auka karo dievui, nėra žinoma.
Atidžiai stebėdavo orą
Gruodžio 13-oji – Šviesos arba šv. Liucijos diena. Ši šventoji – III–IV a. sandūroje Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Neišsižadėjo krikščionybės nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi, žudoma kalaviju. Iš jos legendos buvo sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio gamtos nykimo meto slegiamam žmogui.
Nuo gruodžio 13-osios vakarai nebeilgėja – saulė kokią savaitę leidžiasi vis tuo pačiu metu. Diena dar kiek trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė vis „pramiega“, pateka vėliau. Žmonės ilgiau vakaroja namuose. Senovėje – prie balanos, žvakės, aliejinės lemputės.
Šviesos dieną uždegę žvakelę savo namuose praskaidrintume ilgųjų naktų vakarą. Toliau kas vakarą – vis po vieną daugiau... Lygiai dvylika dienų iki didžiosios žiemos šventės; tai skirtumas tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendoriaus datų. Nuo Šviesos dienos iki Kalėdų žmonės atidžiai stebėdavo orą: kiekviena diena atitinkanti kitų metų eilinį mėnesį; pavyzdžiui, kokia gruodžio tryliktoji, toks bus sausis, keturioliktoji – vasaris, penkioliktoji – kovas ir taip toliau. Svarbu įsidėmėti, kiek kurią dieną šviečia saulė, ar šalta, kada darganoja ir panašiai. Burdavo ir taip: paberdavo prie namų slenksčio dvylika druskos žiupsnelių, atitinkančių dvylika mėnesių, ir po kurio laiko žiūrėdavo, kuris labiau sudrėks – tas mėnuo ir bus lietingiausias.
Šventinių turgų metas
Įdomių būta advento turgų šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jie vykdavo kas savaitę ir buvo vadinami taip: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Pirmajame prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Ar girdėtas toks posakis: „Užsimaukšlinęs muginę, pažinti negali“? Tai apie žieminį galvos apdangalą: muginė – veltinė ar kailinė kepurė.
Žodžiu, šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gins nuo žiemos speigų. Iš kur toks keistas prekymečio vardas? Mat samdiniai, parėję kalėdinių atostogų, rimto darbo nenusitverdami, gaudydavo šeškus: ir užsiėmimas, ir šiokia tokia nauda. Pelenais išdžiovintus jų kailiukus parduodavo – vis koks pinigėlis švenčių linksmybėms...
Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo mieliausiajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, „cigarnyčią“, lenktinį peiliuką. Juolab kad metų uždarbis kišenę plėšia...
Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldusis. Todėl, kad ten galima rasti visa, ko dar trūksta šventiniam stalui. Kūčioms – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus. Ir kalėdinę žąsį ar pusę kiaulės galvos... Kaip paįvairintų didžiųjų prekybos centrų bespalvę kalėdinę prekybą šių tradicijų atgaivinimas!
Nekasdienis subruzdimas
Šiandien šventoji Kūčių vakarienė yra bene vienintelė tautinė tradicija, kurios laikosi kiekviena lietuviška šeima. Tradicinių Kūčių papročių – ypač daug. Apie valgius dar pakalbėsime, o dabar prisiminkime senąjį kaimą Kūčių dieną.
...Jau nuo ryto – nekasdienis subruzdimas. Kas tą rytmetį pramigs – bus slunkius visus kitus metus. Žinia, visą dieną būdavo griežtai laikomasi pasninko: „sauso“, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo“ – apskritai nieko į burną iki pat vakaro. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras, senesnieji žmonės – dar ilgai saulute džiaugsis.
Ši diena santarvei skirta; net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš“, o „mes“. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti. Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, būtina susitaikyti. Pasiųsdavo vaiką su kalėdaičiu ar patys kokią dingstį sugalvoję užeidavo. Tačiau į trobos vidų kaimynas neįsileis, pasišnekučiuos kieme – toks paprotys. O kad užeina – gerai. Jei vyriškis – avys kitąmet atsives avinėlių, jei moteriška – bus avyčių.
Bitininkui svečio apsilankymas Kūčių dieną žadėdavo gausius spiečius. Iš darbų darbelių tik keletas priimtini šią dieną. Tarkime, žuvelių pasigauti Kūčių stalui. Vilnijos krašte prajunkydavo jauną arklį. Nuvažiuodavo juo kokio smulkaus reikalo į kalvę, – manyta, kad tada visus metus gerai seksis darbai. Medžiotojas išeidavo iš namų su šautuvu, pykšteldavo į medžio viršūnę; pataikys – visada seksis medžioklė.
Svarbiausia – reikia apsišvarinti trobos vidų: sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais, karpinukais, palubėje pakabindavo vaikų iš šiaudelių nupintus paukštelius. Ir šiaudiniai sodai virš stalo sukinėdavosi, tokio viduryje – auksašonis obuolys tarsi saulutė. Gerojoje kertėje, krikštasuole ar pakūčia vadinamoje, pastatytas pėdelis rugių. Jame Javinė – rugio dvasia slypi. Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad juk laukiamas Kūdikėlio Jėzaus gimimas.
Šakalio negalima pakelti
Pirmąją šv. Kalėdų dieną bažnyčiose laikomos trejos Mišios. Einantieji ar besiruošiantieji važiuoti arkliais į ankstyvąsias rytines mišias stengdavosi atsikelti kuo anksčiausiai. Kinkydavo geriausius arklius, po lanku kabindavo varpelį ar ant kaklo maudavo žvangulius, žaržolus. Rengdavosi naujais drabužiais; juokais sakydavo, kad tokiais pasipuošęs pamatysi raganas. Važiuoti ar eiti iš kiemo stengdavosi poromis, tai avys atves ėriukų ne po vieną, o vis po porą. XIX šimtmečio gale Aukštaitijoje jaunimas į bažnyčią nešdavosi savo muzikos instrumentus.
Kaimo žmonės pirmąją šv.Kalėdų dieną paprastai praleisdavo su šeima. Grįžę iš bažnyčios, vaišindavosi, pagiedodavo kalėdines giesmes ir dainas, ilsėdavosi. Viskas suruošta iš vakaro, šiandien darbas tik toks: pagirdyti ir pašerti gyvulius. Seniau griežtai drausta imtis kokio kito darbo, net aslos nešluodavo, o merginos kasų nepindavo. Apie senoviškuosius papročius sakydavo: „Kalėdas švęsdavo šventai – šakalio nebūdavo galima atsiskelti.“
Žemaičiai Kalėdų pirmą dieną lankydavo ligonius, vienišus vargšus, nunešdavo jiems šventinio maisto, kokių drabužių. Vietomis būta ir tokio papročio: kuris guvesnis vaikinas užsivilkdavo išvirkščius kailinius, pasiimdavo būrį piemenėlių ir lankydavo kaimynus, vaidindami avinėlius subliaudavo visi kartu „mėėė“ po langais. Tai prisirinkdavo kūčiukų! Ir blukvilkiai į namų duris pavakare pasibelsdavo: dideliausią kelmą prisirišę net įsiręžę tempia nuo sodybos prie sodybos. Tam, kad visą praeinančių metų bjaurastį surinktų ir, tą kelmą padegę, sunaikintų negrįžtamai.
