Mūsų protėviams kiekvienas ritualas turėjo reikšmę. Buvo stengiamasi kūdikiui suteikti prasmingą vardą ir per Krikštą, pirmąjį ir svarbiausią Sakramentą, padėti vaikui tapti Katalikų bažnyčios nariu.
Apie tai, kaip kūdikiui buvo renkamas vardas, apie senąsias liaudies tradicijas ir jų prasmę pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros docentė, mokslų daktarė Rasa Račiūnaite-Paužuolienė.
Šiandienes vardų tendencijas sutiko apžvelgti Kauno miesto civilinės metrikacijos biuro vedėjas Kęstutis Ignatavičius.
Vardų mados – nuo seniausių laikų
Vartydama krikšto knygas pastebėjau, kad nuo XIX amžiaus iki tarpukario gyvavo tradicija vaikus vadinti tik krikščioniškais vardais. Žemaitijoje vieni populiariausių berniukų vardai buvo Jonas ir Stanislovas. Krikščioniškas vardas priklausydavo nuo to, koks konkrečiame regione buvo garbinamas šventasis ir švenčiami atlaidai. Išlaikydami pamaldumą šventajam, parapijiečiai dažnai kūdikius krikštydavo jo vardu.
Pavyzdžiui, Kretingoje, kur itin populiarūs Šv. Antano atlaidai, manau, tikrai turėtų būti daug Antanų. Tarpukariu atsiranda nauja tradicija kūdikiui duoti po du vardus: vieną krikščionišką, o kitą – lietuvišką. Pavyzdžiui, Jonas Vytautas. Ypač buvo populiaru suteikti kunigaikščių vardus. Apie 1930 metus, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, daugelis šalies berniukų gavo būtent šį vardą.
Prieš dešimt metų sugrįžo senieji vardai, būtent tokie, kurie buvo duodami mūsų seneliams ar proseneliams. Tiesa, nors lietuviai turi vienintelį šventąjį – Šv. Kazimierą, kuris yra ir Lietuvos jaunimo globėjas, šiandien šis vardas vaikams suteikiamas labai retai. Kartais tenka nustebti, kad Lenkijoje jį turi daugiau jaunų žmonių nei Lietuvoje.
Manau, suteikti berniukui Kazimiero (bent krikšto) vardą, būtų prasminga. Tikėtina, kad ateityje jis bus kur kas populiaresnis. Šiandien dažnas Barboros vardas, kadaise laikytas negražiu. Šis vardas ypač paplitęs Žiemgalos krašte, kur žmonės iki šiol meldžiasi būsimajai Lietuvos palaimintajai Barborai Žagarietei. Ji, gyvenusi XVII amžiaus pradžioje, mirė būdama dvidešimties metų. Jos vardu pavadinti mergaites skatino patraukli palaimintosios asmenybė.
Vaiko vardas buvo slepiamas iki pat paskutinės krikšto minutės. Tikrieji tėvai krikšto tėvams vaiko vardą pasakydavo tik prieš išvykdami į bažnyčią. Vaikams sakydavo, kad kūdikis yra pagoniukas, žydukas, ramutis, vadindavo visokiais kitais vardais, tik ne tikruoju. Buvo tikima, kad žmonės, turintys blogas akis ar blogų kėslų, žinodami kūdikio vardą gali jį magiškai veikti.
Taip pat dažnai duodami Lietuvos kunigaikščių ir karalių vardai: Mindaugas, Vytautas, Kęstutis, Algirdas, Žygimantas, Barbora... Laikas, kai vaikams buvo suteikiami meksikiečių serialų herojų vardai, Kaune jau baigėsi. Tačiau šiandien dažnai kūdikiams duodami lietuviškų serialų vardai, pavyzdžiui, Mėta ar Meda. Parenkamas ir itin retas vardas, pavyzdžiui, Bjanka, Ustilė, Liberta, Aivija, Ora, Briana, Ajus, Patris, Dijus, Orilis, Madajus, Sovijus, Nataris. Registruotas vaiko vardas negali būti keičiamas. Tačiau tėvų pageidavimu vaiko iki septynerių metų amžiaus gimimo įraše galima įrašyti antrąjį vardą arba jo atsisakyti.
Krikštatėviai – svarbesni už tėvus
R. Račiūnaitė–Paužuolienė: Krikšto tėvai buvo renkami labai atsakingai. Jais tapti buvo kviečiami pasiturintieji, tiek moraliniu požiūriu, tiek piniginiu. Itin buvo svarbios krikšto tėvų moralinės savybės: kad būtų tikintys, neišgeriantys. Buvo tikima, kad vaikas perima krikštatėvių savybes, tad kokie bus krikšto tėvai, toks bus ir užaugęs vaikas. Svarbūs buvo ir krikštatėvių santykiai. Aukštaitijoje teko užrašyti pasakojimą, kad per krikštynas susimušus berniuko krikštatėviui, šis užaugęs taip pat mėgdavo muštis.
Nors krikštatėviais paprastai stengdavosi kviesti giminaičius, labai dažnai jais tapdavo ir kaimynai. Sakydavo, bėdai atsitikus, kaimyną greičiau pakviesi nei giminaičius. Krikštatėviais galėjo būti tik sąmoningi katalikai, ne jaunesni nei šešiolikos metų. Jaunimas paprastai krikštynose nedalyvaudavo.
Krikšto tėvai buvo visuomenės nariai, kurie socialiai padėdavo vaiką įvesti į krikščionių bendruomenę. Mirus tikriesiems tėvams, jie turėjo perimti tėvų funkcijas: vaiką užauginti ir išlaikyti iki jo pilnametystės. Krikštatėviai privalėjo rūpintis vaiko dvasiniu auklėjimu. Paprastai jie vaikui užaugus būdavo ir svotais.
Krikšto motina dažnai buvo kviečiama būti ir Sutvirtinimo motinėle. Jos pareiga buvo parengti vaiką Pirmajai Komunijai. Ypatingą krikšto tėvų ir vaiko ryšį patvirtina tiek liaudies tradicijų, kartais net ir Katalikų bažnyčios draudimas tuoktis krikšto tėvams su krikštavaikiais, mat jų giminystė buvo laikoma didesnė, negu su tikraisiais tėvais. Šis tarpusavio dvasinis ryšys vertinamas ir kitose kultūrose. Viduržemio jūros regione (Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje) ir Lotynų Amerikos šalyse, į kurias emigravo šių regionų tautos, šie papročiai tebėra stiprūs iki šiol. Krikštatėviai dažnai remia savo krikšto vaikus, padeda išleisti juos į mokslus.
Buvo slepiamas ne tik tikrasis vaiko vardas, bet ir pats kūdikis iki pat krikštynų nebuvo niekam rodomas. Sakydavo, kad jeigu kaimynė blogomis akimis, nors ir neturinti piktų kėslų, pasižiūrės į vaiką, jis pradės sirgti ir numirs. Todėl jį parodydavo tik po krikšto, kuris buvo tarsi apsauga nuo fizinių ir dvasinių ligų. Šiandien krikštynose paprastai dalyvauja ir motina, ir krikšto tėvai.
Anksčiau kūdikio krikštyti vykdavo tik krikšto tėvai ir pribuvėja. Motina likdavo gulėti lovoje, kol parveš jos vaiką. Bobutė sugrįžusi perduodavo vaiką sakydama, kad išvežė nekrikštą, o parvežė krikštytą. Jeigu šeimoje mirdavo daug vaikų, vežant krikštyti vaiką, bobutė jį išnešdavo ne pro duris, o per langą.
Kitas būdas apsaugoti nuo mirties – krikšto tėvais pakviesti pirmus sutiktus žmones.
Buvo tikima, kad jeigu jauna netekėjusi mergaitė eis krikštyti gimusios mergaitės, ji neištekės. Tad ji stengdavosi pirmiausia pakrikštyti berniuką. Retai kada pakviestieji atsisakydavo būti krikšto tėvais, mat buvo tikima, kad taip jie vaikui atims dalią. Labai sunku buvo rasti krikštatėvius nesantuokiniams vaikams. Tačiau žmonės rasdavo būdų, kaip tai išspręsti. Buvo tikima, kad jeigu žmonės sutiks tapti tokio vaiko krikštatėviais, gerai derės jų linai ir klestės ūkis.
Pasiūti vaikui krikšto marškinėlius buvo krikšto motinos pareiga. Vienur kiekvienam šeimos vaikui buvo siuvami atskiri krikšto marškinėliai, kad kūdikis laimės neprarastų. Kitur, priešingai, visi šeimos vaikai turėjo būti krikštijami tais pačiais marškinėliais, nes buvo tikima, kad tada jie labiau mylės vienas kitą. Taigi skirtingais laikotarpiais ir skirtinguose regionuose vyravo kartais net vieni kitiems prieštaraujantys papročiai.
