Buvo siaubingai sunku išvažiuoti mokytis į kitą miestą - jaučiausi taip, tarsi mane kas būtų „išplėšęs“ iš šeimos, iš namų... Skambindavau namiškiams kiekvieną dieną. Netrukus susiradau draugą. Apsigyvenome kartu. Ir nuo tos dienos svarbiausiu asmeniu mano gyvenime tapo jis.

Gyvenau tik dėl jo ir dar, žinoma, nepamiršdavau namiškių (ir toliau bendraudavau su jais bent jau telefonu kasdien). Tačiau... Niekada negyvenau dėl savęs...

Supratau tai dabar, nes po 3 bendro gyvenimo metų su draugu, kažkas manyje „pasidarė ne taip“ - pajutau, kad vien`ą dieną tiesiog „numiriau viduje“... Baigę mokslus su draugu mano iniciatyva persikėlėme gyventi šalia tėvų (į tą patį miestą).  Dabar manau, kad tai ir buvo lemtinga klaida.

Prasidėjo nesutarimai su tėvais, nes draugas nuolat pyko, kad klausau tik jų. Tėvai tvirtino priešingai... O aš tik troškau, kad abi pusės būtų laimingos... Ir grimzdau į depresiją...  Supratau, kad kažkur padariau klaidą, tik tada dar nežinojau kur. Galiausiai draugas neišlaikė mano „išnykimo“ depresijos liūne bei priklausomybės nuo tėvų ir mes išsiskyrėme... Tai buvo „galutinis“ smūgis, kuris visiškai mane pribaigė... Nebeturėjau kuo rūpintis, dėl ko gyventi, nes supratau, kad tėvai dar nėra „nukvaršę seniai“ ir jie patys nori tvarkytis savo gyvenimą. O aš, norėdama tik gero, priviriau tik dar daugiau košės. Netekau ir savo pirmosios, ir, kaip visą laiką tikėjausi, paskutinės  meilės... Nebeturėjau dėl ko gyventi. Tėvai privertė nueiti pas specialistus - man pripažino depresiją, išrašė vaistų...

Nuo visų įvykių praėjo beveik 2 mėnesiai. Ir staiga, vieną dieną sėdėdama ir keikdama visą pasaulį, Dievą ir dar bala žino ką - kodėl man, kuri norėjo visiems tik gero, likimas siunčia tokias kančias -  supratau, kad aš esu priklausoma nuo kitų. Kai išvažiavau studijuoti, netrukus tėvus, jų meilę ir saugumo jausmą suteikė draugas. Gyvenau dėl jų (draugo, tėvų), dariau tai, ko (kaip man tada atrodė) jie būtų norėję. Ir galiausiai tapau niekam nereikalinga. Niekam viso to nereikėjo... O aš nebeturiu nieko, kam reikėtų mano rūpesčio, meilės.

Aš esu priklausoma nuo kitų žmonių, nuo jų nuotaikų (jei matau, kad mano veiksmai juos liūdina - to nebedarau ir t.t.), nuo jų meilės ir rūpesčio. Dabar, kai netekau visko, pradedu suvokti, kad pirmiausia privalau išmokti gyventi dėl savęs, kad kitiems neužkraučiau tos „rūpinkitės ir mylėkite mane, nes aš viską darau tik dėl JŪSŲ“ naštos.

Tėvai manimi rūpinasi, tačiau aš matau, kaip jiems sunku matyti mane tokią „be vilties  ir jokio noro gyventi“.  Aš pamažu pradedu suvokti savo klaidas, tačiau nežinau, kaip iš viso to išsikapstyti... Ką iš tiesų turėčiau daryti, kad kas nors pasikeistų? Kaip išmokti vertinti ir mylėti save ir atsisakyti priklausomybės nuo kitų? 


Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Pirmiausia noriu pastebėti, kad jūs priklausote ne nuo alkoholio ir ne nuo narkotikų, o nuo jums artimų žmonių nuotaikų. Tai reiškia, kad jūsų priklausomybės objektai - gyvi ir besikeičiantys. Todėl jums neverta imti ant savęs visos atsakomybės - už tokią priklausomybę tiek pat atsakote jūs, kiek ir jūsų buvęs draugas ar tėvai. Tiesiog žmonės susisieja emociniais ryšiais, ir vyksta tai nesąmoningai, visai ne proto ar valios pastangomis. O atsakyti galima tik už tai, ką darome laisvai, taigi, kai turime iš ko rinktis.

Tokioje situacijoje, kaip jūsų, nėra jokios jūsų kaltės. Tiesiog jūs esate emocionalus ir prisirišantis žmogus. Tai ką jums daryti - tiesiog priimti save tokią ir nustoti svajoti atsirišti? Būtent nuo to ir patarčiau pradėti.

Kitas kelias būtų labai nenatūralus - bandyti dirbtinai tapti „egoiste“, rūpintis tik savimi ir t.t. Greičiausiai jūs greit nusiviltumėte ir pradėtumėme save graužti: man niekas neišeina. Imkite ir padėkokite sau už tai, kad esate tokia prieraiši. Beje, prieraišumas yra labai moteriška savybė. Gamtoje prieraišumas padeda auginti vaikus – jie gerai jaučiasi su tokiais žmonėmis. Kai turėsite vaikų, įsitikinsite tuo.

O iki tol jūs, kaip pati pastebėjote, galite išmokti pagarbiai žiūrėti ne tik į save, bet į jūsų rūpesčio objektus. Panašu, kad jūs duodate žmonėms daugiau, nei jie prašo. O be to, kaskart, kai mes imame kažkuo labai rūpintis, kažkiek nuvertiname tą žmogų. Kaip čia išeina?

Štai žmogui skauda, o mes iš visų jėgų stengiamės numalšinti jo skausmą. Kodėl? Todėl, kad patys netoleruojame skausmo. Arba darome bet ką, kad tik kitas nesupyktų. Todėl, kad netoleruojame pykčio. Taigi iš esmės mes negerbiame kito žmogaus teisės į skausmą ir teisės į pyktį, nes negerbiame savo teisės į šiuos jausmus.

Tada mes negalime tapti kitam žmogui draugu, pagalbininku ir padėjėju - tai įmanoma nuo to momento, kad suprantame, priimame ir gerbiame savo silpnumą, savo nelaimę ir savo netobulumą. Tas, kas išmoko jaustis vaiku, atleidžia kitiems vaikiškumą. Kas toleruoja savo priklausomybę, toleruoja ir kitų žmonių priklausomybes. Kas sunkiai sirgo, gali gerbti kitus sergančius.
Jūs puolėte į depresiją. Kodėl? Argi tai sąžininga? Argi neturėtumėte mainais už savo rūpestį draugu bei tėvais gauti palaimą ir švarios sąžinės jausmą?

Taip, tai neatrodo sąžininga, tačiau tam tikra prasme teisinga, jei jūsų rūpestyje trūko kitų žmonių vargo priėmimo. Mes ne tik kenčiame, bet ir vertiname savo vargą. Ir nelabai mėgstame, kai kas nors geranoriškai ima iš mūsų jį atiminėti. Nuo tokio rūpinimosi mums dažnai būna nesmagu. Kartais mes jaučiamės žmogui skolingi. Kartais jo negerbiame. Nes jie negerbia kai ko savyje.

Matote, gali būti, jog jūsų depresija atsirado iš jūsų nepagarbos kai kuriems jūsų jausmams – greičiausiai nusivylimui, pykčiui, dvasiniam skausmui. Kaip bebūtų keista, depresija atsiranda ne dėl pykčio, skausmo ar liūdesio. O dėl bandymo nejausti nei pykčio, nei skausmo, nei liūdesio. Juk „depresija“ pažodžiui verčiasi kaip „presas atgal“, tarsi mes patys spaustumėme kažką, kas spaudžia mus iš vidaus.

Dažniausiai tai atsitinka, kai mes turime griežtas taisykles apie tai, ką galima ir ko negalima jausti. O taip pat dėl to, apie kokius jausmus mes galėjome kalbėtis su savo tėvais. Kuo daugiau „šito jausti negalima“, tuo didesnė „preso“ atsiradimo tikimybė. Ir jeigu žmogus leidžia sau jausti įvairiausius jausmus, jis tą „presą“ nuima. Rizikuodamas, kad įvairūs nemalonūs jausmai jį užpildys ir kad pažeis nerašytas tėvų taisykles.

Išmokti visa tai toleruoti - didelis menas. Mainais už tai ateina kitų žmonių priėmimas, toks buvimas su jais, nuo kurio jiems darosi gera. Tuomet mūsų pagalba kitiems žmonėms tampa realesnė, ir nuo mūsų buvimo šalia niekam nesinori bėgti.

Taigi, kaip bebūtų keista, bet dabar jums teks iš naujo mokytis jausti įvairius jausmus ir juos reikšti. Antidepresantai, kuriuos jums išrašė, palaikys jūsų smegenis, padės atsistatyti centrams, kurių dėka mes mokomės. Tačiau atsistatant šiems centrams, jūsų uždavinys - apkrauti juos darbu. O jų darbas - išgyvenimai, jausmai, būsenos. Neskubėkite jausti meilės - iki jos jus nuves visai priešingos būsenos.

Sėkmės.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)