Dengtilčio pušyne prie Dubysos upės Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje (Šiaulių rajone) birželio mėnesį surengta jau keturioliktoji vasaros stovykla, šįkart subūrusi 300 vaikinų ir merginų. Penkių dienų stovyklą „Dengtiltis 2010“ organizavo verslininkas Ramūnas Karbauskis, nepraradęs tikėjimo jaunais žmonėmis, mokantis rasti kelią į jų širdis.
Bendravimo galia
Stovykla organizuojama nuo 1996 metų, kai R. Karbauskis tapo LR Seimo nariu. Rūpestis jaunimo reikalais Šiaulių rajone tapo jo veiklos dalimi. Paaiškėjus, kad jaunimas neturi jokios organizacijos, Kuršėnuose buvo įsteigtas Šiaulių rajono jaunimo centras. Tai nepolitinė ir nevyriausybinė jaunimo organizacija, vienijanti apie 1 300 narių, kiekvienais metais rengianti karines sporto stovyklas Dengtilčio kaime. Ši vieta labai graži, netoliese teka Dubysa. Pati stovykla yra miške, čia vaikai ir jaunuoliai (nuo 14 iki 18 metų) gyvena palapinėse.
„Stovyklos komendantas ir žaidimų organizatorius esu aš, dažnai būna, kad būnu vienintelis suaugęs žmogus“, – sako R. Karbauskis. „Nepaisant to, jokių incidentų, tvarkos pažeidimų nebūdavo, nors vaikų susirenka iki 500. Kaip tai įmanoma? Švietimo darbuotojai, kurie atvažiuoja į stovyklą, nesupranta, kaip galima susitvarkyti su tiek jaunų žmonių.
Paslaptis paprasta: mus sieja stiprus ryšys – vieni kitus labai gerai suprantame. Nesistengiu elgtis kaip vadovas, čia visi esame lygūs, pats dalyvauju rungtyse ir žaidimuose. Tiesa, taisyklės griežtos – stovykloje negalima vartoti alkoholio ir keiktis. Esu abstinentas nuo gimimo, todėl turiu moralinę teisę reikalauti to iš vaikų. Tuomet jie tiki, pradeda jausti pagarbą ir sekti tavo pavyzdžiu.
Neįtikėtina, kad vaikai gali nesikeikti. Taip iš tiesų gali būti, nes jie žino, kad už keiksmažodį bausmė – tualeto valymas. Per 14 metų pasitaikė tik keturi vaikai, kuriuos teko pašalinti iš stovyklos už taisyklių nepaisymą.“
Vaikams lieka vis mažiau laiko
Būdavo, kad stovyklautojų susirinkdavo vos du šimtai, nes mokytojai kuo toliau, tuo labiau nenori prisiimti atsakomybės už vaikų laisvalaikį. „Iš visos mokyklos neatsiranda nė vieno mokytojo, kuris sutiktų palydėti vaikus į stovyklą. Tenka organizatoriams imtis šios atsakomybės. Kitos išeities nėra, nes stovykloje susirinktų visai mažai vaikų. Matyt, sunkus gyvenimas pedagogus taip išvargino, kad jie pasibaigus mokslo metams nori atsikvėpti nuo darbo ir vaikų auklėjimo. Nors stovykla rengiama antroje birželio pusėje, kai dar vyksta pamokos ir mokytojai vis tiek privalo eiti į darbą“, – pasakoja R. Karbauskis.
Kita vertus, yra mokytojų, kurie į stovyklą vyksta jau septintą ar aštuntą kartą, nes jiems patinka būti su savo auklėtiniais. Dažnai tai – vyresnio amžiaus mokytojos (vyrai – labai retai). Jauni pedagogai nelinkę taip aukotis.
„Manau, kad pasikeitė požiūris į vaikus. Ne tik mokytojai, bet ir tėvai jiems skiria vis mažiau laiko. Tiesiog, galiu teigti, kad jų nemyli. Ir vaikų santykis su suaugusiaisiais ir mokytojais keičiasi, nelieka pagarbos.
Per keturiolika metų iš arti stebėjau, kaip keičiasi vaikai. Jie labai smalsūs, aktyvūs, geri, bet neturi jokio ryšio su suaugusiaisiais. Jau nekalbu apie mokyklą, net ir šeimoje neliko bendros kalbos tarp dviejų kartų.
Manau, kad stovyklos sėkmės paslaptis, kad su vaikais bendraujama, o jie to labai ištroškę“, – teigia stovyklos komendantas.
Kariniai žaidimai – gamtos pažinimas
Stovyklos metu organizuojami kariniai sporto žaidimai. Penkių kvadratinių kilometrų miško plote rengiamos orientacinio pobūdžio rungtys, reikia rasti paslėptą objektą, pavyzdžiui, mašiną ar vėliavą. Pakeliui vaikas gali būti sugautas „naikintojų“, o tai reiškia, kad dalyvis „žuvo“ ir yra pašalinamas iš žaidimo.
„Būna, kad vaikai miške pasiklysta. Tuomet pajuokauju, kad iki nakties galima palaukti, o jeigu nesugrįš, važiuosime jo ieškoti. Įdomiausia stebėti mokytojos reakciją, jeigu pasiklydo jos pačios vaikas. Panikos daug, tačiau nerimauti labai neverta, nes vaikams išaiškinami pagrindiniai orientyrai miške. Aplink yra ir kaimelių, užėjus į bet kurią trobą, žmonės parodys kelią į stovyklą“, – pasakoja R. Karbauskis.
Paklysti miške ir pačiam rasti kelią – tai pamoka visam gyvenimui. Vaikai išmoksta pažinti mišką, naudotis žemėlapiu, nustatyti teisingą kelio kryptį pagal saulę.
Stovykloje vaikai suskirstyti kuopomis, vieną jų sudaro paaugliai nuo dešimties metų amžiaus iš globos namų. Ši grupė ypatingai globojama. Vienas vaikų namų globotinis dalyvaudavo stovykloje kiekvienais metais. Dabar jam jau 22 metai ir jis atvyksta kaip vadovas.
„Daug stovyklautojų užaugo mano akyse. Kai kurie patys jau turi savo vaikų“, – sako R. Karbauskis.
Kaimo vaikai kitokie
Į stovyklą daugiausiai atvyksta vaikų iš Šiaulių rajono ir tik nedidelė jų dalis iš miesto. „Manau, kad surengti tokią stovyklą miesto vaikams būtų neįmanoma. Gatvėje ir daugiabučio kieme jie užauga visai kitokie, jie pertekę visokiausių pramogų. Kaime vaikai turi mažiau galimybių, todėl jiems labai įdomu tai, ką galime pasiūlyti stovykloje. Pastebiu ir dar vieną dalyką – yra tokių rungčių, per kurias įmanomos apgavystės. Dažniausiai tuo pasinaudoja miesto vaikai.
Suprantama, jie turi būti gudresni, apsukresni, nes jiems daug sunkiau prisitaikyti ir išgyventi, kai esi tarp šimto savo bendraamžių. Turi susilieti su minia, tapti toks kaip visi, nes kitaip neišgyvensi, būsi išjuoktas. Kaimo mokyklos nedidelės, klasėje sėdi gal dešimt vaikų, todėl jų santykiai susiklosto visai kitokie. Dar išlikusi ir pagarba mokytojui, nes jis asmeniškai pažįsta kiekvieno mokinio tėvus.
Per pastaruosius penkerius metus pastebiu dar vieną pokytį: miesto mokyklose išnykusi pagarba mokytojui labai neigiamai paveikė mokslo lygį. Dabar kaimo vaikai gerokai lenkia išsilavinimu savo bendraamžius mieste, nors anksčiau buvo priešingai.
Kaimo vaikas dar išsaugojo ryšį su žeme, tauta, valstybe. O miesto vaikai tai jau praranda, tampa kosmopolitiški. Dabartinis jaunimas svajoja apie tai, kaip išvažiuos gyventi į užsienį. Kai sakai, kad jie ten nelaukiami, jausis svetimi, trečiarūšiai, jie turi vieną argumentą – užtat geriau gyvensim“, – apgailestauja dėl tokio jaunimo požiūrio R. Karbauskis.
Nuo rungčių iki šaškių
Stovykla vaikams yra nemokama. Vaikai miega savo palapinėse. Išlaidas už maitinimą padengia Šiaulių rajono savivaldybė. Kitos išlaidos – R. Karbauskio rūpestis. Kariškiai duoda vieną didelę kareivišką palapinę ir atsarginį generatorių, kad stovyklautojai galėtų klausytis muzikos, žiūrėti filmus ir sporto varžybas.
Stovyklos programa tokia intensyvi, kad vaikai fiziškai pavargsta ir penkių dienų jiems būna per akis. Vairuotojai pasakoja, kad kai veža vaikus į stovyklą iš Kuršėnų, jie garsiai klega vienas per kitą, o kai važiuoja atgal, beveik visi miega iš nuovargio. „Nieko tokio, pamiega parą ir atsigauna“, – šypsosi stovyklos organizatorius.
Režimas toks: prie laužo sėdėti galima iki pirmos valandos nakties, keltis reikia septintą ryte. Galima ir visai nemiegoti, bet turi būti tyla. Rungtys ir žaidimai vyksta visą dieną, o vieną naktį surengiama siaubo trasa su vampyrais, negyvėliais, raganomis...
Taip pat rengiamos kūrybinės dirbtuvės, šaškių turnyrai: „Esu Lietuvos šaškių federacijos prezidentas, prieš kelerius metus mokykloms padovanojau apie 30 tūkst. šaškių lentų. Kai nuvažiuoju į mokyklas ir surengiu turnyrus, užkrečiu šiuo žaidimu kelias dešimtis vaikų. Tereikia juos sudominti, kad tai visą gyvenimą išliktų pomėgiu.
Įsteigiau Lietuvos nacionalinę moksleivių šaškių lygą, rengiame turnyrus. Vaikams didelį įspūdį palieka varžybos, kai vienas žaidžiu prieš daugelį ir laimiu. Tada jie supranta, kad tai nėra toks paprastas žaidimas.
Paradoksas, kad šaškės yra toks pigus bendravimo būdas šeimoje, tačiau beveik niekas tuo nesinaudoja. Prisimenu vienos daugiavaikės šeimos vaikus, kurie pasirodė labai gabūs, išmoko žaisti, laimėdavo turnyrus ir įtraukė į tai savo tėvus.“
Tereikia tiek mažai
Nors kaimo vaikams laisvalaikis miške nėra naujiena, tačiau jiems tai kone vienintelė galimybė atostogauti ne namuose. Labai nedaug šeimų, gyvenančių kaime, galėtų skirti pinigų vaikų stovyklai.
Svarbu tai, kad stovyklaudami vaikai pamato, kokią nuostabią turime gamtą, ir patiria tai, ko nei mokykla, nei tėvai duoti negali. „Mokykla tolsta nuo vaikų šimtamyliais žingsniais, tėvai pavargę nuo buities problemų. O tereikia tik noro, kad atsirastų tarpusavio ryšys. Tereikia tik pasidalinti savo laiku...“ – teigia R. Karbauskis.
