Ilgai nežinojau, kaip interpretuoti jos raidą ir kokius vertinimus pateikti. Savotiškos vyriškumo sampratos įkūnijimas ir dar savitesnis pagrindinio herojaus elgesys padėjo sudėlioti daugelį akcentų. Kita vertus, teisybės dėlei reiktų pridurti, o gal greičiau išreikšti viltį, jog tai tėra vieno asmens istorija, bet ne dominuojančios tendencijos.
Šeimyninės dramos užkulisiai
Istorija prasidėjo, kai neištikimas nuotykių ieškantis vyras buvo „sučiuptas“ apgaudinėjantis savo žmoną. Išradingai ir įtikinamai atgailaujant, pirmą kartą jam pavyko suminkštinti žmonos širdį ir išsiprašyti atleidimo. Visgi jos nepasitikėjimas ir abejonė sutuoktiniu nebedingo, o po neilgo laiko netruko pasitvirtinti įtarimai. Nors vyras dar kartą mėgino atsiprašyti ir įtikinti žmoną atleisti, ji nebepasidavė vyro meilikavimams ir nutarė skirtis.
Pradžioje skyrybos nebuvo oficialios, tiesiog nustota kartu gyventi. Sunku pasakyti, ar iš inercijos, ar iš naivaus tikėjimo susigrąžinti žmoną vyras buvo itin meilus ir paslaugus, kaip žmonės sako, nors prie širdies dėk. Nebuvo galima net pagalvoti ar įtarti, jog šis žmogus gali ką nors įskaudinti ar kam pakenkti. Tačiau pirmieji manipuliacijos požymiai išryškėjo, kai, siekdamas grįžti pas žmoną, vaiko akivaizdoje jis liejo graudžias tėvo ašaras sakydamas: „Matai, vaikeli, negaliu būti su tavim, nes mamytė išvaro mane iš namų.“
Teisybės dėlei reikėtų paminėti, jog vyras ir toliau tęsė romaną su savo meiluže, tuo pat metu vis dar prisiekinėdamas meilę buvusiai žmonai (simptomiška rūpestingo vyro ir nuotykių ieškotojo simbiozė, apie kurią dar kalbėsime). Kad ir kaip būtų, dėmesys vaikui išliko itin stiprus. Ryšys tarp tėvo ir vaiko buvo abipusis ir tvirtas. Pamatai jam greičiausiai buvo padėti, kai po motinystės atostogų mama grįžo į darbą ir siekdama išlaikyti šeimą itin daug dirbo.
Tuo tarpu vyras, prisidengdamas tuo, jog studijuoja (neva daro savotiškas investicijas į šviesią šeimos ateitį), niekur nedirbo ir leido laiką su vaiku (vėlgi, jautrioji vyro pusė). Kalbant apie vyro darbinius santykius būtų galima pridurti kelis dalykus: dėl savo savito charakterio jis negalėjo prisitaikyti ir ilgiau išbūti nė vienoje darbo vietoje (visus kaltindavo sąmokslu prieš jį); tariamas studijavimas tebesitęsia iki šiol; jis yra išlaikomas tos pačios meilužės (ko pripažinti jis nesigėdija ir pats). Nepaisant to, mokėdamas bendrauti su vaiku, jis sugebėjo pelnyti ištikimą vaiko meilę ir begalines simpatijas. Objektyviai žvelgiant, vaikas tėvą myli labiau nei mamą.
Kiek kitokia tėvo pusė išryškėjo, kai skyrybų proceso metu vaikas, paprašytas paliudyti, papasakojo tiesą apie tėvo elgesį. Pastarasis greičiausiai nesitikėjo tokio atvirumo ir manė, jog pavyks nuslėpti kai kuriuos savo žygdarbius. Bausmė vaikui buvo gana kankinanti: daugiau nei du mėnesius tėvas atsisakė matytis ar kalbėtis su dukra, apkaltinęs ją melu ir nelojalumu tėvui. Ir spėkite, kas dėl to liko kaltas?! Mama! Nes ji inicijavo skyrybas ir taip neva privertė vaiką liudyti. Bet iš tiesų ji siekė apsaugoti vaiką nuo teismo proceso prozos ir ne kartą mėgino susitarti su vyru taikiai, apsieiti be vaiko liudijimo teisme.
Pastaruoju metu situacija, regis, stabilizuojasi. Kur kas smagiau, jog deklaratyvų tėvo globėjiškumą, rodos, vėl pakeitė nuoširdus rūpestingumas ir meilė vaiku. Galbūt tam įtakos turi tai, kad dukra ūgtelėjo ir geba ne tik klausyti, bet ir savarankiškai daryti išvadas. Galbūt jis suprato, jog tokiu elgesiu nieko nepakeis. Galbūt tam pagrindo suteikė, kas man atrodo realiausia priežastis, galingoji teismo nutartis.
Madingiausios vyriškumo sampratos
Vyriškumo tyrimai Lietuvoje rodo, kad ir vyrams, ir moterims artima tradicinė vyriškumo samprata. Sociologas, vyriškumo tyrinėtojas Artūras Tereškinas, remdamasis populiariausiomis tendencijomis, teigia, kad vyrai turi išlaikyti šeimą, apginti ir globoti savo moterį bei mokėti atlikti „vyriškus“ buities, techninius darbus. Ypač pabrėžiamas sunkiai dirbančio bei uždirbančio vyro vaizdinys: tikras vyras privalo materialiai aprūpinti savo šeimą.
Kita vertus, Lietuvos gyventojai vertina ir vadinamojo „naujo vyro“ bruožus: didesnis rūpinimasis vaikais, jų auklėjimas ir priežiūra, jautrumas bei supratingumas, kurių iš „normalaus“ vyro tikėtųsi apklausoje dalyvavusios moterys. Kaip matome, be tradicinių vyro savybių, ryškėja ir naujieji vaidmenys, kurių iš jų tikisi dalis visuomenės. Vyrai privalo būti ne tik vyriški, bet ir jautrūs, gražūs, suprantantys moteris, tolerantiški kitiems. Taip pat jie turi būti veržlūs, uždirbti pinigus, sugebėti seksualiai patenkinti savo partneres, mokėti dailiai rengtis, be to, rūpintis vaikais, užsiimti namų ruošos darbais.
Su populiariaisiais vyriškumo įvaizdžiais mes susiduriame kasdien: klausydami bičiulių, kaimynų pažįstamų ir nepažįstamų sėkmės istorijų, vartydami spalvotus gyvenimo būdo žurnalus, stebėdami TV ekranuose šmėžuojančių verslo, politikos ar pramogų verslo pasaulio atstovų tariamą šlovę bei jų nuotykius. Būtent žiniasklaida bene aktyviausiai perša „vyriškumo madas“, dėl ko daugelis vyrų pradeda jaustis nepatogiai, jei neatitinka vieno ar kelių minėtų „vyriškumo kriterijų“.
Šis kankinantis standartų piršimas ir atitikimas liečia abi lytis. Pavyzdžiui, moterys išgyvena bei kritikuoja jaunos, figūringos ir būtinai seksualios moters kultą, kuris dominuoja visur – pradedant reklamomis ir baigiant ribotu rūbų dydžių pasirinkimu parduotuvėse. Lygiai taip ir vyrai sąmoningai ar nesąmoningai privalo save prižiūrėti, atsižvelgdami į dominuojančias vyriškumo madas.
Pasak kai kurių lyčių teoretikų, skirtingų lūkesčių gausėjimas ir nesugebėjimas jų pateisinti sukelia „vyriškąją krizę .“ Tokiais iššūkiais, pavyzdžiui, gali tapti didėjanti konkurencija darbe, nauji seksualinio elgesio bei vyriško kūno standartai ar noras dominuoti, jaustis reikšmingam. Kai kuriems vyrams su tuo sunkiai sekasi tvarkytis ir jie ilgainiui praranda pasitikėjimą savo jėgomis.
Visuomenės spaudimas „būti tikru vyru“ gali išprovokuoti siekį įrodyti savo vyriškumą pačiomis netikėčiausiomis formomis. Kartais sunkiomis: nusikaltimai, savižudybės, smurtas šeimoje, kartais lengvesnėmis: būti šeimos galva (dominuoti šeimoje), turėti meilužę (aliuzija į seksualų, patrauklų vyrą, nuotykių ieškotoją), neklystantį autoritetą vaikų akyse. Galima manyti, jog taip jis siekia parodyti, kad yra tikras vyras, nes būdamas šeimos galva moka valdyti ir turi savo žodį, mėgsta nuotykius ir nebijo galimų pasekmių. Kitaip sakant, kai kurie vyrai jausdami abejonę dėl tam tikrų savo savybių tvirtumo, renkasi neįtikėtiną elgseną, idant galėtų įrodyti savo „kietumą“.
Vaidmenų nesuderinamumas ir vyriškos krizės pavyzdys
Interpretuojant pradžioje minėtą situaciją reikėtų atkreipti dėmesį į kai kuriuos vyro asmenybės bruožus bei aplinkybes: nesėkminga karjera (tiksliau, jos nėra apskritai), jokių apčiuopiamų laimėjimų gyvenime, nesugebėjimas uždirbti pinigų (turint galvoje vidutines pajamas), buvimas moters išlaikytiniu ir visiškas priklausymas nuo jos. Akivaizdus prasilenkimas su kai kuriais vyriškumo standartais (standartus suprantant plačiąja prasme, t. y. kaip kultūrinius kodus, tam tikrus socialinius vaidmenis –ilgalaikių procesų rezultatą, – kurie yra būdingi tiek tėvams, tiek mamoms, tiek vaikams) ir dėl to jaučiamas visuomenės spaudimas sukelia vidinę frustraciją.
Asmuo, siekdamas vidinės harmonijos, į pagalbą pasitelkia kitas savybes, kurias jis įsitikinęs turįs. Jų išaukštinimas, pabrėžimas ir sustiprinimas neva turėtų įrodyti, jog nepaisant kai kurių nesklandumų (atitinkant standartus) asmuo vis tik yra tikras vyras. Bėda ta, jog demonstratyvus ir dirbtinis savo autoriteto bei savo galios manifestavimas neretai įgauna karikatūriškas formas.
Gyvenimas kai kurių visuomenės normų paraštėje bei fragmentiški socializacijos epizodai tarsi uždeda realybę filtruojančius akinius. Galbūt dėl to blaškomasi bandant įkūnyti skirtingus vyriškumo vaidmenis – šaunaus donžuano ir pernelyg jautraus tėvo. Galbūt pagrindiniam istorijos personažui autoritetas, kurį įgyja atlikdamas tėvo vaidmenį, yra paskutinis šiaudas konstruojant savo vyriškąją tapatybę.
Neatitikdamas reikiamų savybių ir dėl to visuomenės nurašytas kaip neperspektyvus vyras, jis tebeturi vienintelę gerbėją, kuri juo vis dar tiki, ir dėl to jis nenori paleisti jos dėmesio. Deklaratyvus savo autoriteto „konstravimas“ ir perdėtas savo vaidmens sureikšminimas, žvelgiant iš šono, atrodo keistai. Prisimenant draminius istorijos vingius, galima nujausti pagrindinį personažą nesant idealiu tėvu, lygiai kaip nesusitvarkant su vyriškais iššūkiais.
Neabejoju, jog tėvas galėtų pateikti visiškai kitokią šios istorijos interpretaciją, kurią, beje, būtų įdomu išgirsti. Nepaisant daugelio minėtų ir nutylėtų piktybinių epizodų, visgi sunku būtų patikėti, kad visa tai buvo atliekama siekiant pakenkti vaiko gerovei. Galbūt tai išties netipinis vyriškos krizės pavyzdys, kai nesugebant atlikti visuomenės primetamų vaidmenų (o jų, kaip matėme, ne vienas) gana primityviomis priemonėmis siekiama įtvirtinti savą autoritetą pasinaudojant vaiku?! O galbūt tai tėra tipinis agresyvaus egoizmo pavyzdys, pasireiškiantis vaiko meilės ir dėmesio monopolizavimu atsisakant atsakomybės bei kasdienybės rūpesčių.
Dėl to ir gimė idėja aprašyti šią istoriją: galbūt savanaudiškų nuotaikų prieglobstyje mes ne visada susimąstom apie savo elgesio pasekmes? Galbūt tėvas taip įsitraukė į įsivaizduojamą karą su buvusia žmona (kartu ir savais demonais), jog pats įtikėjo besielgiantis teisingai ir nemato šios kovos poveikio savo vaikui?
Nukryžiuoti išties lengva, o priversti susimąstyti ar pasimokyti iš savų (o dar geriau – svetimų) klaidų daug sunkesnė užduotis. Gana skeptiškai vertinu kai kurių šeimų formalų gyvenimą (kuomet jausmai jau išsisėmę ir aistra jau aprimus) „dėl vaikų“. Nemanau, kad vaikai privalo būti darnaus šeimyninio gyvenimo priežastis. Tačiau neabejoju konstruktyvaus šeimyninio konsensuso būtinumu: jis užtikrintų abiejų tėvų darnius santykius vaiko atžvilgiu, o tai reikalinga, kad vaikas galėtų gyventi pilnavertišką gyvenimą.
Žurnale „Aš ir psichologija“ skaitykite:
Sukurti save. Pokalbis su Seimo nare Marija Aušrine Pavilioniene
Kaip priversti paauglius dirbti? Susikalbėti su vaiku, kuris jau ne visai vaikas, gali būti sudėtinga.
Suaugę vaikai ir jų tėvai. Kada iš tikrųjų tampama suaugusiuoju?
Apie meilės kišenes. Pinigai – vienas iš (bet ne vienintelis) santykių išteklių.
Neurotinė meilė. Ar per daug meilės visada reiškia meilę?
Puikybės drakonas. Kai pasitikėjimas savimi pradeda griauti sielą...
Apie žudančius ir laiminančius darbus. Darbe galima patirti laimingiausių gyvenimo akimirkų.
Svarbiausia – būti svarbiam. Interviu su Liuksemburge dirbančia lietuve gydytoja S. Paruliene-Musteikyte
Vyriškumo sampratos ir iššūkiai tėvystei. Beveik muilo opera ir sociologinės įžvalgos į vyriškumą.
Virtuali psichologija. Psichologinė konsultacija internetu – jau ir Lietuvoje.
Nieko neveikimo meistrystė. Kartais, kad būtų poveikis, reikia tiesiog... nieko neveikti.
Tėvystė ir pagirios arba kodėl gera auginti dukras. Vyrijos slapstymosi galimybės auginant ir auklėjant vaikus – beribės...
