Tvirtinate sau: „Koks jis nerangus“!
Su nuovargiu stebite, kaip jūsų mažylis vėl apverčia kėdę, kaip išbarsto pieštukus iš rankose laikomos dėžutės, kaip vaizdingai per grindis teka kefyro upelis ir pradedate abejoti savo vaiko judesių koordinacija. Gali jis apskritai ne vystosi, o degraduoja?
Bet iš tiesų...
Viskas yra atvirkščiai: jis jau nebe tas mažylis, kurį maitinote mažu šaukšteliu. Jam norisi įgyti asmeninės gyvenimo patirties: pačiam valgyti ir pasitaikius progai į kelnes nusivalyti murzinas rankas, tarp pirštų išspausti bananą – tai yra ne piktybiškas elgesys, o tiesiog noras pažiūrėti, kas bus. Nesinervinkite. Tai yra natūralus aplinkinės realybės pažinimo procesas.
Sutikite, jei vaikams nupirktumėte prie stalo prilimpančias lėkštes ir puodelius, iš kurių neišsilieja skysčiai, tai ta pasaulio dalis, kurią vadinate virtuve, taptų švaresne, bet ar vaikas sužinos, kad sriuba yra skysta ir ją lengva išlieti, kad mosavimas rankomis reiškia, jog maistas atsidurs ant žemės, kad šakutė duria?
Nuolat kartojami paaiškinimai nė iš tolo nepalyginami su galimybe paliesti, pabandyti, padaryti pačiam. Šiame amžiuje vaikams vystosi sensomotorinis intelektas, galima teigti, kad vaiko iki trejų metų intelekto organas yra ranka, per kurią vyksta daiktų ir jų savybių suvokimas, tų daiktų kontrolės būdų įsisavinimas, ir būtent ranka moko akis bei smegenis. Neskubinkite ir nespauskite mažylio.
Jokiu būdu nereikia žeminti vaiko įžeidžiančiais žodžiais: „Ir vėl tu, nevėkšla, arbatą išvertei!“, „Tavęs negalima aprengti jokiais gražesniais rūbais, murziau!“ – vaikus labai lengva paveikti ir jie labai stengiasi atitikti tai, kaip apie juos galvoja ar kalba tėvai.
Laukiant, kol mažylis suaugs, padėkite jam vystyti judesių koordinaciją. Pasiūlykite žaidimus pirštais, konstruktorius arba užsiimkite produktyvia veikla: priklausomai nuo amžiaus, tai gali būti piešimas, lipdymas iš molio ir plastilino, aplikacijos. Smulkios motorikos ir pirštų vikrumo vystymui tiks rūšiavimas, pavyzdžiui, į atskiras stiklinaites galima skirstyti nevienodo dydžio riešutus arba kruopas. Vyresniems vaikams bus įdomu pamatyti, kokias figūrėles – namelius, eglutes, saulutę – galima sudėlioti iš degtukų ar skaičiavimo pagaliukų.
Suteikite vaikams „terliojimo“ erdvės. Ant virtuvės grindų patieskite senų tapetų, pasipuoškite dailininkų darbo apranga, kurią nebaisu sutepti ir papaišykite dažais.
Ir jei nepaisant didžiulio tapetais padengto ploto bus išdažytos sienos bei stalas, būtinai įtraukite vaiką į dažų nuplovimo procesą – ir šis procesas neturi būti bausmė už daiktų išterliojimą, o atvirkščiai – ne mažesnė pramoga nei pats piešimas. Dauguma vaikiškų dažų, pavyzdžiui, akvarelės ar rankomis tepami dažai, lengvai nusiplauna. Dalyvaukite tokioje veikloje kartu su vaiku ir mokymas vyks kur kas efektyviau.
Vis dažniau galvojate: „Jis mane akivaizdžiai provokuoja!“
Su šypsena, žiūrėdamas jums tiesiai į akis, vaikas sugrūda rankas į daržovių troškinį. Iš karto po to, kai visas švarut švarutėlis išėjo iš vonios.
Bet iš tiesų...
Iš dalies toks elgesys iš tikrųjų yra provokacija, nors kalba eina ne apie tikslingą erzinimą – jūsų vaikas bando apčiuopti ribą tarp to, kas leidžiama ir to, kas draudžiama.
Nuo vienerių iki trejų metų vaikai išgyvena dvi krizes – vienerių metų krizę ir garsiąją trejų metų krizę „Aš pats“ – kai kuriems vaikams beveik visas šis periodas tampa nesibaigiančiu nepaklusnumo etapu: vaikas tartum turi tikslą daryti būtent tai, kas uždrausta. Mamoms tokia situacija – tvirtumo ir kantrybės išbandymas.
Bet net jei mažyliui pavyko perpildyti jūsų kantrybės taurę ir susierzinimas jus įveikė, nekaltinkite savęs – idealių tėvų, kaip ir nepriekaištingų vaikų, nebūna.
Neskubant, vėl ir vėl kantriai paaiškinkite vaikui jūsų reikalavimų prasmę. Ir jei po pusryčių aplink vaiko burną varškės prilipę daugiau, nei pateko į skrandį, nereikia šaukti ir bartis. Geriau duokite jam veidrodį ir paprašykite atspėti, ką jam dabar reikia padaryti. Beje, pratinant prie švaros ir tvarkos, nepamirškite stebėti ir savęs.
Sakote sau: „Prie stalo jis elgiasi kaip tikras paršelis. Niekada negalėsiu su juo pasirodyti kultūringoje aplinkoje“.
Paeiliui arba kartu ant žemės atsiduria duona, servetėlė ir šaukštelis. Po minutės ten pat keliauja obuolys ir viskas, ką siekia vaiko ranka.
Bet iš tiesų...
Dar kūdikystėje prasideda pirmosios, iš pradžių labai paprastos vaiko manipuliacijos su daiktais. Jos būtinos vaiko suvokimui vystyti. Pamažu mažylis pradeda pastebėti, kad jo veiksmai su daiktais teikia vienokį ar kitokį rezultatą – pavyzdžiui, trenkus barškučiu į stalą girdimas garsas, o metus daiktą jis atsiranda toli. Mažylis su malonumu šiuos veiksmus vėl ir vėl kartoja ir stebi rezultatą.
Nepaisant manipuliacijų naudos, jei mažylis ant žemės mėto maistą, sustabdykite jį ir patraukite jo dėmesį į priimtinesnius žaidimo variantus – pavyzdžiui, duokite mažyliui dėžutę su dangteliu ir kelis nedidelius daiktus. Be to, įmanoma, kad vaikas nenori valgyti ir derėtų jam leisti pasitraukti nuo stalo iki kito valgymo. Būkite tikri, kai vaikai iš tikrųjų išalksta, jie valgo, o ne teplioja stalą maistu.
Vis kartojate ir kartojate: „Tai, kad jis toks murzius – mano neteisingo auklėjimo pasekmė“.
Anksčiau įsivaizduodavote kokia rami ir gera būsite mama, bet kaskart jums įsiūtį kelia jo, švelniai tariant, ne pati geriausia išvaizda. Mažylio elgesys verčia jus manyti, kad esate bloga mama.
Bet iš tiesų...
Neverta savęs kaltinti ir teisti už tai, kad jūsų mažylio išteptos kelnės arba jis išsiterlino koše. Paklauskite savęs, ar ne per daug reikalaujate iš mažylio? Trukdant vaikui tyrinėti ir eksperimentuoti (kas, beje, neįmanoma be nedidelių nemalonumų) pririšame jį priklausomybės nuo mūsų būsenoje.
Pabandykite kurį laiką pagyventi pagal principą „Niekai! Tai kasdieniškas reikalas“. Juk, kaip bebūtų keista, ne tik vaikai, bet ir didelė dalis suaugusiųjų mano, kad Karlsonas ir Mažylis, nepaisant jų smulkaus chuliganizmo, yra teigiami personažai, o Mažylio tėvai – nors ir „teisingi“, bet nuobodūs žmonės.
Kai ruošiatės eiti į parką ir žinote, kad mažylis būtinai lėks į smėlio dėžę, aprenkite vaiką senu kombinezonu.
Kol jūsų vaikas nepaaugo iki pareiškimų „Aš to nė už ką nesirengsiu“, pasinaudokite proga ir mažylį renkite paprasčiau. Būtinai pasiimkite ir pirštinių pakeitimui.
Kai mažylis stipriai peršlampa, argumentuotai ir tvirtai paaiškinkite, dėl ko teks keliauti namo.
„Tavo kelnės visos šlapios ir murzinos. Taip galima peršalti ir, be to, negražu. Teks dalį pasivaikščiojimo laiko išnaudoti grįžimui namo ir persirengimui“.
Be to, jei jūsų mažylis neseniai pradėjo vaikščioti, o pasivaikščiojimų metu neretai krenta, gulasi ant žemės, lenkia kojas, kai bandote jį pakelti, gali būti, kad jis tiesiog pavargo. Pasisupkite supynėse ar tiesiog pavėžinkite vaiką vežimėlyje.
Ir galų gale ,kartais sau priminkite, kad, psichologų manymu, baimė išsitepti ir bjaurėjimasis bet kokia nešvarumo forma gali būti mažylio psichologinių problemų požymis – jo užspaustumo, susikaustymo, vidinės laisvės stokos ženklas. Džiaukitės, kad jūsų mažyliui tai visiškai negresia.
