Pastaraisiais metais visagalė reklama, kiekvienam brukdama iš ginkmedžio lapų pagamintus preparatus, augalą pristatė kaip turintįjį daug gydomųjų savybių.

Šią tiesą XX a. viduryje kelionės po Japoniją metu atrado vaistininkas Vilmaras Švabė (Wilmar Schwabe), o mums ji tampa savotiška įžanga įvairiapusiam pasakojimui apie visiems žinomą – nežinomą jau minėtąjį ginkmedį.

Botaniko žvilgsnis

Pasak Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vyresniosios mokslo darbuotojos, doc. dr. Ritos Nekrošienės, dviskiautis ginkmedis natūraliai auga tik Pietryčių Kinijoje, Jancy upės baseino pietinėje dalyje. Mėgsta prieškalnes, šiltą ir drėgną klimatą. Iš Kinijos ginkmedis vėliau paplito Japonijoje, kur šiuo metu rūpestingai globojamas. O dar vėliau po truputį persikraustė į Ameriką ir Europą.

Puošnus dekoratyvinis medis kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, dažnai sodinamas gatvėse, ypač prie aukštų pastatų. Dviskiautis ginkmedis atsparus užterštam miesto orui ir vėjui, pakenčia sausras. Gatvėse auginami vyriškieji augalai siauroka laja. Europoje dviskiautis ginkmedis labiau vertinamas kaip reliktinis, įdomus pažinimo prasme ir legendomis apipintas medis.

Jis ypatingas savo puošniais lapais, kokių neturi nė vienas kitas augalas. Lapai vėduokliški, įkirpta viršūne, dviskiaučiai, neplaukuoti, šviesiai žali, storoki, 5–10 cm ilgio ir tokio pat pločio, ilgakočiai, dichotomiškai išsišakojusiomis gyslomis.

Pirmą kartą šis augalas pražysta 20–30 metų amžiaus. Mediena minkšta, lengva, rausvu branduoliu, lengvai apdirbama, mechaninėmis savybėmis primena kėnio medieną, nors ne tokia tvirta kaip eglės. Žievėje yra daug kamščio.

Iki 30–40 metrų aukščio užaugantys medžiai gyvena 1000 ir daugiau metų. Jie yra moteriškieji ir vyriškieji. Vyriškųjų medžių laja iš pradžių būna kūgiška, vėliau ritiniška, neplati, apie 5–6 m skersmens. Moteriškieji medžiai žemesni už vyriškuosius, skėstašakiai. Norint užsiauginti gerų sėklų, ginkmedžius patariama sodinti grupėmis, po kelis abiejų lyčių medžius.

Lietuvoje auga tik du senesni dviskiaučiai ginkmedžiai. Apie 20 metrų aukščio, 70 cm skersmens (liemens apimtis krūtinės aukštyje – 230 cm), daugiau nei 100 metų amžiaus medį galima pamatyti Švėkšnos parke. Apie 10 m aukščio kur kas kuklesnis medis auga Kauno botanikos sode.

Klaipėdos universiteto botanikos sode trys medeliai, kuriuos parvežė ir padovanojo vienas botanikos mėgėjas, buvo pasodinti prieš dešimt metų. Vienas jų jau pasiekė 3 metrų aukštį. Kiti du, augantys labai sunkiame ir molingame dirvožemyje, arti aukštų gruntinių vandenų, kur kas žemesni ir ne tokie dekoratyvūs.

Ginkmedis geriausiai auga saulėtoje, šiltoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, mėgsta laidų vandeniui, vidutinio sunkumo, humusingą, kalkingą, pakankamai drėgną, priesmėlio ir priemolio dirvožemį. Nemėgsta sunkių, šlapių dirvų. Sodinant patartina primaišyti miško ir kompostinės žemės.

Pirmaisiais metais reikia suteikti augalui šešėlį. Kol jaunas – gausiai laistyti, tręšti mažiau nei kitus lapuočius. Aplink augalą reikėtų purenti žemę, prieš žiemą – mulčiuoti. Persodinami ginkmedžiai sunkiai prigyja, todėl patariama perkelti jaunus, iki 5–7 metų amžiaus, medelius su žemės grumstu, geriau pavasarį nei rudenį. Daigus ir jaunus medelius žiemai reikia pridengti eglišakėmis.
Lietuvoje šis augalas iš praeities auga nelabai sparčiai, kai kurie medžiai skursta. Kartais šaltomis žiemomis apšąla ūgliai arba dvimetės šakelės.

Sėklos – tik Švėkšnoje

Dauginamas ginkmedis sėklomis ir gyvašakėmis. Sėklos beriamos negiliai ir uždengiamos plonu durpių sluoksniu, sėjamos pavasarį arba rudenį. Pirmaisiais metais sėjinukai užauga iki 10–20 cm aukščio. Jei sėjama pavasarį, per žiemą sėklos laikomos drėgname smėlyje ar kitoje medžiagoje, kad nesudžiūtų. Ritos Nekrošienės teigimu, stratifikuotos sėklos sudygsta ir įsišaknija gana gerai. Bėda tik ta, jog Lietuvoje sunku jų gauti.

Ginkmedžio vaisius – 2–3 cm ilgio, gintarinės spalvos, primena slyvos kaulavaisį. Apyvaisis nemalonaus kvapo, sėkla 1–2 cm ilgio, lygiu paviršiumi, dvibriaunė, plonasienė, plonu balsvu kevalėliu. Tokias sėklas Lietuvoje subrandina tik Švėkšnos dvarininkų introdukuotas medis. Tačiau ne visuomet galima nutaikyti tinkamą laiką jų prisirinkti.

„Vienais atvejais sėklos jau būna išbyrėjusios, kitais – nespėjusios prinokti. Sėklų daigumas kartais siekia 50 proc. o kartais tik 10–20 proc. Priklauso nuo žydėjimo intensyvumo, drėgmės ir daugelio kitų faktorių“, – kalbėjo Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Rita Nekrošienė.

Dviskiautis ginkmedis nėra žiedinis augalas, bet ir ne spygliuotis. Tai atskiros, individualios ginkmedinių (Ginkgoopsida) klasės, ginkmedinių (Ginkgoaceae) šeimos ginkmedžio (Ginkgo L.) genties augalas, išlikęs vienas iš gausių šios klasės atstovų, neturintis giminystės ryšių su jokiu kitu šiandieniu augalu. Todėl pelnytai Č. Darvinas jį pavadino gyvąja iškasena. Ginkmedis įdomus dar ir tuo, jog jo nepuola jokios ligos ar kenkėjai.

Augintojo patirtis

Floristas Andrius Plindinas, savo sode ginkmedį įkurdinęs prieš septynerius metus, nusprendė auginti šį medį dėl įdomumo. Vaikinas buvo vienas pirmųjų Telšių rajone, pasiryžęs auginti reliktinį augalą. Jo teigimu, tuo metu nedaug kas ginkmedį augino dėl kelių priežasčių. Medžio sodinukai buvo sąlyginai brangūs, be to, jie sunkiai žiemodavo Lietuvos sąlygomis.

Andrius Plindinas dinozaurų laikus menantį augintinį įsigijo Rietavo turguje, kaip pats sako, su didele nuolaida – už 150 litų. Akcija buvo pritaikyta, nes vienintelis augalas dideliame turguje buvo ganėtinai suvargęs ir ne vienus metus augęs vazone. Priešingu atveju būtų tekę mokėti keliskart daugiau.

Floristo ginkmedis jau yra pasiekęs dviejų metrų aukštį. Tačiau tai nėra tas pats medis, kurį Andrius nusipirko minėtame turguje, pardavęs vandens lelijas. „Jis iš po žiemos neatsigavo. Ko gero, buvo pažeista šaknų sistema arba labai nepatiko žemė“, – mintimis dalijosi eksperimentuoti nebijantis sodininkas, tvirtinęs, jog ginkmedis keletą metų, kaip ir jis, keliavo iš vietos į vietą, buvo raunamas ir vėl sodinamas. Šis niuansas galėjo tapti priežastimi, nulėmusia medelio mirtį.

Tikslumo dėlei reikia pasakyti, jog Andriaus rankose vienas ginkmedis išnyko, o kitas atsirado. Mat norėdamas pabandyti padauginti šį augalą, Andrius tris ginkmedžio šakeles įkišo į žemę ir viena jų prigijo.

Auginant ginkmedį, A. Plindinas pataria pirmųjų metų vasarą nepatingėti ir viršutinį žemių sluoksnį pakeisti derlingesniu. Kompostinė žemė bus gera trąša augalui, o tai būtina formuojantis tvirtai šaknų sistemai.

UAB „Agrofirmos sėklos“ produkto vadovė Gražina Anusevičienė pirkėjams pirmųjų metų žiemomis pataria nepamiršti medelių apdengti, aprišti agroplėvele. „Ne iš vieno teko girdėti, jog vienamečiai ūgliai pašąla“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, pastaraisiais metais „Agrofirmos sėklos“ kasmet parduoda daugiau nei du šimtus ginkmedžių. Jų kaina, nelygu augalo dydis, svyruoja nuo 20 iki kelių šimtų litų. Gražina Anusevičienė pastebėjo, jog perkančiųjų kasmet daugėja. Reliktinių medžių ieško vyresnio amžiaus žmonės, norėdami sustiprinti savo atmintį. Jie renka neįprastos formos lapus ir verda arbatą. Jos teigimu, ginkmedį verta įsigyti ir dėl jo dekoratyvumo. Medis ypač gražus būna rudenį. Ne vieną gali pakerėti jo citrininės spalvos lapai.

Kad Karlsonas apie ausis nebelakstytų

Tačiau šiandien ginkmedis vis dėlto asocijuojasi ne su grožiu, o su sveikata. Juo ypač domisi ir mokslininkai visame pasaulyje, parašę per 300 studijų ir ištyrinėję šį augalą geriau negu bet kurį kitą. Didžiausias privalumas būtų tas, kad ginkmedžio produktai nukenksmina toksiškus deguonies radikalus, pagerina kraujotaką ir saugo mūsų ląsteles.

Ateityje ginkmedžio preparatus galbūt labiausiai vartosime profilaktiškai savo smegenų pajėgumui didinti, nes šia kryptimi daug dirbama ir moksliniai eksperimentai patvirtina faktus, kad ginkmedis stiprina dėmesingumą, gerina atmintį, didina gebėjimą koncentruotis dirbant kompiuteriu ir netgi mažina stresą.

Šiaulių „Valerijono“ arbatinės darbuotojos Daivos Šimkienės žodžiais, būtent lapuose slepiasi vertingosios bei medicininių galių turinčios ginkmedžio savybės. Jau seniai žinoma, jog ginkmedis padeda išvengti kraujotakos sutrikimų organizme, gerina smegenų ir antrinės nervų sistemos veiklą, saugo nervines ląsteles nuo žalingų įvairių faktorių poveikio, reguliuoja kraujagyslių tonusą ir elastingumą, mažina kraujo klampumą, silpnina nemigos, sujaudinimo ir psichikos nestabilumo požymius, depresiją, migrenos priepuolius, galvos skausmus, svaigimus, gerina atmintį, dėmesio koncentraciją, budrumą.

Ginkmedis veikia ir kaip antioksidantas, todėl lėtina senėjimo procesus, suteikia energijos, stimuliuoja organizmo apsaugines jėgas, mažina toksinį medžiagų poveikį. Jis palankiai veikia pagyvenusių ir vyresnio amžiaus žmonių pažintines funkcijas, padeda išvengti insulto, infarkto. Taip pat juo gydoma senatvinė silpnaprotystė, net Alzhaimerio liga .

Nors ginkmedis geba įveikti daugelį sveikatos problemų, žmonės „Valerijono“ vaistinėje ir arbatinėje ginkmedžio daugiausia ieško, pasak Daivos Šimkienės, norėdami atsikratyti ūžesių galvoje, spengimo ausyse. „Nori, kad Karlsonas nebelakstytų aplink ausis“, – cituodama savo klientą tvirtino sveiku maistu, arbatomis prekiaujanti moteris.

Jos žodžiais, visi žmonės yra girdėję apie atmintį gerinančius preparatus, tačiau ne visi žino, jog galima nusipirkti sveriamos arba dėžutėse sufasuotos ginkmedžio lapelių arbatos. Ji nėra brangi. 100 g arbatos kainuoja šiek tiek daugiau nei keturi litai. Norint pajusti jos poveikį, reikia gerti 6–8 savaites, nes arbatos poveikis yra trumpalaikis. Lapelius, jei nepatinka skonis ir kvapas, galima susimaišyti su juodąja arba žaliąja arbata.

Įdomu:

*Pats seniausias ginkmedžio vardas yra kiniškas. Tikrojoje tėvynėje jis vadintas Ya Chio. Tai reiškia anties pėdą. Šis pavadinimas vis dar vartojamas Japonijoje.

*Ginkmedis vadinamas Yin Hsing – auksiniu persiku, nes subrendusios sėklos švyti sidabriniu spindesiu.

*Ginkmedis turi ir senelio – anūko medžio apibūdinimą. Mat tik vaikaitis gali nuimti medžio, kurį pasodino senelis, derlių.

*Augalo pavadinimas Ginkgo nebuvo lengvai priimtas. Vokiečių ir italų šnekamojoje kalboje nėra pavadinimo Ginkgo biloba. Jungtinėje Karalystėje šnekamojoje kalboje šis augalas vadinamas „tam tikros paparčių rūšies medžiu“. Tokį apibūdinimą lėmė lapo panašumas į kelminį papartį.

*Prancūzijoje dėl aukštos kainos jis vadinamas „I‘ arbre aux quarante ecues“ – keturiasdešimties monetų medžiu.

*Ginkmedžio sėklas maistui naudoja Azijos šalių gyventojai. Augdami vaisiai skleidžia nemalonų kvapą, primenantį sugedusius riebalus. Didelis ginkmedžio sėklų kiekis gali būti nuodingas, nes jose yra cianidų.

*Keturi ginkmedžiai nepakitę ir nemutavę išgyveno net po Hirosimos ir Nagasakio sprogimų.

*Šiam medžiui eilėraštį parašė garsusis poetas J. V. Gėtė. Po kūriniu jis pritvirtino du ginkmedžio lapus.

*Vokiečiai dovanoja ginkmedžio lapo ženkliukus kaip draugystės simbolį.

*Sumo imtynininkų šukuosenos imituodavo ginkmedžio lapo formą. Tokiu pat stiliumi plaukus šukuodavosi ir samurajai bei geišos.

*Viename Frankfurto muziejuje ginkmedžio lapo spaudą galima pamatyti šalia dinozaurų kaulų.