Kiekviename pokšte – dalis teisybės
Mažėjančios pajamos ir brangstantys produktai priverčia mus atsigręžti į istoriją. Vyriausios šeimininkės, ko gero, prisimins nelengvus pokario metus, tų metų savo mamų receptų užrašus ir kulinarinę patirtį. Šiek tiek jaunesnės – 1990–1992 m., kai parduotuvių lentynos taip pat puikavosi tuščiais blizgiais paviršiais, tad reikėjo nemažo išradingumo norint normaliai maitintis.
Atsakymo, kaip išgyventi, verta paieškoti tautos istorijoje ir tradicijose. Įsivaizduokime, kad į kulinarinio išgyvenimo varžybas, kaip gerai žinomuose anekdotuose, būtų pakviesti vokietis, prancūzas, italas, amerikietis ir lietuvis... Kiekvienas galėtų pasiimti pigių ir greitai paruošiamų produktų rinkinuką. Pafantazavę galėtume numanyti, kad vokietis greičiausiai nusitvertų kelias garsiąsias dešreles ir kopūstų, kuriuos vėliau ištroškintų.
Prancūzui, ko gero, tektų prisiminti, kokia neįdomi ir neišradinga buvo jo šalies virtuvė iki Katerinos Mediči (ji, 1533 m. atvykusi į Prancūziją, paveikė šios šalies kulinarijos meno plėtrą) laikų. Italas, be abejo, susirinktų visus namie susikaupusius maisto likučius ir pagamintų iš jų picą. Amerikietis išvis nesuktų galvos ir atsineštų popierinį paketą su besipuikuojančiu ant jo užrašu „McDonald’s“. O kaipgi mūsų tautietis? Turbūt pasijuoktume ir pasakytume, kad vėl valgysime bulves su lašiniais...
Žiniuonė buvo teisi
Nors apie bulves lietuviai sužinojo tik XVIII amžiuje, dabar jas pristato kaip tradicinės lietuvių virtuvės pagrindą. Žinoma, tai netiesa. Tačiau ji nė kiek nesumenkina bulvių vertės. Jos yra vienas pigiausių energijos šaltinių. Na, o bulvės su pienu – tai idealiai subalansuota mityba: 500 g bulvių kartu su 0,5 l pieno turi daugiau kaip 30 proc. baltymų, daugiau kaip 50 proc. vitamino B1, 90 proc. vitamino C, 50 proc. fosforo ir 80 proc. kalcio!
Mitybos specialistų nuomone, bulvės yra vienas geriausių gamtos produktų, todėl neklausykite tų, kurie teigia, kad nuo bulvių žmogus tunka. Tokį teiginį lengva paneigti, nes 100 g miltinių patiekalų turi 380 kcal, o toks pats bulvių kiekis – tik 80 kcal. Tačiau gaila, kad mūsų fantazija ruošiant bulves dažniausiai apsiriboja virtomis ir keptomis bulvėmis, bulvių koše, didžkukuliais bei plokštainiu.
Beje, ir lašinukų bijome visai be reikalo. Garsioji mūsų žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė visą savo gyvenimą bandė įtikinti besispyriojančius dietologus, kad lašinukai nėra sveikatos priešai, kad jie nedidina rizikos susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, o, atvirkščiai, saugo nuo aterosklerozės, trumparegystės.
Pasak jos, kasdien reikia suvalgyti nors 20 g šio produkto. Beje, mūsų žiniuonei neakivaizdžiai pritarė ir JAV mokslininkai, pradėję savo tyrimus dar 7-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje ir ne taip seniai padarę išvadą, kad jaunus ir vidutinio amžiaus vyrus, ribojančius riebalų, tarp jų ir sočiųjų, vartojimą, dažniau ištinka insultas. Panašu, kad žiniuonė buvo teisi? Šie faktai ypač mums parankūs dabar, kai ieškome pigesnių kulinarinių sprendimų. O lašinukai tinka daug kur. Ir vartojami jie tikrai daugelio tautų virtuvėse.
Štai Italijoje garsiųjų kurortinių Aostos slėnio apylinkių gyventojai nuo seno puikiai gamina lašinius – baltus su rausvu viduriuku ir plonu mėsytės sluoksniu. Vokiečiai kepa garsųjį Lotaringijos pyragą su lašiniais, gardžiuojasi kriaušėmis su lašinukais. Lašinius savo virtuvėje dažnai naudoja ir švedai, vengrai, bulgarai, jau nekalbant apie rusus bei ukrainiečius...
Iš kitų ekonomiškų produktų paminėtinos ankštinės kultūros: pupos, pupelės, žirniai. Tai maistingi ir sotūs produktai. Puikus pagrindas įvairiems patiekalams ruošti – įvairios kruopos ir makaronai. Ne tik taupumo sumetimais, bet ir įvertinant skonį bei vertingąsias savybes, retkarčiais galima pasimėgauti ir gardžiai paruoštais subproduktais: kepenėlėmis, inkstais, kojomis ir pan.
Subproduktai turi nemažai vertingų ypatybių ir juos valgyti tikrai galima, tačiau ne per dažnai ir ne po daug.
Na, ir, žinoma, daržovės. Įvairūs daržovių deriniai gali labai praturtinti mūsų valgiaraštį.
Gerai maitinuosi = valgau mėsą?
Iš tiesų toks geros mitybos supratimas dar dažnas ir labai lietuviškas. „Negaliu be mėsos – kojų nepavilkčiau...“ – tokių ir panašių pareiškimų galima išgirsti gana dažnai. Ar tai tiesa?
Daugelis mėsą laiko pagrindine pietų dalimi ir tiesiog valgo jos per daug. Mūsų organizmui kiekvieną dieną nereikia daug baltymų, tad geriau pirkti mažiau mėsos, bet panaudoti ją kuo naudingiau. Jei mėsos porcija bus mažesnė, jūs neišvengiamai patieksite daugiau garnyro. Nedidelį mėsos kepsnį galima įdaryti įvairiausiais išradingais įdarais ir patiekti su padažu bei nemažai daržovių garnyro – tuomet nediduko gabaliuko mėsos puikiai užteks visai šeimai ir pietų maistingumas tikrai nenukentės.
Atvirkščiai: daugiau daržovių – geresnė sveikata. Dar vienas būdas, kaip išsiversti su nedideliu kiekiu mėsos, – tai apkepai, guliašas ar troškiniai su mėsa. Čia, be mėsos, naudojama daug kitų pigesnių produktų.
Pastangos atsiperka
Dabar daugybė šeimų pradeda rimtai mąstyti, kaip reikės suktis ir ką valgyti šildymo sezoną, kai didžioji dalis pajamų nukeliaus „į radiatorius“. Pirmiausia reikėtų atsakingai pasirinkti, ką pirkti ir ar tikrai verta pirkti. Pusfabrikačiai ir įvairūs šaldyti produktai dažnai „suėda“ labai daug maistui skirtų pinigų, tačiau nei jais pasisotiname, nei liekame itin patenkinti jų skoniu.
Už tokią pat kainą galima pasigaminti šviežią maistingą ir gerokai skanesnį patiekalą. Tiesa, maistui gaminti sugaištas laikas atvirkščiai proporcingas produktams išleidžiamų pinigų sumai. Kuo daugiau laiko gali praleisti virtuvėje, tuo mažesnių išlaidų reikia mitybai.
Be to, naudinga įsiklausyti ir į analitikų patarimus. Tarkim, išmokime į parduotuvę eiti tik su pirkinių sąrašu, suplanavę juos visai savaitei. Nenukrypkime nuo to sąrašo. Niekada nepirkime daugiau produktų, nei mums reikia suplanuotam patiekalui pagaminti. Nors ir kaip skeptiškai žiūrėtume į įvairias nuolaidas bei akcijas, pabandykime stebėti, kas kokioje parduotuvėje šią savaitę parduodama su nuolaida, ir būsimus pietus planuokime būtent iš tų produktų.