Dažniausiai vaikai to nesuvokia, tačiau nuolatinis nerimas ir baimė iškyla į paviršių kaip somatiniai susirgimai, nuotaikų kaita, nemiga, apetito praradimas... Tačiau jie ir toliau užsispyrę mokosi, gauna gerus pažymius, taip užmigdydami tėvų budrumą. Kodėl?
Pasiekimų kaina
„Sūnus visuomet gerai mokėsi, o aš didžiavausi jo pasiekimais“, - pasakoja dešimtmečio Artūro mama. Tėvai jo elgesyje nematė nieko keliančio nerimą iki tol, kol vaiką ėmė kankinti rimti miego sutrikimai. Artūras prabusdavo vidury nakties, jei jam reikėjo kažką greitai išmokti, guldavosi, bet tuoj pat vėl keldavosi ir galiausiai užmigdavo tik prieš aušrą. Skųsdamiesi dėl nemigos berniuko tėvai kreipėsi į psichoterapeutą.
Nemiga – tik vienas iš somatinių sutrikimų, galinčių kamuoti vaiką, besistengiantį bet kokia kaina būti geriausiu. Pernelyg stropių vaikų ligos – nesąmoningas būdas suteikti suaugusiesiems informaciją apie tai, kad jiems nesiseka.
Susitelkę į sėkmę mokykloje vaikai neretai užsisklendžia savyje, beveik visai atsisako bendravimo ir pramogų, kaip, pavyzdžiui, keturiolikmetė Ieva. Vos ne visą laisvą laiką ji praleidžia namie, su mama ir močiute. Ieva – potenciali aukso medalininkė. Bet ji neturi nė vienos draugės ir nesistengia jų turėti.
Kiti vaikai atvirkščiai – netikėtai tampa ramybės drumstėjais klasėje. Nuolatiniai ginčai su bendraklasiais, šiurkštus elgesys su mokytojais, kaip ir pernelyg didelis tylumas, uždarumas – nesąmoningos vaikų pastangos atkreipti tėvų dėmesį į savo problemas. Tačiau tėvai dažniausiai tokiame elgesyje įžvelgia tik sunkų charakterį, problemas su disciplina ir nepastebi, kad idealaus mokinio vaidmuo pernelyg sunkus jų vaikui“.
(Pernelyg) gero mokymosi motyvai
Užsitarnauti meilę.
Tėvai vaiką giria ir vertina tik už gerus pažymius.
Išsaugoti šeimą.
Vaikai stengiasi mokytis kaip galima geriau, nes yra tikri: nuo jų sėkmės priklauso taika šeimoje.
Likti vaiku.
Jie pasiruošę mokytis amžinai, kad tik nereiktų suaugti ir kad galėtų išvengti nesėkmių, kurios nutinka kiekvieno suaugusio žmogaus gyvenime.
Pasiekti sėkmės gyvenime.
Puikus mokymasis sulyginamas su socialine ir karjeros sėkme.
Užsitarnauti meilę
„Mokiausi tik penketukais“, - pasakoja trisdešimtmetė Vilma. – „Kiekviena mano mokslų pergalė – medalis olimpiadoje ar tiesiog metiniai pažymiai – buvo šventė visai šeimai. Tėvai visuomet manimi žavėjosi, pasakojo apie mano sėkmę draugams ir kaimynams, jaučiau, jog mane myli.“ Dabar Vilma turi puikų darbą, yra mokslų daktarė. Tačiau, nepaisant visų savo pasiekimų, ji nesijaučia laiminga, ir asmeninis gyvenimas nesiklosto: „Net jei vyriškis man simpatiškas, nežinau, kaip atkreipti jo dėmesį. Moku tik mokytis ir, regis, net iš vyriškių telaukiu, kad mane pagirtų už pažymius“.
Neretai vaikinai ir merginos, kuriems jau per dvidešimt, dirba tik tam, kad, kaip ir vaikystėje, įtiktų tėvams. Jie perkelia šį būdą užsitarnauti meilę ir į santykius su kitais žmonėmis bei, žinoma, patiria nesėkmes.
Išsaugoti šeimą
Vaikai iš tikrųjų gali tikėti, jog taika ir harmonija šeimoje tiesiogiai priklauso nuo jų. Matydami, kad tėvai vieningai džiaugiasi jo pažymiais, net jei kasdienybėje dažniausiai pykstasi, vaikai įsivaizduoja, kad savo mokslais gali padėti išsaugoti taiką šeimoje.
Jei tėvų santykiai konfliktiški, dukra ar sūnus gali iš visų jėgų stengtis mokytis puikiai, vildamiesi, kad tai padės tėvams rasti bendrą kalbą. Supratęs, kad jo pastangos neatneša rezultatų, toks pirmūnas taikdarys kažkuriuo momentu gali išvis atsisakyti mokytis. Ir šiuo atveju jis viliasi: gal tėvai susitaikys spręsdami jo problemas?
Patarimai tėvams
Jei vaikas atrodo išsekęs, neramus, skundžiasi nuovargiu – tikėkite juo. Gali būti, kad taip pasireiškia „pirmūno sindromas“. Jei būtina, nesidrovėkite klausti specialisto patarimo.
„Nepaisant visų pastangų, jis negali pasiekti stabilios sėkmės moksluose“.
Gali būti, kad ta mokslų kryptis, kurią jam išrinkote, netinka jo vidiniams polinkiams. Psichologas padėtų suprasti vaiko poreikius, išmokytų išreikšti savo norus ir jais pasitikėti, o tėvams patartų, kaip padėti realizuoti vaiko galimybes.
„Vaikas vengia bendravimo, o bandydamas užmegzti santykius patiria nesėkmę“.
Užsiėmimai nedidelėse grupėse padėtų jam išmokti palaikyti kontaktus su kitais žmonėmis ir patirti bendravimo malonumą.
„Jis tapo neramus, atsirado problemų su sveikata“.
Įvairios psichoterapijos rūšys padės vaikui išmokti tiksliai ir teisingai interpretuoti savo jausmus bei norus.
Būti vaiku
Daug sėkmingų mokinių stengiasi išvengti nesėkmių ir traumų, kurios neišvengiamai kyla, kai tik išeinama iš įprastos schemos „mokykla-namai-pamokos-mokykla“.
Paaugliai neretai renkasi „vengimo strategiją. Jie stengiasi dalyvauti visose olimpiadose, užsirašo į kursus, lanko kelis būrelius – ir viskas siekiant atitolinti suaugimo momentą.“
Tėvai nesąmoningai palaiko tokį vaiko elgesį ir tuo pačiu skatina pirmūno priklausomybę nuo šeimos ir mokslų.
Suaugimo baimė neretai perimama iš tėvų. O vaikai labai jautriai gaudo tėvų norus, net jei jie neišsakomi balsiai, ir stengiasi juos vykdyti. Ir tiesa, yra didelė pagunda kaip galima ilgiau sulaikyti vaikus „auksinėje vaikystėje“: kuo jie vyresni, tuo daugiau pavojų ir sunkumų jų laukia.
Prie noro apsaugoti nuo nežinomybės prisideda ir nesąmoningas noras išsaugoti savo pačių jaunystę. Kai kurie tėvai jaučiasi jauni, stiprūs ir reikalingi tik tol, kol vaikai maži. Jie lyg kalba savo vaikui: „Palikime viską, kaip yra – tu visuomet būsi mažas, o mes jauni“. Vaikai nuskaito šį norą ir stengiasi padaryti tai, kas neįmanoma. Rūpestis infantilišku suaugusiu vaiku padeda tėvams kovoti su nepilnavertiškumo jausmu ir vienatvės baime.“
Būna, kad vaikas ir pats nenori suaugti: jo asmeninė patirtis, įgyta mokykloje ar namie, įtikina jį, kad suaugusiųjų gyvenime nėra nieko gero, o bendravimas, nesusijęs su mokslais – nereikalingas ir net pavojingas. Tokie paaugliai pasirengę visą laiką skirti pamokoms ir atsisako susitikti su bendraamžiais. Krūvis išvaduoja iš būtinybės megzti santykius su žmonėmis, leidžia išsaugoti komfortišką ir saugų vaikystės pojūtį.
Pasiekti sėkmę
Jausdami netikrumą dėl ateities, šiuolaikiniai tėvai kaip tik gali stengiasi apsaugoti savo vaikus nuo nesėkmių. Labiausiai paplitęs tokio apsaugojimo būdas – geras išsilavinimas. Tai, kad be pažymių ir diplomų, sėkmingai karjerai reikia šio to daugiau, pripažįsta daugiau mažiau visi, vis dėlto „šis tas“ atrodo toks efemeriškas ir nepagaunamas, kad paprasčiau kreipti dėmesį į konkretesnius dalykus, pavyzdžiui, pažymius.
Neretai gabūs vaikai patiria perkėlimo fenomeną. Tėvai nori, kad vaikas pasiektų sėkmę ten, kur jiems patiems nepasisekė. Šį jų nesąmoningą norą įgyvendinti nelengva. „Aš visą gyvenimą stengiuosi įtikti tėvams“, - pasakoja 27 metų Vilma. – „Prieš savaitę apsigyniau disertaciją, o juk pradėjau ją rašyti tik dėl to, kad apie tai svajojo tėvas – jo kažkada nepriėmė į aspirantūrą. Dabar jis didžiuojasi manimi, o aš pasimetusi – nežinau, kuo užsiimti toliau.“
Sūnaus ar dukros sėkmė – tai revanšas už pačių tėvų nesėkmes ir savo socialinės sėkmės patvirtinimas. Kai kurie tikisi, kad dėl aukštų pažymių jų vaikai palypės socialiniais laipteliais ir tokiu būdu pakels visos šeimos statusą, pakeis jos materialinę padėtį.
