Iki 1960 – ųjų metų mokslininkai manė, kad kūdikiai iki vienerių metų neturi beveik jokių ypatingų sugebėjimų. Manyta, kad vaikas gali atskirti tik foną nuo objektų. Kiek vėliau kūdikius imta tyrinėti ir buvo nustatyta, kad vaikai sugeba daug daugiau, nei buvo tikėtasi.
Apie kūdikių ir vaikų raidą kalbamės su Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros lektore, doktorante Rasa Pilkauskaite Valickiene.
- Ar reikia kalbėtis su kūdikiu, kai jis dar motinos įsčiose?
Prenatalinė raida, nuo vaisiaus užsimezgimo iki gimimo, yra labai svarbus laikotarpis. Dažnai tėvams atrodo, kad kūdikis nieko negali girdėti ir jausti būdamas motinos pilve, bet tai yra netiesa. Su vaikučiu būtina kalbėtis. Geriausiai vaikas girdi motinos širdies plakimą ir jos žarnyno veiklą. Galite įsivaizduoti, kad mažylis gyvena tarsi kokiame mažame fabrike. Reikia nebijoti kalbėtis šiek tiek aukštesnių balsu nei įprasta, tuomet vaikas jus geriau girdės ir įsimins artimus balsus. Tyrimais nustatyta, kad vaikas būdamas pilve geriau girdi žemo tembro balsus.
Tėčiai gali būti tikri, kad mažylis girdės jų balsus. Galima leisti kūdikiui klausyti kokios nors dainelės ar lopšinės. Tuomet po gimimo kūdikis daug greičiau nusiramina išgirdęs jau pažįstama melodiją, ar artimus mamos ar tėčio balsus. Tai rodo, kad vaikas dar būdamas motinos įsčiose jau turi atmintį. Tik gimę kūdikiai jau gali jausti ir kvapus. Jau šešių dienų mažylis atskiria motinos kvapą, ne tik pieno kvapą, bet motinos kūno kvapą.
- Ar tiesa, jei nėščioji klausys daug klasikinės muzikos, tai vaikas gims gabus muzikai?
Tyrimais neįrodyta, kad tai receptas, norint pagimdyti talentingą vaiką. Muzikalumo jausmą galima ugdyti visą gyvenimą. Yra žinoma, kad kūdikis reaguoja į motinos nuotaiką ir į širdies plakimo dažnumą. Jei mama klauso klasikinės muzikos, jaučiasi ramiai, o jos širdies plakimas yra tolygus, kūdikis taip pat nusiramina. Jei mama mėgsta klausytis sunkios roko muzikos, jos širdis ima plakti netolygiai, vaikas gali sunerimti. Stebint vaiko reakcijas, galima teigti, kad jam yra priimtinesnė rami muzika.
- Kaip kūdikis jaučiasi po gimimo?
Vaiko smegenys vystosi nuolat sugerdamos informaciją dideliais kiekiais. Po gimimo kūdikio aplinka visiškai pasikeičia. Jis turi prisitaikyti ir išmokti gyventi kitaip. Yra nustatyta, kad pirmąjį gyvenimo mėnesį vaiko svoris gali kristi, nes jis turi išmokti pats reguliuoti savo kūno temperatūrą, turi išmokti kvėpuoti, valgyti. Visa ši veikla reikalauja nuolatinio smegenų aktyvumo.
Vaiko smegenys yra nuolat pasiruošusios priimti naują informaciją. Reikia su vaiku kalbėtis, dainuoti jam daineles, išnešti į lauką, parodyti pasaulį. Deja, vaikai, palikti vaikų namuose, nesulaukia tiek daug dėmesio, kiek turėtų sulaukti mažas kūdikis, tuomet vaikas vystosi lėčiau ir kartais negali pasivyti bendraamžių vaikų, turinčių tėvus.
- Kaip reikia mokyti vaikus?
Svarbiausia, kad tėvai žinotų, ką konkretaus amžiaus vaikas gali išmokti. Kiekvienam gebėjimui yra skirtas savas laikas. Pavyzdžiui, penkių mėnesių vaikas nesugebės paimti žaisliuko dviem pirštais, bet tai lengvai padarys vienerių metukų mažylis. Nesulaukęs devynių, dešimties mėnesių vaikas netaria žodžių. Vaikas pradeda nuo skiemenų, tokių kaip ba, ta, la ir taip toliau. Vėliau juos ima jungti į žodžius, kaip mama, tėtis.
Svarbiausia žinoti, kad vaikas daug anksčiau supranta, ką mes kalbame. Tėvams ir artimiesiems reikia nuolat kalbinti mažylį. Jei paklausite vienerių metų vaiką, kur yra kamuoliukas, jis ir parodys, kur jis yra. Bet dar negalės pasakyti, „čia yra kamuoliukas“. O vėliau ir pats pasakys „čia miau miau“, „čia au au“. Vienerių metų vaikas pradeda tarti pirmuosius žodžius, pusantrų metų turi apie 50 žodžių žodyną. Dvejų metų vaikai jau pradeda jungti kelis žodžius, pavyzdžiui: „Noriu niam niam“, „Duok au au“ ir pan.
- Kodėl vaikai yra išsiblaškę?
Visa informacija, kurią sutinka mažas vaikas gyvenimo pradžioje, yra nauja. Jam viskas yra svarbu. Svarbus ir voras ant šaligatvio, ir oro balionas danguje. Be to, šiek tiek vyresni vaikai turi fotografinę atmintį ir gali tam tikrą įvykį gan tiksliai nupasakoti. Dažnai suaugę nėra tokie pastabūs, nes turi daug didesnę gyvenimo patirtį ir jau yra sukaupę daug žinių.
Mažų vaikų gebėjimas koncentruoti dėmesį nuolat auga, tad nereikia tikėtis, kad trejų metų mažylis galės ilgai išsėdėti vienoje vietoje. Kelių savaičių kūdikis dar negali sekti akimis judančio objekto, o štai kelių mėnesių – jau gali išlaikyti žvilgsnį ilgiau.
Maži vaikai mąsto momentiškai, jiems svarbu, tai kas vyksta šią akimirką. O „kodėlčiuko“ amžiaus filosofiniai klausimai priverčia susimąstyti net suaugusiuosius. Kai vaikui yra apie pusantrų metų, jis klausinėja: „Kas čia?“, išgirdęs atsakymą, jis nebūtinai atkartoja, bet pasąmonėje kaupia naujus žodžius.
Vėliau nebeužtenka žinoti, kas tai per daiktas. Dvejų su puse, trejų metų vaikas ima domėtis ryšiais tarp daiktų. Jis pradeda klausinėti „kodėl?“, „o kam?“. Tėvai turi pasitelkti daug fantazijos ir kantrybės tokiu laikotarpiu. Tokie klausimai, kaip „Kur dingsta saulė vakare?“ nereikalauja labai sudėtingo paaiškinimo, kartais vaikui užtenka paprasto atsakymo. Nereikia pulti aiškinti visų gamtos dėsnių.
- Ar galima vaikus bausti?
Jei vaikas padarė kažką negera, reikia su juo kalbėtis. Dažnai tėvai vaiko žaidimą supranta kaip blogą elgesį. Pavyzdžiui, mažylis išmeta žaislą iš lovytės, tėvai jį paduoda, vaikas vėl išmeta. Tėvai ima drausti mėtyti žaislą, o kartais pasako ir ką nors piktesnio. Tačiau šis vaiko žaidimas iš tiesų labai lavina mažylį, ne tik metimo funkciją, bet ir bendravimą su tėvais.
Kuo daugiau tėvai drausmins vaikus, tuo labiau jie neklausys. Reikia kalbėtis su vaikais, siūlyti jiems elgesio alternatyvas. Pavyzdžiui, maži vaikai mėgsta tampyti mamų plaukus, nereikia jų mušti per rankas ar šaukti. Geriau paversti tai žaidimu: netraukti, o paglostyti plaukus, tada paglostyti vaikučiui galvelę, tada paglostyti lėlytę, meškiuką. Draudimas nieko gero neduoda, nereikia drausti vaikui domėtis pasauliu. Pasakykime, kas blogai, parodykime, kaip reikia elgtis gerai. Suteikime savo mažyliui daugiau dėmesio.
- Kaip vaikai reaguoja į tėvų išgalvotas pabaisas spintose ar po lova?
Kartais tėvai grasina vaikams įvairiais nebūtais „baubais“, jei jie bus nepaklusnūs ar nevalgys pietų. Vaikas pats atsirinks, kada ir ką jam valgyti. Jokiu būdu nereikia vaikų gąsdinti. Tai gali sukelti įvairias fobijas. Dažnai tėvai neturi noro patiekti maistą dar kartą ir reikalauja, kad vaikas valgytų tam tikru metu. Pasitaiko, kad tėvai stebisi, kodėl mažylis nenori eiti į mokyklą, tačiau vasaros metu yra tiek kartų jam kartoję: „Džiaukis, džiaukis vasara, ateis ruduo ir reiks eiti į mokyklą“. Nereikia vaikų gąsdinti.
- Ar reikia leisti vaikus į vaikų darželį?
Jei vaikų darželyje priežiūra yra gera, žinoma, kad galima leisti ir reikia leisti. Tik reikia pasirinkti tinkamą vaikų amžių. Dažniausiai vaikai jau gali atsiskirti nuo mamos, kai jiems yra pusantrų metų. Kur kas blogiau, jei mama trejus metus sėdi su vaiku užsidariusi namie. Vaikui reikia mokytis bendrauti su kitais vaikais.
Kartais darželis yra geriau nei buvimas su močiute, nes dažnai seneliams atrodo, kad vaikui užtenka tik pavalgyti ir apsirengti ir viskas bus gerai. Tačiau jauname amžiuje vaikui reikia labai daug stimuliacijos, su juo reikia labai daug žaisti ir bendrauti. Be to, artimiausi žmonės turėtų susitarti dėl tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, jei vaikas saldainių gauna tik savaitgaliais, taip ir turėtų būti visur: ir pas tėvus, ir pas senelius, ir pas dėdes ar tetas. Dvigubų taisyklių neturėtų būti.
- Ar visada galima imti kūdikį ant rankų, kai jis verkia?
Dažnai manoma, kad verkiančio kūdikio į rankas imti negalima, nes jis gali įprasti. Visgi mamos neturėtų to bijoti. Jei tik ką pavalgęs ir naujai pervystytas vaikas ima verkti be priežasties, yra patariamos trys išeitys: paimti mažylį į rankas, pasupti lovytėje arba stipriai suvystyti. Motinos turėtų nebijoti imti kūdikių ant rankų iki pat vienerių metų, jie tikrai nepripras. Tarp jų užsimegs stiprus emocinis ryšys. Vaikas jausis saugus.
Kai mažylis yra pakeliamas, jis mato daug daugiau aplinkinio pasaulio, kuris jį domina. Kartais vaikučiui yra per daug stimuliacijos, galbūt per daug žaisliukų ar per ilgai grojo muziką. Tuomet yra rekomenduojama stipriai jį suvystyti, kad kojytės ir rankytės būtų prigludusios, ir jis nusiramins. Žinoma, negalima sukaustyti kūdikio kiaurai parai.
- Kaip mato tik ką gimę kūdikiai?
Nuo pat gimimo vaiko akys yra jautrios šviesai. Jis gali iš dalies valdyti akių judesius ir sekti objektus, pavyzdžiui barškutį. Tačiau akimis vaikai fiksuoja objektą, kuris yra pakankamai arti. Jis turėtų būti nutolęs ne daugiau nei 20 cm. Toks atstumas yra tarp motinos veido ir maitinamo kūdikio. Ką tik gimęs kūdikis geriausiai mato savo mamą, būdamas ant jos rankų.
Nuo dviejų, trijų mėnesių kūdikis fokusuoja vaizdą pakankamai gerai. Per pirmuosius du mėnesius kūdikio akytės gali skirtingai judėti, tačiau tai normalu ir tėveliai neturėtų išsigąsti. Jau antro mėnesio pabaigoje akytės pradeda judėti kartu, sekdamos kokį žaisliuką. Dviejų savaičių kūdikiai daugiau dėmesio skiria žmogaus veidui, ypač motinos.
Vaikai ištyrinėja pasaulį vizualiai labai anksti ir dar nepradėję vaikščioti ima suvokti atstumus. Vieno, dviejų mėnesių vaikai pirmenybę teikia juodai baltiems vaizdams. Jiems patinka ryškūs kontrastai. Žaisliukai dažniausiai yra ryškių spalvų, tai lavina kūdikių regėjimą. Keturių mėnesių vaikas skiria daugelių spalvų ir atspalvių. O pusės metų mažylis spalvas skiria beveik taip pat kaip suaugęs.
- Ką girdi tik ką gimęs kūdikis?
Per pirmąjį mėnesį vaiko klausa pagerėja, nes absorbuojasi ausytėse likę vaisiaus vandenys ir jis ima girdėti geriau. Jau kelių dienų kūdikis geriau reaguoja į anksčiau girdėtus balsus: mamos ar tėčio. Keturių mėnesių kūdikiai šypsosi daugiau girdėdami motinos, nei svetimos moters balsą. Šešių mėnesių kūdikis ima nerimauti, kai girdi motinos balsą, bet jos nemato. Kūdikiui trūksta vaizdo ir garso sutapimo. Vaiko klausa yra svarbi tėvų ir vaikų ryšiui, kuris formuojasi kūdikystės laikotarpiu.
