Vaiko enurezė gali būti pernelyg didelio tėvų, kurie nuolat skubina, reikalauja ir baudžia už nepagrįstai didelių reikalavimų neatitikimą, reiklumo ir lūkesčių pasekmė,
Enurezė vaikams dažniausiai prasideda dėl dviejų priežasčių (jei, žinoma, ji nėra susijusi su šlapinimosi sistemos funkcijos sutrikimais ar uždegimais).
Pirmoji – išgąstis, stiprūs emociniai sukrėtimai, išgyvenimai. Iš pradžių sutrikimas pasireiškia 1-2 kartą per mėnesį, o jei vaiko problema būna neišsprendžiama, tai pamažu nelaimingi atsitikimai dažnėja.
Antroji – pervargimas ir jaudylys dienos metu, todėl vaikas naktį miega pernelyg kietai, nejausdamas organizmo raginimo keltis nusišlapinti. Netikėtas šlapimo išsiskyrimas miego metu paprastai įvyksta pirmą nakties pusę. Tuo metu miegas būna giliausias, ypač tiems, kuriems nesvetima enurezė. Būtent tuo paaiškinamas faktas, kad nakvojant nepažįstamoje aplinkoje lova sušlampa ne pirmą naktį, kai vaikas miega ganėtinai jautriai, o tik po 2-3 dienų.
Emocinio kontakto su vaiku ir priežiūros stoka pirmaisiais gyvenimo metais, ankstyvas darželio lankymas taip pat gali tapti enurezę sukeliančiais veiksniais.
Be to, svarbi enurezės išsivystymo priežastis gali būti fizinė vaiko būklė. Todėl prieš žadinant vaiką naktį kad šis nusišlapintų reikėtų išanalizuoti vaiko būklę. Galbūt ši procedūra jam nėra labai maloni, todėl jis priešinsis. Dažnai nutinka taip, kad pagrindinė enurezės priežastis yra būtent dėl nervų sistemos nusilpimo (neuropatijos) sutrikęs, patologiškai gilus miegas. Todėl visų pirma reikėtų stiprinti vaikų nervinę sistemą, dėl ko enurezė pamažu retės ir galų gale išnyks.
Psichologai tvirtina, kad enurezė yra kompensacinis mechanizmas. Kitaip tariant, tai yra vaiko nesąmoninga reakcija į traumuojančią situaciją. Dažnai kelyje į saviraišką vaikams kyla netikėtų kliūčių: pavydas, draudimai, nesupratimas. Ir vaikas, nerasdamas kito būdo išreikšti savo nepasitenkinimą, imasi destruktyvaus metodo – enurezės.
Kaip padėti vaikui
Prieš pradedant enurezės gydymą psichoterapiniais metodais reikėtų nustatyti ar šis sutrikimas nėra susijęs su inkstų infekcija ir šlapinimosi sistemos problemomis. Poreikis dažnai šlapintis gali būti pirmas cukrinio diabeto požymis, o jei kartu vaiką ištinka ir naktinės baimės, tuomet tai gali būti epilepsijos (sunkios nervų sistemos ligos) požymis.
Tėvams derėtų išmokyti enureze sergantį vaiką specialių fizinių pratimų – tokių, kaip įtemptų kojų pakėlimas ir nuleidimas, skalbimo imitavimas, pasilenkimai ir prisėdimai, skirtingos trukmės ir amplitudės įkvėpimai ir iškvėpimai. Vaikas turi pajusti savo kūno galimybes ir rezervus. Vienas iš gydymo metodų – dienos metu kaip galima ilgiau laikyti šlapimą.
Labai svarbi ir psichologinė pusė. Būtina paaiškinti vaikui, kad enurezė ne tokia jau baisi, kad su ja susiduria daug vaikų ir kad ją galima įveikti. Būtina padėti vaikui patikėti savo jėgomis ir įtikinti jį, kad jis įveiks savo problemą. Neretai tėvai imasi tokio metodo, kaip įkalbinėjimai: neverk, susiimk, tu juk vyras ir panašiai. Taip elgtis jokiu būdu negalima, tvirtina vaikų psichologai, nes vaikas tai suvokia kaip draudimą rodyti savo emocijas, stiprina nerimą.
Mikčiojimas ir enurezė neretai papildo vienas kitą. Šeimoje esant geroms sąlygoms, kai nėra konfliktų, kai auklėjimas atitinka vaikų psichofiziologines galimybes ir nuolat stiprinama nervų sistema, visos šios ir panašios problemos praeina ar žymiai sumažėja dar iki mokyklinio amžiaus.
Kaip ir mikčiojimo atveju, taip ir esant enurezei, tėvai turi konsultuotis su specialistu kad nustatytų pirminę sutrikimo priežastį: įtampa šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, o galbūt reakcija į ūmią traumuojančią situaciją.
Jei šlapimo nelaikymą lydi ilgai trunkanti ir sunki mikčiojimo forma, rekomenduojama apsilankyti pas neuropatologą ir psichiatrą.
Be abejo, tikėtis greito išgijimo neverta. Gydymas reikalauja kruopštaus darbo, bet svarbu laikytis esminių elgesio šeimoje taisyklių, vaiką vertinti kaip asmenybę ir griežtai laikytis visų gydytojo nurodymų.
