Olimpiados simbolis
Antrojo pasaulinio karo metais tuomečiame Leningrade, prasidėjus blokadai, iš bado nugaišo daugiau kaip 700 taksiukų. Todėl garsi taksų veisėja E. Pec skubiai ieškojo išeities – įtaisė keletą taksų „sargauti“ maisto produktų sandėliuose. Taksai sargavo – gaudė graužikus ir saugojo produktus. Jie išgyveno patarnaudami miestui. Kas žino, gal Druskininkų parodos nugalėtojas yra šių taksų tolimas palikuonis. Ne tai svarbiausia. Svarbu, kad ir gyvenimo šventėje, ir liūdesio dienomis žmonės ir taksai nesiskirdavo.
Kad galime džiaugtis taksais, esame dėkingi vokiečiams. Ten susiformavo taksų veislė. Taksų „madas“ ir šiandien tebediktuoja vokiečiai, įregistravę taksų veislę Tarptautinėje kinologų federacijoje. Iš visų šunų vieninteliams taksams skirta atskira IV grupė. O taksų sostine visi tebevadina Gergveiso miestelį Vokietijoje, kur tebeveikia šimtas taksų veislynų. Kad taksai yra vokiečių numylėtiniai, liudija ir šis faktas: 1972 m. Miuncheno vasaros olimpinių žaidynių simboliu buvo išrinktas taksas. Narsos, veržlumo ir didelių siekių simbolis.
Liepsna ir ledas
Vokiečiai juos vadina dachs, anglai ir vokiečiai – barsukų šunimis, skandinavai praminė vokiečių basetais, lenkai – urviniais (jamniki), o lietuviai – taksais.
Maži, protingi, ištikimi, savarankiški ir žaismingi yra taksai. Net keista, kaip nedideli šuneliai gali būti tokie drąsūs ir ištvermingi. Kai siekia tikslo, nepaiso sunkumų ar nuovargio. Tačiau taksų augintojai pabrėžia, kad šie gudročiai nespjauna ir į komfortą. Trumpiau sakant, kai dirba, tai dirba, o kai tinginiauja, tai iš visos širdies. Neauklėti taksai gali užlipti šeimininkui ant galvos ir manipuliuoti jo silpnybėmis.
Taksai pritampa visur. Jie gali būti ir vienišų žmonių ištikimi palydovai, ir didelės šeimynos augintiniai. Liepsna ir ledas – tai apie taksus.
Geležinė logika ir teutonų dvasia – tai irgi apie taksus. Jie protingi ir pasiduoda dresūrai, bet šeimininkai arba dresuotojai turi būti verti takso. Tiesą pasakius, reikia mokėti pergudrauti taksą, mat šie mėgsta pasvarstyti, ar tikrai reikia tą ar aną daryti. Jie vykdo logiškas ir aiškias komandas. Nesąmonių ir kvailų pokštų nemėgsta. Nereikėtų pamiršti, kad taksai išvesti medžioti urvuose – įlįsti į urvą ir išvyti barsukus arba kt. žvėris.
Neauklėti taksai gali užlipti šeimininkui ant galvos ir manipuliuoti jo silpnybėmis. Auklėdami taksiuką, pamirškite prievartą, bet nepasiduokit mažojo teroristo žabangoms. Taksų augintojai sako, kad šie šunys nepamiršta skriaudos, taip pat jie nemėgsta būti ignoruojami.
Bendravimas su šeimininku – takso gyvenimo džiaugsmas. Tai raktelis į jo širdį.
Princų augintiniai
Jei mėgstate vaikštinėti meno muziejuose, atkreipkite dėmesį, kad beveik kiekviename iš jų kabo keletas senųjų meistrų drobių su taksais. Šie šunys buvo veisiami dvaruose. Princas Solms-Braunfels, grafas fon Valderze, baronas fon Knigge, leitenantas Fink – tai garsių taksų veisėjų pavardės. 1883 – ieji Berlyne. Šunų paroda. Kaizerio Vilhelmo I aukso medalis įteikiamas taksui. Neįtikėtina, bet taip buvo!
O štai Didžiojoje Britanijoje taksams šlovę atnešė karališkos vedybos. 1840 m. Saksonijos princas Albertas vedė karalienę Viktoriją ir padovanojo jai taksytę Daisi. Karalienė keletą dešimtmečių veisė taksus, dalyvavo šunų parodose. Jos dėka prasidėjo „kreivakojų bumas“.
Optimistinė taksų tragedija
Iš Anglijos ir Vokietijos taksai atkeliavo ir į Amerikos žemyną. Amerikiečiai juos pasitiko šnairom – taksų entuziastai rašydavo prašymus, kad leistų parodyti „kreivakojus“. Pirmojo pasaulinio karo metai taksams iš tiesų reiškė tragediją. Karo isterija suformavo baisią neapykantą viskam, kas vokiška. Taksiukus naikino, savininkus persekiojo. Ieškodami išeities, taksų mylėtojai juos pervardijo – taksai tapo barsukų šunimis (Badger dog).
Per karą JAV išliko tik 26 taksiukai. Užtat Antrojo pasaulinio karo metais taksų savininkai elgėsi gudriau – veisė taksus slapta.
Jungtinėse Valstijose iki šiol prisimenama K-9 korpuso „šauktinė“ taksiukė Tripoli Šnaci, pelniusi daug karinių apdovanojimų. Trejus metus Šnaci tarnavo lėktuvnešyje ir vienerius minininkų komandoje. Šnaci perplaukė Didįjį vandenyną, išmaišė beveik visą pasaulį.
Už nepriekaištingą tarnybą Korėjoje ir Kinijoje Karo ministerijos įsakymu buvo apdovanota medaliais. Ji pagerbta Jungtinių tautų juostele bei „Purpurinės širdies“ medaliu už sužeidimą, patirtą Korėjoje per dujų ataką. Karas nesutrukdė Šnaci atlikti motinos pareigų, jos taksiukus pardavė aukcionuose už rekordinę 22 000 dolerių sumą.
Taksai mūsų krašte
Dažnai žmonės stebisi, kodėl taksai tokie skirtingi. Todėl, kad yra net 9 taksų veislės. Yra šiurkščiaplaukiai, trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai. Dar jie skirstomi į standartinius, nykštukinius ir triušinius, o jei dar pridėsime kailio spalvų įvairovę – rinktis yra iš ko.
Nežinia, kada mūsų krašte pasirodė pirmieji taksai. Panašių į juos šunų buvo nuo seno. Tai liudija 1588 m. Lietuvos statutas, kuriame paminėti mažieji bebriniai šunys. Lietuviai daugiausia medžiojo su skalikais, o taksai mūsų krašte pasirodė tarpukaryje. Pasirodė ir užkariavo mūsų krašto šunų augintojų širdis.
