Pirma vieta: nemokamas 3 mėn. anglų kalbos kursas suaugusiajam arba vaikui atitenka Sauliukui, kurio kiekviena diena yra tarsi vis kita istorija.

Antra vieta: mokomosios anglų kalbos medžiagos komplektas (žodynas, CD ir kt.) tenka Paulinai, kuriančiai nuostabius rankdarbius.

Trečia vieta: - "English First" marškinėliai ir kuprinė, tenka nenuoramai Liutaurui, labiausiai už viską mėgstančiam gainioti kamuolį.

-------------------------------------------------------------------------

SKAITYTOJŲ VAIKŲ TALENTAI:

-------------------------------------------------------------------------

Kiekvienai mamai - jos vaikas unikalus talentas. Taip bent jau turėtų būti. Mano trečiasis sūnus, jaunėlis Sauliukas turi stebėtiną savybę, gal net talentą gyventi stebuklų šalyje. Visa diena yra žaidimas, į kurį įjungiama visa šeima. Aš dažnai tą jo stebuklų šalį ir „sukonspektuoju“.

Ina Ogenskienė

-------------------------------------------------------------------------

Neišblėstantis noras tobulėti

Esu Vilma iš Šilalės. Turiu du vaikučius. Mažasis lankys tik 2 klasę, o didžioji mergaitė jau bus dešimtokė, jai 15 metų. Apie ją dabar ir norėčiau papasakoti.

Paulina dar būdama visai mažytė, kai lankė tik pradinę mokyklą, susidomėjo savo krikšto mamos siuvinėtais darbeliais. Vis didesnis susidomėjimas skatino pamėginti pačiai... Tad mylimoji Paulinos močiutė parodė, kaip siuvinėti keletą kryželių. Taip mano mažoji mergaitė pradėjo siuvinėti. Žinoma, pradžioje tai buvo patys paprasčiausi paveikslėliai, bet vėliau jie vis didėjo, tapo sudėtingesni... Daug darbų tapo dovanomis, o iš kitų likusių buvo surengta parodėlė Šilalės viešojoje bibliotekoje.

Siuvinėdama ji aptiko ir daugiau meno sričių, tokių kaip gyvūnėlių iš biserio vėrimas. Net nustebau pirmą kartą pamačiusi jos darbus. Niekuomet nepagalvojau, kad mano dukrelė gali turėti tiek kantrybės užsiimdama su tokias mažais dalykėliais.

Dabar, kai Paulinai jau penkiolika metų, ji veria vėrinius, auskarus ne tik sau, bet ir draugėms.

Džiaugiuosi, kad mano dukra rado savo pomėgį, turi kuo užsiimti.

Vilma Stancelienė, Šilalė

-------------------------------------------------------------------------

Jums rašo vieno berniuko mama, mūsų šeima susideda iš penkių asmenų: aš mama ir duktė Aurelija (stutendė VDU), sūnus Arūnas (studentas KTK), sūnus Mindaugas 6 kl(lanko kikbokso treniruotes) ir sūnus Liutauras 2 kl.(futbolas), o tėtis mirė š.m. liepos 1d., ir, žinoma, kaip visuose namuose yra gyvūnų: 2 šunys ir vienas mažiukas šuniukas, 1 katė ir 1 dekoratyvinis triušis.

Paskaičiusi kitų mamų laiškus apie vaikų gabumus ir aš nusprendžiau parašyti apie jaunėlį Liutaurą. Liutauras nuo pat gimimo buvo labai judrus ir labai aktyvus vaikas ir nei sekundei negalėdavo išbūti ramiai ir vos tik pradėjo vaikščioti išryškėjo jo aistrą kamuoliui. Nuo ryto iki vakaro jis su kamuoliu, o atšalus orams kentėjo ir durų stiklai, ir lemputės, ir gėlės, ir indai ...)

Kai jam buvo 6 metai, jį pastebėjo jaunas futbolo treneris ir pakvietė žaisti futbolą, jis greitai įsiliejo į komandą, nors ir buvo jauniausias ir jau 2 metai vien tik futbolas - mokykloje, treniruotėse, namuose t.t.

2007 jau dalyvavo visose organizuojamose varžybose, 2008-2009 m. buvo pripažintas geriausiu komandos žaidėju ir dar jis yra komandos kapitonas, 2009 m. liepos mėn.10-12 d. dalyvavo tarptautiniame 50 val. futbolo maratone Maltoje (pirmą kartą buvo pakviestas sportininkas iš Lietuvos vaikų futbolo mokyklų) apie tai galite pažiūrėti internetiniame puslapyje www.stalucianurseryfc.homestead.com + Diary 1. (labai esam dėkingi tiems žmonėms kurie padėjo Liutaurui išvažiuoti).

Liutauras yra drąsus ir lengvai bendraujantis vaikas, jo brolis Arūnas ir sesė Aurelija jau keleri metai yra sporto savanoriai ir (daug tenka dalyvauti įvairiuose sporto renginiuose ir bendrauti su sportininkais iš įvairių šalių) į pagalbą jie kartais pasiima ir mažesnius broliukus. Liutauras labai greitai randa bendrą kalbą su bet kuriuo sportininku, o su buvusiu krepšinio legionierium Marko Popovičium (BC Žalgiris) bendrauja iki šiol.

Kaip jau minėjau, šeima mūsų didelė ir visiems viskuo reikia dalintis ir labai gaila, kad Liutaurui negalime skirti tiek, kiek reikia jo aprangai, treniruotėms (treniruotes leidžia lankyti nemokamai), sporto stovykloms, net geram futbolo kamuoliui, o jau nekalbant apie anglų kalbos tobulinimą. Niekas dabar negali nuspėti, ar jis bus garsus futbolininkas ar ne, bet mes jį labai palaikom ir juo tikim.

Sėkmės visiems konkurse.
Julija iš Kauno.

-------------------------------------------------------------

Sveiki! Paskaičiusi, kiek daug nuostabių vaikų auga Lietuvoje, netveriu papasakoti ir apie savo gyvenimo džiaugsmą – dukrelę Ugnytę, kuriai greit bus 4,5 metų. Gimė labai mažutė, tačiau nepaisant to jau turi endokrinologijos institute išduotą „Drąsos diplomą“. Anksti pradėjo kalbėti sakiniais – 1 metukų ir 6 mėnesių, o 1 metukų ir 10 mėnesių sudainavo „Du gaideliai“. Dažnai pasiklausom jos pirmos dainelės įrašo ir pasidžiaugiam.

Lanko Vilniaus vaikų lopšelį-darželį „Obelėlė“. Visus kūrybinius darbelius be paskatinimo atlieka labai kruopščiai ir iki galo. Lankė baleto, dailės užsiėmimus. Mėgsta klausytis pasakų, dainuoti daineles, pamėgdžioti vaikiškų filmų herojus, skaityti kartu su mama knygeles ir jas atpasakoti. Su žaislais žaidžia vaidindama įvairiausius vaidmenis nuo 2 metukų. Ypač patinka gydytojų ir pacientų vaidmenys. Namuose turime visą įvairiausių kaukių dėžę – ir jai nesudėtinga pasiversti grėsmingu tigru ar ilgaausiu kiškučiu. Į savo aktorinius žaidimus ji lengvai įtraukia ir aplinkinius.

Tačiau visgi pats didžiausias nuo kūdikystės išlikęs pomėgis – dėlionės, kruopštus konstravimas ir loginiai žaidimai. Naujausias jos mėgiamas žaislas – Lego Creator Street Speeder (beje, jis rekomenduojamas 6-12 metų vaikams), kurį be vargo teisingai surenka iš net 165 smulkių detalių, atidžiai vadovaudamasi knygele. Taip pat jai nesudėtinga surinkti dėliones iš daugiau nei 100 dalių.

Aplinkinių širdis Ugnelė užkariauja savo komunikabilumu, linksmumu bei mandagumu. Labai dėmesinga ir draugiška, nelaukdama pirma pasisveikins, paklaus, kaip sekasi, ar jau nebeskauda sužeistos rankytės ar kojytės.

Be galo didžiuojuosi savo dukrele, kad, atėjusi į pasaulį tokia mažytė, per 4,5 metų jau spėjo tiek daug pasiekti. Labai norėjau pasidalinti savo džiaugsmu!

Ugnytės mamytė

-----------------------------------------------------------------------

Rašau šį laišką, o mano trimetis sūnelis stovi šalia ir sako, kad nemato savo vardo. Žygimantas perskaito savo vardą. Jis raides išmoko pažinti dar neturėdamas dviejų metų, o dabar moka jas ir užrašyti. Žino ne tik savo pavardę, gatvę ir namo numerį kur gyvena, močiučių ir senelių vardus, bet žino ir kas Lietuvos prezidentė, ministras pirmininkas, žino ir buvusio prezidento pavardę.

Jei jo paklaustum, kaip reikia remontuoti sienas, jis pasakytų, kad pirmiau reikia jas nugramdyti, po to tepti pilką masę, t.y. nutinkuoti, po to nudažyti. Jis ne tik smalsiai žiūri, kaip vyksta darbai, bet kartu su visais namo kaimynais imasi remonto darbų, valo, tinkuoja. Darbe, muzikiniame klube, kur dirba visa šeima, plauna grindis, indus, kepa picas... Sykį manęs užklausė: "Mamyte ką tu dirbi?" Aš atsakiau: "Matai, sūneli, tvarkau, ruošiu, skaičiuoju.."

O jis man: "Bet kaip tu uždirbi pinigėlius?". Iš ties, gal dėl to, kad šeimoje jis pagrandukas, vyresniam sūnui jau devyniolika, Žygimantas turi suaugusio žmogaus logiką. Jį nelengva "apgauti". Jei važiuojame į Palangą pas senelius, tai iš anksto ištraukia pažadą, kad jo nepaliksime. Ir dar, dėl visko, perspėja, kad jis bus mašinoje prisisegęs diržą ir iš jos neišlips. Negaliu pasakyti, kad jam nepatinka su seneliais, su visais jis labai greitai atranda bendrą kalbą, yra puikiai bendraujantis, tiesiog nepaleidžia situacijos iš rankų.

Taip pat Žygimantas išsiskiria puikia orientacija. Vieną kartą pravažiavęs keliu ar praėjęs, kad ir painiais sodo keliukais, jis puikiai viską įsidėmi, gali papasakoti, kaip grįžti, kokį tiltelį praeiti, kokie perėjimai ir žolynėliai buvo. Nėra jam vargo ir parduotuvėje apsiprekinti. Puikiausiai paprašo pardavėjų savo pageidaujamo produkto ir mamytei pasako, kad perkame tą bandelę, nes ji kainuoja tik vieną litą.

Žygimantas puikiai jaučia proporcijas, piešdamas mamytę viską sugeba gražiai patalpinti lape, nuo galvos iki kojų. Taip pat turi puikią klausą. Mėgstamiausias muzikos kūrinys miuziklas "Katės", jam žiūrint video, mamytė turi kelias valandėles laiko savo reikalams.

Džiaugiuos, kad dievulis nepagailėjo jam nuovokos, išmonės, gabumų ir gėrio. Jis mūsų šeimoje, kai gyvas vanduo, suteikiantis ir stiprybės,ir gaivos, ir kantrybės. Džiaugiuos, kad turiu galimybę pasidalinti savo džiaugsmais su kitomis mamytėmis. Ir, manau, kad "naujieji" vaikai, tikrai užgimę tam, kad išgyventų šiame pasaulyje ir
sukurtų naują ateitį...

Gražios dienos ir sėkmės.
Pagarbiai Sonata Žižienė

----------------------------------------------------------------------

Sveiki. Norime pasidžiaugti savo mažuoju gyvenimo stebuklu – dukra Auguste. Augustei neseniai suėjo 4 metai, ji labai savarankiška ir žingeidi asmenybė. Išskirtiniai mergaitės bruožai – jau nuo 2 metukų ypač aiškiai tariami visi garsai, puiki atmintis, turtingas žodynas, laki vaizduotė ir gebėjimas vaizdžiai pasakoti pasakas ir kurti visokias istorijas. Pasakas Augustė pasakoja su visais veikėjų dialogais, naudoja skirtingas balso intonacijas, įterpia pasakų veikėjų daineles.

Mergaitė labai komunikabili. Bendravimas su Auguste pakelia nuotaiką ne tik mums ar seneliams, bet ir praskaidrina kasdienybę mūsų kaimynams, kuriuos ji vadina senoliais, fotografei Irmai (anot jos, „Augustė pats charizmatiškiausias mano žinomas vaikas“) ir visiems aplinkiniams. Kai Augustė šalia, niekuomet netrūksta geros nuotaikos ir veiklos, jos pilna visur. Pasak mūsų kaimynų, „ji sujudina visas Taikos gatvės dulkes“.

Nuo pernai metų Augustė lanko Yamahos muzikos mokyklą, šią vasarą kartu su mokyklėlės kolektyvu dalyvavo „Laumės juostoje“. Stengiamės leisti jai išbandyti savo jėgas visur, kur ji galėtų atrasti save ir realizuoti savo gabumus. Juk svarbu padėti

„ ...vaikams
Iš visko kas yra,
Sudėti savo
Veidą,
Balsą,
Sielą... „
(J. Marcinkevičius)

Augustės tėveliai

-----------------------------------------------------------------------

Perskaičiusi apie siūlomą konkursą susidomėjau ir aš. Esu dviejų vaikų Godos ir Luko mama. Mūsų mergaitei aštuoneri, o berniukui penkiolika. Norėčiau ir aš pasidžiaugti savo vaikais: jie mandagūs, draugiški, kūrybingi ir protingi. Goda ir Lukas šachmatininkai. Be šachmatų Goda dalyvauja šokių, dailės būreliuose, o Lukas dziudo bei laisvalaikiu kuria eiles ar šiaip kokius nors kūrinius.

Vienas iš jų.

Spindulys

Spinduly, švytintis akyse, nors mums sunku, mes žengiame vienu taku. Juk žinai, kaip tave myliu, kaip aš negaliu be tavo akių šviesių, be tų nuostabių saulės spindulių. Mes žengiame kartu, nors daug kelyje kliūčių, bet mūsų širdžių, dviejų žmonių, laimingų kaip nuostabių vaikų, meilė nieko nebijo: nei didelių skausmų, nei ašarų karčių, nes mūsų širdys plaka kartu. Nors skiria mus šimtai kelių, mes liekame kartu, nors ir būna tų sunkių naktų, mūsų meilė vėl atgimsta tarsi feniksas iš pelenų. Man yra labai sunku, kai ryte aš nematau tų švytinčių akių, neužuodžiu tų kvepiančių gėlių ir neliečiu tų švelnių plaukų. Nejusti man tavęs šalia, reiškia mirti ugnyje, tačiau kad ir kaip man yra sunku, nepamirštu aš mūsų pažadų, tų meilingų bučinių. Nesvarbu, kur dabar esi, svarbu, kad mane myli, man svarbiausia tu esi.

Dalyvauja Lukas ir šachmatų turnyruose bei varžybose. Didžiausias jo laimėjimas buvo Lietuvos jaunučių šachmatų čempionatas ir užimta antroji vieta savo amžiaus grupėje. Dalyvavo ir pasaulio šachmatų čempionate Gruzijoje, ir dziudo varžybose. Beveik visi diplomai 1 ar 2 vietos ir mokosi tik puikiai. O mūsų mažoji mergaitė tai pat labai gabi. Nors ji dar tik aštuonerių, bet tai pat dalyvauja varžybose. Lenkijoje Suvalkų mieste užėmė trečiąją vietą. Galėčiau daug rašyti apie savo vaikus bei jų pasiekimus, bet norėčiau palinkėti jiems ir toliau eiti šiuo keliu ir būti tokiems gerais žmonėmis kokie dabar yra.

Godos ir Luko mama

-----------------------------------------------------------------------

Mes, kaip ir visi pasaulio tėveliai, galėtume papasakoti daugybę nuostabiausių dalykų apie savo dukrą. Vaikai – tai maži Dievo angelėliai pakviesti žemę.

Vieną angelėlę auginame ir mes. Praeiviai, pamatę mūsų šeimą, reaguoja skirtingai, vieni palydi su šypsena, kiti - su nuostaba. Aukštas, inteligentiškas, garbaus amžiaus neįgalus vyras, lydimas jaunos žavios moters, ir šalia vietoje nenustygstanti, žingeidi mergytė. Taip galima būtų nutapyti mūsų šeimos paveikslą.

Emilijos Ancutaitės vaikystė ypatinga. Dievas nepagailėjo nei grožio, nei sugebėjimų, nei komunikabilumo. Vos išmokusi abėcėlę 4 metukų pradėjo skaityti ir skambinti pianinu. Šiandien Emilija mokosi 3 klasėje, veda vaikiškus renginius, mokosi muzikos mokykloje, o prisėdusi prie pianino – ištirpina laiką aplinkui.

Kai mergaitei liūdna – ji bėga išlieti emocijas būtent muzikos garsais. Mergaitė turi nuostabią muzikinę fantaziją, jautriai interpretuoja klasikinius kūrinius, prancūzų pop lyriką, R. Dambrausko dainuojamas dainas ir kitus kūrinius.

Muzika po jos piršteliais turi nepaprastai skaidrų garsą ir svajingą lengvumą, kartais atrodo kad instrumentas paklūsta ne jos piršteliams o sielai...

Emilija yra Respublikinio konkurso “Šypsenėlė 2009” pirmoji diplomantė ir jau du kartus grojo Operos ir baleto teatro kamerinėje salėje. Emilijos svajonė - akomponuoti savo tėčiui, kuris yra profesionalus operos dainininkas – tenoras.

------------------------------------------------------------------------

Mama Edita

Mes su vyru turime 3 vaikus. Dukrai 14 metų, ir du sūnus 9-ių ir 5-ių metų. Šį kartą norėčiau papasakoti apie savo vidurinio sūnaus pasiekimus.
Rudenį jam sukaks 10 metų. Jau 6 metus (nuo 4 metų) jis lanko šachmatų ir ledo ritulio treniruotes, nuo 5 metų jis lanko sportinių šokių treniruotes.

Čia pabandysiu išvardinti mano sūnaus svarbiausius pasiekimus.

Ledo ritulys

1. 2008 m. tapo atviro Lietuvos ledo ritulio čempionato 1997m. ir jaunesni vicečempionu.
2. 2009 m. tapo atviro Lietuvos ledo ritulio čempionato 1997m. ir jaunesni čempionu.
3. 2009 m. tapo atviro Lietuvos ledo ritulio čempionato 1999m. ir jaunesni vicečempionu ir rezultatyviausiu čempionato žaidėju.

Šachmatai

1. 2007 m. Lietuvos čempionas vaikų iki 8 m.
2. 2009 m. Lietuvos vicečempionas vaikų iki 10 m.
3. 2007 m. komandoje su seserimi laimėjo Konstitucijos taure.
4. 2007 m. atsovavo Lietuvai Pasaulio šachmatų čempionate.
5. 2008 m. atsovavo Lietuvai Europos šachmatų čempionate.
6. 2007 m. atstovavo Lietuvai Europos sąjungos čempionate.
7. Daugelio Lietuvos ir tarptautinių turnyrų dalyvis,prizininkas ir nugalėtojas.

Šokiai

Lietuvos sportinių šokių klubo Siluetas-Tornado šokėjas
1.2006m. Lithuanian open vaikai 1 vieta (49 poros).
2.Sostinės taurė 2007 m. vaikai 1 vieta (33 poros).
3.Rudens taurė 2007 m. vaikai 1 vieta (16 porų).
4. Saltus taurė 2008 m. vaikai 1 vieta (30 porų).
5.Sostinės taurė 2008 m. vaikai 1 vieta (34 poros).
6.Ukmergė 2008 m. jaunučiai 8 vieta (26 poros).
7.Pavasario žiedai 2009 m. jaunučiai 3 vieta (12 porų).
8.Gintarinė pora 2009 m. jaunučiai 4 vieta (20 porų).
9.2008m. juventos taurė jaunučiai 1 vieta (10 porų).

Ir dar kartą mano sūnus su visais iškovotais apdovanojimais:

------------------------------------------------------------------------

Nusprendžiau pabandyti sudalyvauti Jūsų organizuotam konkurse "Mano vaiko gabumai". Norėčiau pasidžiaugti savo dukra Vidmante.

Dabar jai jau 15 metų. Ji nuo 6 metų groja pianinu. Šiemet muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę. Dabar jau apie metai bando groti gitara. Be muzikinių gabumų neblogai sekasi kalbos. Vidmantė laisvai šneka, rašo anglų kalba.

Domėjimasis kalbomis išryškėjo jau labai ankstyvoje jos vaikystėje, jau 3 metukų angliškai skaičiavo, dainavo daineles. Pastaruoju metu mano dukra yra labai susidomėjus japonų kultūra, jau 3 metus mokosi japonų kalbos. Genami japonų ilgesio net važiavome į Klaipėdą, kad Vidmantė galėtų su jais susitikti: pabandyti susikalbėti, geriau pažinti jų kultūrą.

Ji labai džiaugėsi galimybę apsivilkti jų tradicinius drabužius bei pabandyti sušokti jų tradicinį šokį.

Vidmantė turi aistrą fotografijai. Kadangi mūsų šeima daug keliauja, tai ji visus kelionės džiaugsmus įamžina fotonuotraukose.

Daiva Visockienė

---------------------------------------------------------------------

Man. kaip ir daugumai mamų, pats didžiausias turtas mūsų gyvenime, tai mūsų vaikai.

Vaikai tai nesulyginamas mūsų turtas, kurie kad ir kokie bebūtų, mums jie visada bus patys mylimiausi, patys brangiausi ir gražiausi.

Aš taip pat noriu pasidžiaugti viena savo dukrele Vaiva, kuri kaip manau turi tikrai nemažą gabumą-tai didelį norą šokti. Ji šoka nuo pat mažens, kai tik pradėjo vaikščioti. Jos judrumas neišpasakytas, tai tarsi gyvas gyvsidabris niekad nenustygstantis vietoje.

Mergaitė lanko šokius, kurie jai labai patinka. Vaivai greit bus aštuoneri metukai, bet sakyčiau savo talentu šokti ji nurungia ne tik savo bendraamžes, bet ir daug vyresnes už save mergaites. Mergaitė šoka Panevėžio "Energymus" šokiu studijoje. Ji šoka dviejose grupėse. Viena iš jų tai Panevėžio Techaso krepšinio komandos palaikymo šokių grupėje. Vaiva tokia drąsi mergaitė, kad visiškai nesijaučia nejaukiai bendraudama su daug vyresniais žmonėmis.

Ir nežinome ar jos ateitis bus susieta su šokiais, bet šiuo metu ji jais gyvena. Ji šoka visur: namuose, studijoje, renginiuose, varžybose, šeimos šventėse. Ir jos drąsa ir didelis noras šokti yra tikrai sklindantis iš širdies.

Vaivos mama.

----------------------------------------------------------------------
Užsispyrimas ir noras nugali viską…

Daug kas gali sakyti pakankamai seniai, o man - regis vos ne vakar, nes mamytei jos vaikas visada liks mažiukas, mano dukrelė priėjo prie manęs ir paklausė ar gali man patikėti didžiausią savo norą. Žinoma, kad aš suklusau ir paprašiau papasakoti ir mano dukrelė pasakė, kad labai norėtų mokytis groti akordeonu. Ji nesiryžo reikalauti, kad jai būtų leista tuo užsiimti kadangi mes gyvenome kaime, kuriame nebuvo panašaus pobūdžio mokymo įstaigos, o ir lėšų tuo metu mes neturėjome.

Išgirdusi jos norus, aš pradėjau domėtis kaip galima būtų juos įgyvendinti. Žinoma, man būtų sunku apmokėti jos mokslus, nes tuo metu nei aš, nei mano vyras niekur nedirbome, o be to, aš iš viso turiu tris vaikus ir juos reikėjo visus auklėti. Dėl to aš iškėliau sąlygą: Anai (mano dukrelės vardas) bus leista lankyti muzikos mokyklą, jei ji rimtai to nori ir jei baigs, nes daug vaikų tuo metu pradėdavo, o po kelerių metų mesdavo mokslus. Mano aštuonmetis vaikas man pažadėjo, kad ji tikrai nori groti ir kad tikrai muzikos mokyklą baigs.

Ir iš tikrųjų kad ir kaip mano dukrelei buvo sunku, ji turėjo tris kartus per savaitę eiti pėsčiomis keturis kilometrus, kad dalyvautų užsiėmimuose, kurie dažnai pasibaigdavo vakare, o žiemą jau būdavo tamsu ir grįžti namo būdavo baisoka. Tačiau mano vaikas viską ištvėrė ir Ana ne tik sugebėjo pabaigti muzikos mokyklą, tačiau ir sudalyvauti konkursuose, kurie buvo rengiami tarptautiniu mastu (Italijoje užėmė antrą vietą).

Atsakydama į klausimą ar nesigaili tokio sprendimo, dukrelė sako, kad tikrai verta buvo ne žaisti su vaikais lauke, o mokytis groti, nes ji išmoko ne tik laikytis duoto žodžio, bet ir pamatyti pasaulį, lavinti įgūdžius, apsispręsti, o aš savo ruožtu galiu didžiuotis savo vaiku.

Mamytė Marija

-------------------------------------------------------------------------

Sveiki. Norėjau pasigirti savo mažosios dukrelės gebėjimais- kruopštumu, kantrybe dirbant su miniatiūrinėm detalėm.

Vienas iš jos mėgiamų užsiėmimų - karoliukų vėrimas. Pirmą kartą karolius (tuomet daviau stambius) suvėrė būdama 2 metukų, palaipsniui karoliukai ėmė "smulkėti", ir dabar sulaukusi 5 m jau puikiai darbuojasi be galo smulkia adatėle (kaip močiutė sako, kad jai sunku net įžiūrėti tokius karoliukus ir adatas).

Susivėrusi kokį papuošalą, kurį laiką juo puošiasi, kol nusibosta, o tada vėl ima verti naujus. Vėriniais puošia ir lėles, jau sugeba šiek tiek pasiuvinėti karolėliais ir vien siūliukais ant lėlių drabužėlių.

Tai toks, manyčiau paveldėtas, mano mažosios Urtės talentukas!

Mama Žydrūnė

-------------------------------------------------------------------------

Kiekvieną vaiko prašymą išgirskim širdimi

Palmyra Laurenavičienė
Arendal, Norvegija

Kai vieną dieną devynmetė dukra, grįžusi iš mokyklos, pasakė, jog norėtų groti mokyklos orkestre – pamaniau, jog tai eilinė vaiko užgaida. Kai mergaitės prašymas ėmė kartotis vis dažniau, teko atrasti laiko rimtesniam ir atviresniam mudviejų pokalbiui.

Tuomet ilgai ir kantriai aiškinau, kodėl ji, vos prieš keletą savaičių į Norvegiją atvykusi ir vietinę mokyklą lankyti pradėjusi lietuvaitė, negali net svajoti apie papildomas muzikos pamokas. Argumentavau, jog pirmiausia ji turi išmokti norvegų kalbą, kad galėtų kartu su klasės draugais žaisti, bendrauti bei – mokytis.

Kalbos barjeras tebuvo viena iš daugelio priežasčių, neleidusių išsipildyti tuometinei dukros svajonei. Viduje buvau giliai įsitikinusi, jog mano dukra niekada negros jokiu muzikos instrumentu. Aš pati, jos mama, nuo vaikystės žinojau, jog neturiu muzikinės klausos. Tad – ar gali būti muzikai gabi mano dukra? Be jokių abejonių – ne.

Dukros svajonė lankyti muzikos pamokas ir groti mokyklos orkestre kartu su klasės draugėmis tuomet ir teliko jos galbūt niekada nebeišsipildysiančia svajone. Prašymai leisti nors pamėginti, graudenimai, jog visos mergaitės iš klasės groja kokiu nors instrumentu, tai, kad kartu su geriausiomis draugėmis ji norėtų lankyti grojimo pamokas, groti koncertuose bei dalyvauti kasmet Gegužės 17-ąją mieste vykstančiame Nepriklausomybės šventės minėjime, kad groti mokyklos orkestre Norvegijoje yra visų vaikų svajonė ir garbės reikalas – nepasiekė tuomet mano širdies.

Jos prašymas nesulaukė ir kitų šeimos narių palaikymo bei pritarimo. Nei aš, nei mano vyras, dukros patėvis, nebenorėjo, kad ir taip ankštame nuomojamame bute kasdien dar tektų klausyti kažkokio muzikinio instrumento virkavimo. Dukra pamažu susitaikė su mūsų nuosprendžiu. Ėmė stropiai mokytis norvegų kalbą, domėtis kitais užsiėmimais. Rodėsi – susitaikė su mintimi, jog jos svajonė niekada nebeišsipildys.

Taip prabėgo vieneri mokslo metai. Po vasaros atostogų grįžusią į mokyklą, mūsų mažąją vėl apniko mintys apie muzikavimą. "Mamyte, kad tu žinotum apie ką aš dabar svajoju..." - kartą nedrąsiai prisipažino mano penktokė. Tądien aš pati jaučiausi labai pažeidžiama – problemos šeimoje, nuolatinės darbo svetimoje šalyje paieškos ir kitos problemos, rodės, galutinai mane palaužė. O čia dar – vėl mano mažoji su savo svajonėmis... Bet kai pažvelgiau į dukrą, suvokiau, kad šį kartą aš turiu ją išklausyti. Turiu pamėginti išgirsti. Mintyse greitai perbėgau paskutiniųjų jos prašymų sąrašą – naujas telefonas, asmeninis kompiuteris, kažkokie naujai pasirodę kompiuteriniai žaidimai...

,,Mamyte, mano pati didžiausia gyvenimo svajonė – groti mokyklos orkestre,, - staiga visai netikėtai pratarė akis nuleisdama mergaitė. Ir tuomet aš ją išgirdau. Išgirdau savo vidumi, širdimi. Suvokiau, jog mano egoizmas ir išankstinis nusistatymas yra labai neteisingi. Nejaugi mano vaikas neturi teisės nors pamėginti?

Šiandien mano dukra – viena gabiausių moksleivių tarp jaunesniųjų mokyklos orkestro muzikantų. Praėjusį rudenį keliomis savaitėmis vėliau nei visi kiti vaikai pradėjusi lankyti grojimo klarnetu pamokėles, ji greitai pasivijo ir pralenkė grupės draugus. Pirmosiomis dienomis į muzikos pamokas eidavome abi kartu. Ji – mokėsi valdyti instrumentą, aš – buvau jos vertėja.

Jau pirmosios pamokėlės metu, vos paėmusi į rankas klarnetą, ji turėjo išmokti pagrindinius akordus. Kai mokytoja išdalino gaidų lapus, mergaitė patyrė didelį stresą. Tik tuomet aš pati suvokiau, kad mokydamasi Lietuvoje, muzikos pamokų metu mano dukra nebuvo išmokyta pažinti natų, penklinės. Grįžus namo, teko prisiminti ilgametę pedagoginę patirtį ir paaiškinti dukrai muzikos pradmenis, kuriuos ji, mano manymu, turėjo gauti dar besimokydama Lietuvoje.

Vėliau – viskas ėjosi kaip iš pypkės. Pasivijusi ir pralenkusi grupės draugus, dukra sparčiai tobulėjo, su džiaugsmu kasdien grodavo daineles namuose. Pamažu pati savarankiškai pradėjo mokytis sunkesnius, vėlesnėms pamokoms skirtus kūrinius, eksperimentuoti muzikos instrumentu.

Pavasarį Gegužės 17-osios šventės metu kartu su mokyklos orkestru miesto gatvėmis vykusioje eisenoje šį kartą dalyvavo ir mano dukra. Su džiugiu grauduliu stebėjau šventine orkestro uniforma vilkinčią savo mergaitę, vaikiškose jos rankelėse spaudžiamą klarnetą bei klausiausi jo skleidžiamų garsų. Dukra stovėjo pirmoje orkestro eilėje, drąsiai valdė instrumentą, žėrinčiomis iš džiaugsmo akimis žvelgė į mane ir ... grojo.

Grojo sau. Grojo šventės dalyviams. Grojo man, savo motinai, leidusiai išsipildyti didžiausiai jos svajonei. Klausiausi jos ne tik ausimis, bet – ir širdimi. Buvau laiminga, žinodama, kad laiku įsiklausiau į savo vaiko prašymą ir leidau išsiskleisti jos gabumams.

------------------------------------------------------------------------

Liepos talentas – eilėraščių ir istorijų kūryba

Mano dukrelei Liepai ką tik suėjo 5 metukai, jos talentas – eilėraščių, dainelių ir įvairių istorijų kūrimas. Kartais sunku būna patikėti, kad pati sugalvojo, kai pradeda nei iš šio, nei iš to deklamuoti eiles ar pasakoti istoriją. Gerai, jei spėju užrašyti, nes jei ne - dažniausiai nebepakartoja, pasakoja kaskart vis kitaip.

Kaip galima pastebėti iš eilių ir istorijų, Liepos žodynas gana didelis. Ji laisvai kalba lietuvių ir rusų kalbomis, šiuo metu mokosi anglų. Galbūt jos gabumui kalboms ir kūrybai turi įtakos tai, kad mes tikrai nemažai skaitome knygelių, o kai laiko labai trūksta, bet kokiomis aplinkybėmis bent jau skaitome vakarais.

Dar tada, kai Liepa tik mokėsi šnekėti, o aš deklamuodavau ar skaitydavau jai eilėraščius, ji nustebusi liesdavo mano lūpas, tarsi norėtų ką pagauti, ir sakydavo „kas čia?“ Atsakydavau, kad tai – rimas. Pirmasis štai toks eilėraštukas- daina apie piratą buvo sukurta, kai Liepai buvo du su puse metų:

Bangos neša
graudžiai graudžiai…
O man tik kyšo
Iš burnos kaulas...

Paskui sekė trumpos linksmos istorijos, pvz. štai ši, sukurta, kai Liepai buvo 2 m. 8 mėn:

Žirnis ir pupa: slėpynių čempionatas

Pupa labai mėgdavo žaisti krepšinį. Pupa labai mėgdavo žaisti čempionatą. O žirnis irgi mėgdavo čempionatą, tik ne krepšinio, o slėpynių. Žirnis visą laiką slėpdavosi, o pupa jo ieškodavo. Bet nerasdavo. Kartą žirnis išėjo į darbelį, o pupa išgirdo krebždant kažkokį variantą. Pupa apsidairė, bet nieko nepamatė. Kas gi čia? Galbūt žirnis? Bet jis išėjo į darbelį. Žirnis negalėjo krebždėti. Tai gal pupa? „Gal aš pati krebždu?“ – pasakė sau pupa. Tada vėl kažkas sukrebždėjo. Pupa apsidairė ir pamatė...Žirnį! Ir tada pupa suprato, kad ji yra žirnio darbelyje. Ir baigėsi linksma pasaka.

Būdavo be galo juokinga klausytis štai tokių istorijų iš tokios mažos, švepluojančios, ančiuko iš animacinio filmo balsu kalbančios autorės lūpų, o kur dar juokingai išpūstos akys ir mojavimas rankomis! Vėliau mažoji kūrėja vystėsi, ir atsirado jau sudėtingesni „variantai“, pavyzdžiui:

Kaip auga širdelė
Kaip auga širdelė
Kai lyja lietus
Pro langą namelio
Mano širdelė plaka labai stipriai
Užaugo širdelė mano
Sumažėjo širdelė mano
Ją palaistė ir vėl ji užaugo
Širdele manoji
Prašau nuskrisk į kitą vietą
Prie mano žydrosios jūros
Prie mano raštuoto namelio
Manajam kieme.

(Liepai beveik 4 metai).

Kurdavo labai įvairaus ilgumo ir stiliaus eiles, pvz. eilėraštis „Atsikėliau ankstų rytą,“ kurį tesudaro tik viena vienintelė eilutė: „atsikėliau ankstų rytą.“ Arba štai tokios eilės (panašu į haiku):

Saulėlydis atsigulė miške
Palauk palauk manęs
Ar be manęs miškuos nepasiklysi?

(Liepai 4 metai).

Paskutiniu metu pasakojamos štai tokios šmaikščios istorijos:

Pasaka apie šerną su lagaminu

Ėjo kartą senelis takeliu ir pametė kojinę. Truputį palaukęs, eina toliau. Tik apsidairė – žiūri, kad ir antrą kojinę pametė!

Toliau ėjo tuo keliu šernas ir nešėsi lagaminą. Ir pametė, aišku, tas šernas tą lagaminą. Užlipo jo ieškot į eglę, traukė traukė – niekaip neištraukė. Pats užstrigo toje eglėje kartu su lagaminu, nes ten buvo įtaisyti spąstai. Tuo tarpu skrido pro šalį strazdas. Pamatė jis eglėje šerną su lagaminu ir nusprendė juos išgelbėti. Iš pradžių ištraukė iš spąstų lagaminą ir nuskridęs pastatė ant žemės. Paskui šerną – tik krykšt už ilties! – pakėlė, ir nuplasnojo žemyn. Šernas padėkojo strazdui už išgelbėjimą, įsidėjo lagaminą į bagažinę, ir nuvažiavo sau mašina per mišką.

(Liepai 4,5 metų).

Taip pat šiuo metu kuriama gausybė įvairių ilgesnių dainelių su priedainiais (paprastai apie žvaigždes, kristaliukus, šokius ir meilę), kadangi Liepa nusprendė norinti tapti dainininke ir neseniai buvo pagauta Pilies gatvėje, kur koncertavo atsisėdusi at šaligatvio ir pasidėjusi šalia kepurę.

Galbūt ir įprasta, kad vaikai mėgsta pašnekėti, prikurti juokingų ar keistų istorijų. Bet aš manau, kad tokią vaizduotę ir sugebėjimą sudėlioti žodžius, ir tuo labiau tokiame jauname amžiuje, turi ne kiekvienas, todėl labai norėčiau vystyti dukrelės talentą.

Laima Trofimovienė

-------------------------------------------------------------------------

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją