Atsako Audronė Kancė, VšĮ "Namų darželis" vadovė
Iš Jūsų klausimo ryškėja dvi temos:
- vaiko baimės apskritai (iš kur jos atsiranda ir kaip su jomis kovoti)
- vaiko baimės kaip pasekmės t.t. emocinio streso, pvz., brolio atsiradimo.
Kas liečia baimės klausimą apskritai, žinokite, kad baimė lydi žmogų visą gyvenimą, įgaudama vis naujas formas ir yra neatsiejamas kiekvieno iš mūsų gyvenimo reiškinys. Turbūt viena iš mūsų iliuzijų yra tikėjimas, kad galima gyventi be baimės.
Vaikai bijo daug. Visos baimės nori būti pripažintos, priimtos ir gerbiamos. Tik tuomet, kai į jas žiūrima atvirai, vaikas gali įgauti stiprybės susidoroti su kartais bauginančiu pasauliu.
Slibinų baimė, kurią išgyvena Jūsų vyresnėlis gali būti perkėlimas tos baimės, kurią jis jaučia dėl sumažėjusio jam dėmesio, gimus mažajam broliukui. Tai tarsi tikrosios jo baimės ir nerimo (būti atstumtam, paliktam) pakaitalas. Šeimos pagausėjimas vienareikšmiškai įtakoja vyresnėlio savijautą. Bet kuriam vaikui brolio ar sesės atsiradimas yra kardinalus įvykis, pakeičiantis nusistovėjusią tvarką namuose, jo santykį su tėvais, jam skiriamo dėmesio kiekį ir kokybę.
Atsiradus kūdikiui namuose, vyresnėlis mato skirtumą tarp dėmesio, skiriamo jam ir mažajam. Vyresnėlis daug dažniau drausminamas, tildomas, girdi tokias frazes kaip: „netrukdyk“, „palauk, dabar aš užsiėmusi su mažuoju“, „pakentėk, tu jau didelis“ ir pan. Natūralu, kad vyresnėlis išgyvena nerimą ir baimę dėl tėvų atstūmimo, kas pirmiausia įtakoja jo emocinio saugumo deficitą.
Tai pasireiškia pačiomis įvairiausiomis pakitusio vaiko elgesio formomis: nuo pykčio, agresijos, nukreiptos į aplinką, mažąjį ar net save, atsiradusių baimių (vidinės baimės labai dažnai perkeliamos į aplinką, susirandant tam tinkamą objektą: raganą, vilką, slibiną, pabaisą, vėją ar net vandenį), tam tikros regresijos, stengiantis būti mažesniu nei yra. Visi šie „simptomai“ šaukte šaukia apie vyresnėlio nesaugumą, baimę ir padidintą poreikį sulaukti dėmesio iš Jūsų.
Ši „krizė“, kurią išgyvena Jūsų vyresnėlis, gali pasireikšti nežymiai ir pasibaigti po kelių mėnesių, bet gali tęstis ir metus ar ilgiau.
Iš kitos pusės, jei baimė atsirado po 10 mėn. nuo mažojo gimimo, gali būti, kad priežasčių galima ieškoti ir kitur. Gal Jūs pastaruoju metu išgyvenote didelį stresą, nerimaujate dėl ateities, vieno ar abiejų vaikų? Gal Jūsų artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie šias baimes “augina” (netiesiogiai, o viduje – tyliai bijodami dėl vaiko arba su nerimu kalbėdami apie jo baimę)?
Artimų žmonių nerimas ir baimė gali „auginti“ vyresnėlio baimes, tik jos įgis aiškesnes, vaikui suvokiamas formas.
Todėl tokiu atveju pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs: suvokimo, kokius jausmus Jums pačiai kelia vaiko baimė, kaip jūs pati žiūrite į pasaulį, ko jūs bijote (ar tikrai galite atsiverti pasauliui, gyvenimui ir supantiems žmonėms, esate pasirengusi keistis, ir save suvokiate kaip nepakartojamą asmenybę?). Vaikui padėsite pirmiausia gerindami savo santykį su išoriniu pasauliu, savimi, viltingai ir su pasitikėjimu žiūrėdama į ateitį.
Kas liečia konkrečia pagalbą vaikui, galima duoti keletą patarimų. Pirmiausia, gerbkite ir priimkite vaiko baimę – nekovokite su ja.
Vaikui labai svarbus saugumo jausmas, kad pasaulis yra geras, kad viskas bus gerai, kad visada jam padėsite, kad jis svarbi šeimos dalis. Atkreipkite dėmesį į tai, kad hipergloba kelia nepasitikėjimą savimi ir nepadeda įveikti kliūčių.
Pasistenkite vyresnėlį įtraukti į Jūsų šeimos reikalus: kartu gaminkite mišinuką mažajam, virkite košytes, kartu eikite pasivaikščioti, kartu eikite pogulio (tik miegokite taip, kad mažasis būtų tarp jūsų ir vyresnėlio, o ne per vidurį, Jums atsukus nugarą vyriausiajam). Rūpinantis mažuoju, kartu atliekant buities darbus Jūs ne tik įtrauksite sūnų į šeimos ratą, leisite pasijusti svarbia jos dalimi, bet tuo pačiu ir daugiau bendrausite su juo, kompensuodami sumažėjusį jam skiriamą dėmesį.
Tam tikras nesunkias užduotis (nepervertinant vyresnėlio jėgų) galite pavesti atlikti savarankiškai, pvz., išplauti buteliuką, nuplauti daržoves, atnešti ką nors iš kito kambario, – taip sustiprinsite jo savivertę, leisite pajusti džiaugsmą dėl buvimo didesniu. Sumažės jo motyvacija būti mažesniu, reikalingu Jūsų rūpesčio, per gailestį apeliuojant į Jūsų dėmesį. Svarbiausia, kad naujais darbais ir pareigomis neapkrautumėte vyresnėlio per prievartą – rezultatas bus neigiamas. Viskas turi vykti laisvanoriškai, kaip Jūsų pasitikėjimo juo, džiaugsmo, kad kartu galite nuveikti daugiau ir apskritai džiaugsmo kažką daryti kartu pasekmė.
Vaikui svarbu jaustis mylimam, ne už kažką, o dėl to kad jis yra. Besąlygiškos meilės jausmas kelia pasitikėjimą savimi ir kitais.
Pasistenkite, kad vyresnėlis turėtų laiką, kurį jis išimtinai galėtų praleisti kartu tik su Jumis ar su tėčiu (mažojo priežiūra pasidalinkite tarpusavyje). Tegu tai būna vyresnėlio laikas, susikurkite sau mielus ritualus. Sekite pasakas, migdykite jį, kartu maudykitės ar eikite pasivaikščioti, užsiimkite širdžiai miela bendra veikla, kuri abiem suteiks džiaugsmo. Su tėčiu vyresnėlis gali meistrauti, kartu kažką konstruoti, remontuoti, žodžiu, užsiimti išimtinai vyriškais ir labai svarbiais reikalais, kuriuos tik jie, šeimos vyrai, gali nuveikti. Būtų idealu, jei toks laiko praleidimas su vyresnėliu taptų Jūsų gyvenimo dalimi ir turėtų aiškią valandą paroje.
Kadangi mažasis miega su Jumis, galite vyresnėliui sukurti mielą rytinį ritualą – leiskite jam iš ryto ateiti pas jus ir pagulėti šalia bent 15-20 min. glaustantis, kalbantis, juokaujant ir palengva kartu keliantis.
Slibinai, pabaisos yra tikrosios baimės pakaitalai, bet galite „dirbti“ ir su jais. Susidraugauti su „priešu“ visada labai vertinga patirtis. Galite sukurti ar paieškoti specialių gydančių pasakų, istorijų šia tema. Stebėkite, kaip vaikas jas išgyvena. Galbūt jis netgi panorės kalbėti apie savo baimę. Tyčia jo nekalbinkite. Galite kartu pasisiūti, nulipdyti iš molio mielą slibiniuką, kuris bus Jūsų pasakų herojumi, kuriuo vaikas galės rūpintis, su juo susidraugaus.
Mažyliui jau pradėjus ropoti vyresnėliai dažniausiai susiduria su nauju išbandymu: mažyliui reikia tik jo daiktų, jis tampa maža uodegėle, sekiojančia paskui savo brolį. Neverskite per prievartą vyresnėlį visą laiką praleisti su mažyliu ir viskuo dalintis su juo: tegu jis turi t.t. jam tik priklausančius daiktus, galimybę bent valandėlę per dieną praleisti tik savo erdvėje.
Tokią galite sukurti pačiu papraščiausiu būdu – tiesiog minkštu baldu atitvėrę kampą bendrame kambaryje, kuris būtų „neįveikiamas“ mažajam ir kuriame vyresnėlis galėtų valandėlę ramiai pažaisti.
Išeičių ir sprendimų yra daug ir įvairių, svarbiausia čia atstatyti vaiko pirminio poreikio būti emociškai saugiam ir besąlygiškai mylimam patenkinimą. Kantrybės, pasitikėjimo ir vidinės intuicijos Jums!
