Pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaiką... Jeigu akivaizdu, kad be stogo virš galvos gyventi sunku, o pasaulio apželdinimas tampa vis svarbesnis mūsų klimato kaitos laikais, tai dėl vaikų kaip būtino sėkmingai nugyvento gyvenimo atributo kai kam kyla abejonių. Ir tie „kai kas“ organizuojasi į vis populiarėjantį Vakaruose „childfree“ judėjimą.
Kas per „childfree“?
Žodžių daryba svarbi kaip niekad. Šie žmonės su pasididžiavimu vadina save būtent „childfree“, nes jaučiasi „laisvi neturėti vaikų“ ir patys apsisprendę taip gyventi, o ne „childless“ (angl. bevaikiai), kaip buvo įprasta vadinti anksčiau, nes tai reikštų, kad jiems kažko trūksta. Gal ir trūksta, bet tikrai ne atžalų...
Viskas prasidėjo septintajame dešimtmetyje kai meile ir jaukumu spindinčios vakariečių namų šeimininkės pradėjo dvejoti, ar virtuvė ir vaikų darželis tikrai yra jų gyvenimo galimybių riba, rašo boston.com.
Moterys dažniau ėmė siekti karjeros ir būdų realizuoti save, o kontracepcijos revoliucija padėjo apsisaugoti nuo nėštumo, atsakomybės ir „sužlugdyto gyvenimo“.
Be to, išsivysčiusiame pasaulyje vaikai nustojo būti šeimos pajamų didintojais, nebereikėjo papildomų rankų arti lauką ar šerti gyvulius. Vaikų turėjimas tapo malonumu kaip ėjimas į teatrą ar kelionės, rašo reason.com.
Anot sociologų, šiandien „childfree“ kelią renkasi dažniausiai labiau išsilavinusios, daugiau uždirbančios, gyvenančios mieste ir mažiau religingos poros.
Išaiškėjo ir tam tikra demografinė tendencija – kuo labiau išsilavinusios yra moterys, tuo mažiau vaikų jos linkusios turėti, rašo reason.com.
Kam sukti sau galvą?
Kodėl gi žmonės ignoruoja tokį pamatinį evoliucijos bei visuomenės įskiepytą instinktą kaip giminės pratęsimas? Juk, kalbant rimtai, mes visada buvome labai linkę susilaukti palikuonių. Atsakymų, kaip ir „childfree“ pasekėjų, yra labai įvairių.
Vaiko gimimas, be abejo, visiškai keičia žmogaus gyvenimą – bemiegės naktys, didžiulės išlaidos, „sudie laisvasis laike“ ir nuolatinis stresas. Šiems žmonėms daug patraukliau keliauti po pasaulį, baigti antrą bakalaurą, padaryti karjerą, pašvęsti save mylimam žmogui ir nekomplikuoti šeimyninio gyvenimo paauglystės skandalais. Tėvystė yra labai sunkus (nemokamas!) darbas ir ar tikrai jo verta imtis?
Kiti vaikų tiesiog nenori, užtat visuomenės, tėvų ir žiniasklaidos spaudimą jaučia nuolat. Kaip ne visi mes gimę būti virėjais, taip ne visi mes gimę būt tėvais, sako jie.
Chaosas namie, triukšmas, daugybė spręstinų problemų, konfliktai, nervai, viso gyvenimo nerimas dėl atžalų sėkmės ir pagaliau senatvėje vėl viskas iš pradžių – anūkai! Kaip galima gerai daryti savo darbą, jeigu jo nemėgsti?
Kai kas atvirkščiai, per daug vaikus myli. Žmonės nusprendžia negimdyti, nes geram išsilavinimui ir sveikatos priežiūrai jų algų tiesiog neužteks, namai per maži, visa diena darbe, o auklėjimo patirties nėra apskritai. Jie mato daugybę atvejų, kai vaikų susilaukiama per klaidą ar neapgalvojus, dėl ko labiausiai ir visai nepelnytai kenčia pastarieji.
Pagaliau ar šis pasaulis tikrai yra tinkama vietą vaikams „atvykti“? Globalinis atšilimas, nuolatiniai karai, terorizmas, skurdas, gyventojų perteklius ir neapykanta gatvėse – ar su šita planeta apskritai verta prasidėti? Kaip kam toks klausimas visai nekelia juoko.
Kaip jiems sekasi?
Nors „childfree“ gyvenimas gali atrodyti panašus į smagų pasivažinėjimą, jis irgi ne rožėmis klotas. Ateina laikas, kai visi draugai kaskart susitikus kalba vien tik apie pirmuosius dukrytės žingsnelius ar auklės paieškas, o tavo kelionės ir atradimai niekam neberūpi.
Mama ir tėvas jau gerokai žilstelėję, tikrai neapsidžiaugia išgirdę, kad anūkai jiems „nešviečia“. Ir taip nelengvos gyvenimo draugo paieškos dar pasunkėja, pasirinkus šį gyvenimo būdą, o gal ir tenka atsisveikinti su jau surastu. Darbe įprasta tampa likti vakarais ir dirbti viršvalandžius, nes kolegą išleido anksčiau į sūnaus krepšinio varžybas. Daug kas nesupranta, daug kas atstumia.
Tačiau „childfree“ idėjos gyvuoja ir plečiasi. 1984 metais Kanadoje įkurtas „NoKidding!“ socialinis klubas vienijantis „childfree“ žmones jau veikia 4 žemynuose, 5 šalyse, 40 miestų, rašo nokidding.net. Organizuojami „laisvi nuo vaikų“ jūrų kruizai, veikia specialūs viešbučiai, statomi namai, kotedžų rajonai, leidžiamos knygos, klesti tinklalapiai, naudojama sterilizacija ir vasektomija.
Kas teisus?
„Childfree“ idėjos susilaukia daug kritikos. Vakarų šalyse, kur judėjimas yra paplitęs labiausiai, gimstamumo rodikliai ir taip labai maži, gyventojų skaičius mažėja.
Akivaizdu, kad žmonijos išlikimui vaikai yra būtini. „Childfree“ atsako, kad giminės pratęsimą užtikrins „trečiojo pasaulio“ šalys. Kai kas savo ruožtu, apskritai abejoja, ar žmonijos išnykimas būtų blogas dalykas.
Skola visuomenei – kitas priekaištas. Aplinkinių užaugintas, išmokytas ir „pastatytas ant kojų“, žmogus privalo atsilyginti visuomenei ir gausinti jos gretas bei pasirūpinti jos ateitimi. Tačiau „childfree“ teigia, kad skolą galima grąžinti mokant mokesčius bei sprendžiant kasdienes bendro gyvenimo problemas.
„Kas rūpinsis tavimi, kai pasensi?", - klausia aplinkiniai.
"Tie patys žmonės, kaip ir tavimi – senelių prieglaudos darbuotojai!“, - skamba atsakymas.
„Galbūt tavo vaikai pakeis pasaulį!“, - viliasi optimistai.
„Daug labiau tikėtina, kad jie atsidurs kalėjime“, - numoja ranka pesimistai.
Dažnai manoma, kad sėkmingas šeimyninis gyvenimas neįmanomas be vaikų. Tačiau sociologinis tyrimas, atliktas 1997 metais Arizonos universiteto mokslininkų, teigia, kad laimingiausios poros yra santuokos pradžioje, iki pasirodant vaikams, ir kai vaikai užauga ir pradeda savarankišką gyvenimą. Šeimos be vaikų dažniausiai išvengia šio pasitenkinimo kritimo.
Labiausiai paplitęs priekaištas – savanaudiškumas. Kad vardan laisvės mėgautis gyvenimu, žmonės atima tokią galimybę iš savo negimsiančių vaikų. Childfree atsako, kad būtent tie, kas vaikų susilaukia, daro tai dėl savanaudiškų paskatų (tėvystės malonumų, potyrių, „genetinio nemirtingumo“ bei pavardės gyvavimo pratęsimo ir pan.).
Kaip yra iš tiesų, spręsti jums.
