Sausas ėdalas

Pradėkime nuo to, kad šuo yra mėsėdis. Jo „meniu“ pagrindą turi sudaryti mėsa. O kiek jos duoti? Ar prie mėsos dar ko nors pridėti? Negi skaičiuosi baltymų ir angliavandenių gramus, kai pats bet ką ir bet kada įmeti į skrandį.

Kad mums nereikėtų sukti galvos, o šunų meniu būtų visavertis, turėtume padėkoti anglui Charliui Cruft, kuris su bičiuliu atidarė šunų sausainių kepyklėlę. Šunų sausainiai netrukus tapo sausu ėdalu.

Užvirė rimta „kinologinė košė“, nes vyrukai dar ir šunų parodas pradėjo organizuoti.

Taigi jūsų šuniuko sauso ėdalo gamybos tradicijos siekia 1880-uosius, o Cruft‘s vardu pavadinta didžiausia pasaulyje šunų paroda, kasmet pavasarį vykstanti Birmingeme.

Nesukdami galvos ir pasitikėdami pono Cruft‘o išradimu, galime šerti savo augintinius sausu ėdalu. Šis ėdalas taupo laiką. Jis negenda, užtat ypač patogus karštuoju metų laiku. Tik nepatartina rinktis pigiausią, nes prisieis dar pirkti ir maisto papildų. Pigiuose ėdaluose daugiau augalinės kilmės produktų, o jie šuniui ne tokie vertingi.

Kiekvienas gyvūnas turi savitų poreikių, skiriasi ir maisto pasisavinimo tempai. Skiriasi šunų temperamentas, amžius, gyvenimo būdas, nevienoda jų paskirtis ir prigimtis. Jeigu tiek daug skirtumų, akivaizdu, kad šunys išeikvoja skirtingą energijos kiekį. Todėl rinkdamiesi sausą ėdalą, į visa, kas minėta, ir turėtume atsižvelgti.

Į klausimą, ar galima derinti sausą ėdalą su natūraliu, veterinarijos gydytojai atsako, jog svarbiausia, kad šis būtų visavertis ir šuo gerai jaustųsi, puikiai atrodytų.

Kartais šunų mylėtojai įberia sauso ėdalo į košę manydami, kad šuo bus sotesnis. Jie klysta. Šiuo atveju sumažėja būtinas mėsos kiekis. Maistinė ėdalo vertė tampa menkesnė.

Jeigu prisieina pakeisti sauso ėdalo rūšį, irgi reikėtų neskubėti. Tai daroma laipsniškai, palengva. Staigus keitimas gali sutrikdyti šuns virškinamojo trakto darbą.

Davus išbrinkintą sausą ėdalą, šuo mažiau laka, tačiau kieti traškučiai geriau masažuoja dantenas, priverčia pasidarbuoti nasrais, užkerta kelią apnašų susidarymui ant dantų.

Patyrę kinologai apie ėdalo vertę sako paprastai ir aiškiai: jeigu šuo pakrovė tokią pat krūvą, kokią suėdė, ėdalas nieko vertas. Jei išmatų nedaug, kailis žvilga, šuo trykšta energija – sausas ėdalas yra geras.

Mėsa ir kauliukai

Per dieną šuniui reikia apie 20 g mėsos vienam kilogramui jo svorio. Pavyzdžiui, jeigu anglų kokerspanielis sveria 12 kg, jam reikia 240 g mėsos. Šeriant galvijų inkstais, širdimi ar pan. produktais, šių gramų reikės dar daugiau.

Geriausia mėsa šunims – jautiena ir paukštiena. Nepatartina šerti riebia kiauliena arba aviena, nepatikrinta sumedžiota žvėriena.

Šunims negalima duoti paukštienos kaulų. Apskritai, aštrūs žali kaulai pavojingi jų sveikatai. Virti kaulai užkemša gyvūnų žarnyną, juos sunkai virškina.

Kad šuo turėtų ką pagraužti, galima nupirkti presuotų kaulų arba džiovintų galvijų vidaus organų, Šunims tai tarsi desertas.

Žuvis

Žuvis šunims sveika. Štai Šiaurės šunys nuolat šeriami žalia riebia žuvimi. Ruoniena – kinkinių šunų kasdienė duona. Bet atkreipkite dėmesį, kad Šiaurės šunys gyvena ir darbuojasi lauke, jiems reikia nepaprastai didelio energijos kiekio. Mūsų kambariniai šuniukai, užėdę riebios žalios žuvies, iškart sunegaluotų. Jie neišeikvoja tiek daug energijos.

Mūsiškiams tinka jūros žuvis (jūros lydeka, ledžuvė, strimelės), bet patartina ją apšutinti verdančiu vandeniu. Gėlavandenes žuvis reikia išvirti, stebėti, kad ėsdamas augintinis neprirytų ašakų ir aštrių kaulų.

Daržovės ir pieno produktai

Šunims tinka varškė, rūgpienis, sūris. Grynas pienas – ne (organizmas nepasisavina laktozės). Šunims duodami pieno produktai neturi būti riebūs. 

Dažnai šeimininkai mano, jog ėsdamas vaisius ir daržoves augintinis gaus „gyvų“ vitaminų. Todėl duoda trintų morkų su aliejumi, o šuniui „vienodai rodo“. Jo organizmas nesintetina vitamino A iš karotino.

Šunims taip pat nesvarbu, ar jų ėdale yra vitamino C, nes šis sintetinamas jų pačių kepenyse. Štai kodėl šunys, skirtingai nei žmonės, niekada neserga skorbutu.

Daržovės jiems reikalingos tik kaip ląstelienos šaltinis, kad geriau veiktų žarnynas. Pačios ląstelienos jų organizmas nesuvirškina. Šuniui daržovių galima duoti, kai jis turi antsvorio ir reikia mažinti ėdalo kaloringumą.

Žemuogių pievelės vagis

Nors šunys kasdien gali ėsti tą patį ėdalą, vis dėlto jie yra gurmanai. Atsivežę į sodą, parodykit, kur noksta uogos. Kitąsyk jie patys nusiraškys serbentų ar braškių. „Ir agrastų, nors jų šakelės duria į nosį, maniškis nusiskina“, – pasakojo pažįstama šunų mylėtoja. Dar keisčiau, kad šunys pagal kvapą atskiria prinokusias uogas nuo žalių.

Dauguma šunų mielai ragauja obuolių, kriaušių, moliūgų ar svogūnų, bet tai neturi tapti pagrindiniu ėdalu.

Jie mėgsta ir žalius kiaušinius, bet sunkiai suvirškina baltymus, daug naudingesnis jiems trynys. Kiaušinio lukšto kaip kalcio šaltinio nauda labai menka, neverta jo duoti. Šunims naudingas aliejus, o ypač nerafinuotas. Kiaušiniai, nerafinuotas aliejus, jautienos kepenys gerina šunų kailį, suteikia jam sveiko žvilgesio.

Skanu, bet nuodinga

O dabar apie produktus, kurie augintinį gali susargdinti ar net nugalabyti. Tai šokoladas, makadamijos riešutai, avokadas, rabarbarų lapai, kriaušių sėklos, slyvų, persikų ir abrikosų kauliukai, obuolių šerdys ir sėklos, bulvių lupenos ir žalios bulvės, mielinė tešla, kavos pupelės, malta kava, pomidorų lapai ir stiebai, razinos, vynuogės, tabakas.