Daug kartų stebėjau tokias keistas sunkių išgyvenimų apraiškas, kurių pats buvimas jau papildomai traumavo žmogų. Dvasiniai išgyvenimai, jausmai – tai vidinė realybė, kurios neįmanoma nei aiškiai išreikšti, nei betarpiškai pajusti.

Vertimo sunkumai

Jie egzistuoja tokioje formoje, kuri neturi žodinio analogo: kad išreikštumėte jausmus žodžiais, reikia specialiai išversti į žodžių kalbą. Kaip ir bet kokio vertimo atveju, dalis turinio pasimeta ir prarandama. Dauguma žmonių šį nesutapimą jaučia labai aštriai, jie tiksliai žino, kad jų išgyvenimai nepažinūs. Kai dvasinis jaudulys labai intensyvus, tokie žmonės visiškai negali apie jį kalbėti.

Mano terapijos seansuose lankėsi viena šeima – mama ir šešiolikmetė dukra. Jie kreipėsi dėl prastų dukters santykių su klasės draugais. Mama manė, kad dukra ja pasitiki ir nieko nuo jos neslepia. Mergaitė mokėsi gerai, niekada niekuo nesiskundė. Staiga sukakus šešiolikai išaiškėjo, kad mergaitė nekenčia anksti keltis, kad mokykloje santykiai su mergaitėmis prasti jau kelerius metus... Mama niekaip negalėjo suprasti, kodėl dukra nieko nepasakojo, kodėl taip ilgai kentė. Priežasčių buvo dvi.

Pirma, mergaitė nežinojo, kas dedasi jos širdyje. Ji jautė tik bendrą diskomfortą ir buvo įsitikinusi, kad negali nieko paaiškinti. Be to, neigiami dukros išgyvenimai kažkokiu gudriu būdu labai greitai virsdavo fantazijomis apie tai, kaip bloga virsta į gera.

Pavyzdžiui, kaip ji tampa populiaria klasėje. Jos į mokyklą pasiimti ateina ją dievinantis, labai patrauklus vaikinas. Ji turi gražių daiktų, visi tai mato ir šnabždasi sau už nugaros, ima ieškoti jos dėmesio, visur ją kviečia ir taip toliau, ir panašiai. Šios svajonės-fantazijos jos galvoje tęsėsi valandomis, o nemalonumai, kurie gimdė šias kompensuojančias mintis, tiesiog užsimiršdavo. Savaime aišku, kad apie savo fantazijas pasakoti mergaitė gėdijosi.

Jausmų raiška

„Tu pyksti ant manęs, bet aš žinau, kad nesu kalta. Todėl nesijaučiu kalta ir nepykstu ant tavęs. Ir gailiuosi, kad tau tenka pajusti nemalonų pykčio jausmą“. Sugebėjimas ištarti tokią frazę kaip atsaką į karštus, bet neteisingus kaltinimus byloja ne tik apie emocinę nepriklausomybę, bet ir apie atvirumą svetimiems išgyvenimams. Šios savybės – psichoterapinio darbo tikslas, kuris vainikuojamas tuo, kad žmogus suvokia savo jausmus ir juos priima; priima kito jausmus ir jais neužsikrečia.

To paties tikslo galima pasiekti per vadinamąją jausmų raišką. Kaip tai vyksta? Kai mano anūkas buvo dar mažas, savo dvasinį diskomfortą jis išreikšdavo ašaromis ir riksmais. Šeimos nariai jam prisakė: „Nerėk, kalbėk žodžiais!“ Po kurio laiko Mykolas iš tikro išmoko ne rėkti, o reikšti savo emocijas. Ir kažkaip kartą pažvelgęs į tėvą, plačiai atvėrusį burną ir žiovaujantį, jis griežtai jam pasakė: „Tėti, kalbėk žodžiais!“

Psichoterapijoje esti daug būdų išreikšti jausmus: juos galima nupiešti meno terapijos metu, vaidinti psichodramoje arba išreikšti šokio terapijos užsiėmimuose. To dėka žmogus tampa savo emocinio pasaulio šeimininku: specialios technikos padeda nustoti „skęsti“ savo išgyvenimuose ir, lyg pažvelgus į juos iš šalies, išsiugdyti tam tikrą santykį su savo jausmais: priimti juos, spręsti, ar juos išreikšti, ar ne, ir jei išreikšti, tai kokiu būdu.

Svajonė apie dvasių susiliejimą

Mergaitė užsidarė savyje: taip dažnai izoliuojasi intravertai – žmonės, „žvelgiantys į save“. Kad intraverto vidinis turinys taptų komunikacijos su kitu žmogumi objektu, jam reikia, pirma, nuspręsti, ką papasakoti, antra – kaip. Be to, jis baiminasi, kad viską padarys neteisingai, kalbės ne apie tai, nesuprantamais žodžiais. Jis bijo pasirodyti kvailas ir juokingas. Dėl to atviro bendravimo procesas intravertui – rizikingas ir sunkus dalykas. Jam paprasčiau bendrauti formaliai.

Ekstravertas – žmogus, sutvertas kitaip. Jis mąsto, jaučia ir bendrauja vienu metu. Intravertas bendravimo metu sakytum nieko nejaučia. Jis savo jausmus apčiuopia vėliau, kai „peržiūrinėja“ dienos įvykius. Ekstravertas, priešingai, lengvai gali rengti reportažą iš savo dvasinio gyvenimo lauko online režimu. Tačiau kad ir koks ekstravertas būtų atviras ir perregimas, jo išgyvenimus suprasti ne lengviau, nei intraverto.

Ir išties argi vienas žmogus gali užtikrintai pasakyti, kad jis lygiai taip pat jaučia džiaugsmą ar pyktį, kaip ir kažkas kitas? Mes netgi negalima tvirtinti, kad vienodai regime spalvas, mes tiesiog žinome, kaip kokia spalva vadinasi, o spalvų matymas – intymus, neprieinamas dalykas. O maisto skonis? Man rūgštu ir sūru taip, kaip ir tau? Patikrinti neįmanoma.

Įdomu, kad žmonės tiesiog apsėsti svajos apie tokį visišką supratimą. „Laimė – kada tave supranta“, - taip pasakyta ne apie idėjos suvokimą, o apie atjautą, tarpusavio supratimą. Labai norisi apsikeisti dvasiomis. Esti mitai apie tai, kad išties mylintys vienas kitą taip ir supranta: nieko neaiškindami, tiesiog skaito vienas iš kito perregimų galvų ir širdžių, lyg tai būtų dabar toks madingas laikrodis, kur matomas visas mechanizmas iki paskutinio sraigtelio.

Minčių kalba

Žmogiško bendravimo patirtyje yra supratimas – tikras, patikrintas. Tai minčių ir idėjų supratimas. Racionalioje mūsų egzistavimo zonoje esti kalba, kuri visiškai adekvati tam, ką norime pasakyti. Tai žodžiai. Žmogiškosios egzistencijos pradžioje buvo žodis. Savo mintis, skirtingai nei jausmus ir emocijas, žodžiais galime išsakyti tiksliai.

Kitas žmogus, kuris jas girdi, gali suprasti kone be priekaištų, perimti mąstymo logiką, išvystyti idėją. Mintys ir idėjos fiksuojamos, vystosi, daug žmonių gali turėti vienas ir tas pačias mintis. Kartų ryšys remiasi idėjų supratimu. Kažkas prieš 200 metų parašė knygą, o dabar ją perskaitė ainiai – ir taip pat pradėjo apie tai galvoti. Emocijų ir jausmų srityje taip nebūna. Žmogus negali jausti tos pačios meilės, kurią juto Tristanas ir Izolda, Romeo ir Džiuljeta.

Išlaisvinantis katarsis

Menas turi stipriausią galią perteikti emocijas. Kai emocijos ir jausmai išreikšti talentingai, jų emocinis poveikis gali sukelti žiūrovui jausmus, kuriuos jis rūpestingai slėpė nuo savęs paties, nes jų bijojo. Jei menas griauna vidinius barjerus ir žmogus ima jausti užslėptus išgyvenimus, tai lydi vidinis sukrėtimas, laisvės pojūtis, lengvumas – tai vadinasi „katarsis“. Emocinio restorano meniu tai pats brangiausias patiekalas, kurio skonį žmonės atsimena visą gyvenimą.

Susijungti su kito jausmais

Vis dėlto kažkoks pažinimas įvyksta. Negalima jausti tų pačių jausmų, kuriuos jautė kiti žmonės, tačiau galima su jais susijungti. Jausmais galima užsikrėsti, kaip kad gripu. Kiekvienas „serga“ savaip, bet viena „liga“. Tai ir vadinasi atjauta. Žmogus išreiškia savo jausmus kaip moka, praktiškai kaip tik įmanoma: betarpiškai – riksmu, juoku, ašaromis; netiesiogiai – pasakojimu, šykščiu įvardijimu; su meno pagalba – muzikos kūrinyje, tragedijoje ar komedijoje... O kitas žmogus gali užsikrėsti, imti jausti tam tikrus, pabrėžiu, tam tikrus jausmus, jo viduje turinčius tą patį pavadinimą, kurį jis priskyrė kito žmogaus jausmams.

Prieš kelerius metus viename mieste nusižudė dvi mergaitės. Tarp paauglių prasidėjo savižudybių banga. Šių dviejų pirmųjų mergaičių jausmai buvo išreikšti jų poelgiu. To pakako užsikrėsti. Įprastai paauglys išgyvena daug skausmo – toks amžius. O čia dar jis sužino, kad ir kiti kenčia, ir dar taip stipriai. Ir prasidėjo epidemija... Tai paprasto emocinio susijungimo pavyzdys.

Uždraustos emocijos

Dažna istorija emocijų gyvenime: jos lyg ir yra, o jausti jas sunku – dėl daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, dėl to, kad žmogui atrodo: jei imsiu jas jausti, jos taps nebekontroliuojamos. Emocijos, kurias atsisakome jausti, skaudžiai keršija. Ryškus tokių emocijų pavyzdys – pyktis.

Moteris, kuri lankėsi mano terapijos seansuose, pasakojo, kad siaubingai nemėgsta ligotų ir silpnų žmonių. Toliau kalbantis paaiškėjo, kad jos jaunesnioji sesuo visada buvo silpnos sveikatos, mama labai atsidavusi ją slaugė ir iš viso daugiau dėmesio skyrė jai, o ne mano klientei. Iškėliau mintį, kad tai veikiausiai buvo apmaudu, ir išgirdau nepritarimą: esą ji vaikystėje mylėjo savo seserį ir jos gailėjo.

Neskubėdamos mes judėjome toliau, kažkuriuo momentu mūsų pokalbiuose ėmė figūruoti pyktis ant sesers ir motinos, ir klientė išvydo ryškų gaisro paveikslą, sunaikinantį viską aplinkui, bet svarbiausia – žmones, kaip atominė bomba. Taip jos vidiniame pasaulyje atrodė jos pyktis – niekam nepavaldi laukinė stichija.

Baimė dėl nuosavo pykčio baigėsi tuo, kad klientė daug metų nebendravo nei su motina, nei su seserimi. Jokių protingų priežasčių nebuvo. „Taip jau susiklostė“, - tepasakė ji. Pasirodė, kad ir mama, ir sesuo daug kartų bandė atnaujinti ryšį, bet paskui nustojo, įsižeidusios dėl nuolatinių mano klientės atsisakymų. Supratau, kad ji iš visų jėgų bandė apsaugoti artimuosius nuo savo pykčio. Ji nutraukė bendravimą ir nustojo jausti ne tik pyktį, bet ir meilę.

Trys būdai susijungti

Psichoterapijoje naudojami metodai, leidžiantys priartėti prie savo pašnekovo vidinės būklės jausenos. Tai gan paprasta: tam pageidautina kartoti jo pozas, mimiką, gestus, o taip pat kvėpuoti su juo unisonu, vienu ritmu – po kurio laiko jūsų paties būklės pasikeitimas parodys, kas vyksta su partneriu.

1. Poza ir gestai

Pakartokite tą pozą, kaip ir žmogus, su kuriuo kalbatės. Pavyzdžiui, jei jis sukryžiavo rankas ant krūtinės arba užmetė koją ant kojos, padarykite tą patį. Kartokite jo gestus – nebūtina tapti visišku veidrodžiu: jūs galite linguoti koja tuo pat ritmu, kuriuo kitas žmogus stuksena į stalą pieštuku.

2. Kvėpavimas

Įsiklausykite į jį: kaip kvėpuoja tas, kuris sėdi priešais jus – ramiai ir lygiai, o gal negiliai, nervingai, su pertrūkiais? Sąmoningai ėmę iškvėpti ir įkvėpti tuo pačiu ritmu, jūs, žinoma, nepajusite visko, kas vyksta jūsų pašnekovo širdyje, bet iš dalies sugebėsite pajusti jo būseną.

3. Mimika

Charakteringi lūpų ir antakių judesiai, šypsena, sustingęs ar atpalaiduotas veidas... Kai kurie mūsų gan dažnai raukosi, kiti primerkia akis – skirtingai žiūrime į pasaulį. Prisimatavus sau kito žmogaus mimiką, galima iš dalies pajusti tai, ką jaučia jus.

Archajiški išgyvenimai

Supratimas – intelekto sritis. Iš evoliucinio požiūrio taško tai labai suprantama. Tos smegenų dalys, kurios atsako už emocionaliąją gyvenimo sferą, yra archaiškiausios. Pavyzdžiui, dauguma žmonių būna pikti, kai alkani.

Apie vyrus dažnai sakoma: kol nepavalgys, geriau nesiartinti. Toks neigiamas nusiteikimas, susijęs su alkiu, būdingas ir žmogui, ir visiems žinduoliams, ir toliau žemyn evoliucijos grandimis iki reptilijų. Išgyvenimai, susiję su alkiu, arba susijaudinimas dėl grobio persekiojimo ir mūsų, ir driežų vienodas, ir smegenų dalis, atsakanti už šiuos išgyvenimus ir elgesį, morfologiškai vienoda.

O dabar įsivaizduokite driežą, pasakojantį apie savo išgyvenimus. Juokinga ir kvaila – pirmiausia dėl to, kad tam nėra jokio biologinio tikslingumo. Driežo išlikimui visiškai nebūtina, kad kiti driežai žinotų apie jo emocijas. Visos kitos emocijos, išskyrus vadinamąsias aukštąsias – ironiją ir patriotizmą – jau išgyvenamos visų žinduolių. Išgyvenimų, susijusių su vaisingumu ir tėvišku elgesiu, turi ir kengūra, ir vilkas, ir mes, nuodėmingieji. Bent jau mūsų smegenų substratas vienodas. Gyvūnai nepasakoja apie emocijas, jie neturi kalbos.

Emocijas jie išreiškia savo elgesiu. Jų elgesio repertuaras paprastesnis ir vienareikšmiškesnis nei žmogaus, todėl emocijos perskaitomos lengviau. Žmogui visus reikalus „sugadino“ galvos smegenų žievė. Ji suteikė mums kalbą ir intelektą. Gebėjimas mąstyti ir kalbėti apie tai atsirado vienu metu. Naudoti kalbą emocijoms perteikti galima, bet supratimo, analogiško minčių supratimui, nebus.

Taigi racionalioje sferoje įmanomas supratimas, emocinėje – tik užkrėtimas. Tai svarbu žinoti – pravers ir meilėje, ir draugystėje. Nereikalaukite savo išgyvenimų supratimo iš artimų ir brangių jums žmonių ir atminkite: jų išgyvenimų taip pat nesuprasite. Nei meilė, nei aistra, nei neapykanta nepadės pajusti kito jausmų, nesvarbu, ar tas kitas mylimas, ar nekenčiamas. Jau nekalbu apie žmogų, kuris mūsų visai nejaudina.

Nereikia viltis ypatingo emocinio supratimo. Nėra jo šiame pasaulyje. Daugiausia, ką gali padaryti suaugęs atsakingas žmogus – būti dėmesingas kitų žmonių emocijoms, tikrinti savo supratimą ir būti maksimaliai atviras bei nuoširdus.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją