Kartais svajoju – ak, kaip būtų gerai, jei mažylis staiga pradėtų kalbėti, būdamas dviejų savaičių... Manau, sužinotume daug įdomių dalykų. Ne mažiau įdomių, nei mūsų tėvai sužino, kuomet tampame suaugusiais ir pradedame gyventi savaip, nors jie mums lyg ir suteikė viską, kas geriausia...
1. Gal jam duoti čiulptuką?
Be čiulptuko šiais laikais neapsieina nė viena vaikams skirtų prekių reklama, lėlės parduodamos su čiulptukais ir net ant šliaužtinukų nupiešti peliukai, kačiukai ir kiškučiai su čiulptuku letenoje. Kodėl gi šis, atrodytų, nepakeičiamas kūdikystės atributas, tiek laiko yra ginčų objektas?
Klausytis mažylio verksmo yra sunku, ypač mamai. Tačiau čiulptukas vaiką nuramina toli gražu ne taip dažnai, kaip norėtųsi – juk mažylis lygiai kaip ir suaugęs verkia ne dėl to, kad daugiau nėra ką veikti. Įsižeidė dėl jūsų nesupratingumo (norėjo valgyti, o buvo nuneštas maudytis) ar staiga tiesiog sušlapo labiau nei norėtųsi – verksmas visuomet turi priežastį, net jei iš pirmo žvilgsnio ta priežastis nėra akivaizdi.
Be to, šiuolaikiniai maitinimo krūtimi specialistai daug rašo apie tai, kad dėl piktnaudžiavimo čiulptuku gali kilti gausybė rimtų problemų: nuo įtrūkimų ant čiulptukų (nes mažylis čiulptuką traukia visai ne taip kaip krūtį) iki pieno trūkumo, kuris atsiranda dėl to, jog vaikas jėgas, kurių reikia pienui traukti, bergždžiai eikvoja čiulptukui burnoje maigyti.
Beje, būna mažylių (ir neabejotinai tokių netgi pažįstate), kurie atsisako pripažinti, jog čiulptukas yra nepakeičiamas civilizacijos pasiekimas. Kaip bebūtų keista, jų mamos dėl to kažkodėl netampa nelaimingomis. Jos atranda kitų būdų vaikui nuraminti. Vadinasi, tai nėra taip jau sudėtinga?
2. Ar reikia nutraukinėti pieną?
Į šį klausimą galima išgirsti daug tarpusavyje prieštaraujančių atsakymų ir rekomendacijų. Daugelis šiuolaikinių mažylių močiučių yra įsitikinę, kad jei mama nenutraukinės pieno, tai jis apskritai pradings. Esmė tame, kad prieš 20-30 metų mūsų mamas mokė maitinti vaikus griežtai nustatytomis valandomis ir nemaitinti naktimis.
Šiais laikais mums suprantama, kad būtent dėl tokio maitinimo organizavimo daugeliui tų laikų moterų stigo pieno. Tačiau tuomet pieno nebuvimo priežastys nebuvo aiškios ir atrodė, kad problemos sprendimas yra reguliarus pieno nutraukimas: juk pienas gaminasi pagal „paklausos-pasiūlos“ principą.
O jei maitinimas krūtimi bus grindžiamas gamtos dėsniais, kitaip tariant, pagal vaiko poreikį, kartais ir naktimis, o vaikas krūtį apima teisingai, tuomet pieno bus pagaminama tiek, kiek reikia mažyliui, o jo kiekis augs kartu su vaiko poreikiais. Šioje situacijoje nutraukinėti pieną nėra prasmės.
Kokiose situacijose būtinas pieno nutraukinėjimas? Ekstrinėse. Pavyzdžiui, jei jūsų krūtyse pienas užsistovėjo, o mažylis negali nužįsti pakankamo kiekio. Svarbu žinoti: pieną nutraukinėti reikia tol, kol pajusite palengvėjimą, o ne iki paskutinio lašo: juk reikia pašalinti pieno perteklių, o ne skatinti jo gaminimąsi.
3. Be pientraukio – nė per žingsnį.
Pientraukis svarbus mamos, kurios anksti išeina į darbą, bet nenori nutraukti maitinimo krūtimi, vadinasi, nutraukinėti pieną mažyliui tenka kelis kartus per dieną. Kuomet pieno gamyba yra suderinta ir stabili, tai iš tiesų yra patogu.
Tačiau dažniausiai šis populiarus įrenginys perkamas tik norint apsidrausti – tam atvejui, jei pienas krūtyse užsistovės. Deja, iš praktikos žinoma, kad realybėje rankiniu ar net mažu elektriniu pientraukiu sąstovis retai kada pašalinamas. Šioje situacijoje kur kas svarbesnis yra tinkamas krūties priežiūros veiksmų rinkinys, o papildomų pieno nutraukimo įrengimų gali ir visai nereikėti.
4. Ar mažyliui patogu nešynėje? Ar jis netyčia neiškris?
Patikimiausia, kai vaikas laikomas rankose, tiesa? Nešynė – vienas iš seniausių išradimų mažyliams nešioti – suteikia galimybę laikyti vaiką tokiose pačiose patikimose padėtyse ir atlaisvina rankas. Mamoms, kurios tik pradeda įsisavinti tokį vaiko nešiojimo būdą, visi namų ruošos darbai skirstomi į dvi grupes: tuos, kuriuos galima atlikti viena ranka ir visus kitus.
Kiek vėliau paaiškėja, kad įsodinus vaiką į nešynę, galima dirbti ir dviem rankomis (pavyzdžiui, plauti indus). Iš pirmo žvilgsnio nešynę labai paprasta naudoti, bet ir čia esama gudrybių, kurių nežinant gali būti, kad visai be reikalo atsisakysite ją naudoti.
Išbandykite visas įmanomas padėtis, atidžiai stebėkite, kokios iš jų labiausiai patinka mažyliui. Kai įgysite patirties, išmoksite instinktyviai jausti, kaip galima patogiai ir saugiai įtaisyti vaiką.
Prisiminkite – arabės, afrikietės, indės vaikus tradiciškai nešioja būtent panašiose nešynėse. Beje, ar daug matėte šių tautų atstovių, kurios turėtų problemų su stuburu? Dažniau būna atvirkščiai – jų laikysenos galima tik pavydėti.
5. Sauskelnės: taip ar ne?
Prieš keletą metų naujienose galima buvo pamatyti komišką siužetą apie tai, kad kažkur Australijoje vienos buhalterijos įmonės vadovas nusprendė visiems darbuotojams skirti sauskelnes taip taupant darbo laiką. O darbuotojai į tokį pasiūlymą sureagavo streiku. Jei nesuprantate dėl ko – eksperimento vardan pasimatuokite šį „rūbą“. Kiek laiko iškęsite ir kokie malonūs bus jūsų pojūčiai?
Ar yra prasmė pratinti vaiką prie nuolatinės diskomforto būsenos vien dėl jūsų patogumo esamu momentu?
Tikriausiai sauskelnės – tai kompromisinis variantas žiemos pasivaikščiojimams ir neilgoms išvykoms į svečius. Ar verta jas naudoti dažniau – spręsti jums. Paprastos marlinės palutės niekur nedingo. Beje, šiais laikais jau egzistuoja ir tėvams patogesnė alternatyva – daugkartinės sauskelnės iš natūralaus kailio.
6. Labai bijau ką nors padaryti ne taip.
Dažnai sakoma: mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui. Bet žinojimas – tai patirtis, kuri kaupiama neišvengiamai tik mūsų pačių bandymų ir klaidų metodu. Ir kuo daugiau vaikų šeimoje, tuo geriau mama tai supranta. Būna akimirkų kai mama dvejoja ir nežino, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje. Ir jei nerimas didėja, atsiranda stipri pagunda permesti atsakomybę medikams, pedagogams, kitiems autoritetams.
Tiesa, jei kas nors iš tiesų atsitinka, širdies gilumoje ji vis vien supranta, kad tai yra jos kaltė. Net jei beviltiškai nenori sau to pripažinti.
Tai toli gražu nereiškia, kad nereikia kreiptis į specialistus. Tiesiog bet kurioje situacijoje visų pirma derėtų pasikonsultuoti su savo intuicija.
7. Mano vaikas turi turėti viską, kas geriausia!
Šiuo pinigų viliojimo žaidimu tėvai kartais taip susižavi, kad neturėdami pakankamai pinigų nupirkti kokio nors jiems labai patikusio aksesuaro, pradeda dėl to labai rimtai nervintis. O toks jau tas mūsų laikmetis – „makaronų kabinimas ant ausų“ yra tiesiog kai kurių žmonių profesija.
Verta patikėti, kad vaikui tiesiog būtinas superekočiužinukas, užpildytas nežinia kuo, bet labai egzotiškas, kaip ir pati lovelė – ir tai jokiu būdu nebus paprasti daiktai. O jau be naujausios vaikiškos kosmetikos tiesiog išgyventi neįmanoma! Tokias mintis mums bruka reklaminiai bukletai.
Bet šioje situacijoje pats reikalingiausias daiktas jaunos mamos arsenale – tai kamštukai ausims.
8. Jei dabar pripratinsiu sūnelį miegoti kartu, tai kaip jį vėliau atpratinti? Ir ar tai saugu?
Mama miegodama puikiai jaučia mažylį – tai įrodo ir mokslininkų tyrimai, ir motinų, kurios bent kartą vienoje lovoje miegojo su savo mažyliu, patirtis. Kai vaikas miega šalia, maitinančiai mamai paprasčiau organizuoti naktinius maitinimus, o pats mažylis, girdėdamas mamos kvėpavimą, miega kur kas ramiau, taigi, abu geriau pailsi.
Saugumo kriterijai yra paprasti: mamai negalima prie savęs guldyti vaiko, jei ji yra išgėrusi migdomųjų vaistų ar alkoholio. Neverta guldyti vaiko tarp tėvų – ir ne tik baiminantis dėl saugumo. Tiesiog tai nėra jo vieta šeimoje.
Atpratinimas nuo tėvų lovos, kaip ir atpratinimas nuo krūties, gali pareikalauti tam tikrų pastangų. Tačiau ir viena, ir kita yra įmanoma, netraumuojant vaiko ir netgi priešingai – laiku išmokant jį teisingai suprasti žodį „ne“. Sutikite, toks supratimas gyvenime taip pat labai naudingas.
Jei nesate tikra, kad susidorosite viena, vertėtų paskaityti specialistų straipsnių ar pasikonsultuoti su vaikų psichologu.
9. Neturiu kada pailsėti.
Iš pradžių tai visiškai suprantama – tiek daug naujų įsipareigojimų. O dėl tokio svarbaus tikslo juk galima kažkiek išdidžiai ir dantis sukandus pakentėti. Tačiau tai būna ne taip malonu ir pakenčiama, kai kančia tampa įpročiu. Todėl stenkitės neįsitempti tuomet, kai tai nėra būtina.
Išmokite maitinti kūdikį gulėdama. Visų pirma, taip patogiau, o antra, tai yra puiki galimybė iš tiesų pailsėti.
Naudokite nešynę. Banalus patarimas, kuris gana dažnai nebūna išgirstas – nebandykite suspėti padaryti viską. Neįmanoma vienu metu ir gaminti skanius patiekalus, ir priiminėti svečius, ir tvarkytis namus, ir būti mama.
Būna dienų, kai atrodo, kad visai nieko nepadarėte. Tačiau taip nėra. Jūs dirbate be galo svarbų darbą – auginate vaiką.
Kiek besvajotumėte, faktas lieka faktu: mūsų naujai gimę stebuklėliai kalbėti nemoka. Ir vargu ar išmoks artimiausiu metu – akseleracija, be abejo, žingsniuoja ne tokiais devynmyliais žingsniais. O galbūt visgi pabandykime juos išgirsti? Juk kas žino…
