Pagrindinės gairės būtų šios:
- trejų metų vaiko kalbą turėtų suprasti aplinkiniai, bet švepluoti jam dar leidžiama. Patartina pasikonsultuoti su specialistu, jei mažasis garsus s, z taria kišdamas liežuvį tarp dantų ar keisdamas juos į t, d, jei neištaria garsų k ir g;
- keturmetis turėtų taisyklingai tarti garsus š, ž – pirmą pusmetį galbūt tik gebėti juos ištarti izoliuotai (ššš, žžž) ar skiemenyse (šu, žu), o antrą jau ir vartoti šnekamojoje kalboje. Skardžiųjų priebalsių b, d, g kalboje neturi versti į p, t, k, nepainioti tarpusavyje garsų v, l ir j;
- penkerių metų vaiko tartis turėtų būti visiškai taisyklinga. Jis jau turėtų ištarti sudėtingiausius lietuvių kalbos garsus – c, č, dž, ch, h, f bei r.
Kaip skatinti taisyklingą tarimą
Taisyklingai tarti padeda artikuliacijos aparatas. Naudinga mažylius skatinti atlikti įvairius liežuvio ir lūpų judesius bei kitus pratimus.
Pūtimo pratimai:
- oro srove sukamas vėjo malūnėlis, pučiamos dūdelės, balionai ir kt.;
- pučiama plati oro srovė, lyg šildant sušalusias rankas („pustom delniukus“);
- stengiamasi pūtimu nuritinti flomasterį ar bebriaunį pieštuką į „vartus“;
- vienu iškvėpimu bandoma vatos gabaliuką įvaryti tarp dviejų kaladėlių.
Lūpų mankšta
- viršutiniais dantukais kramtoma apatinė lūpa („statoma tvorelė“);
- lūpomis dalinamos razinos keliems žaisliniams paukšteliams, lyg mažylius vaišintų jų mama;
- sukandus dantukus, lūpos ištempiamos į šalis, paskui atkišamos į priekį tarsi pučiant dūdelę (mėgdžiojama artėjanti ar tolstanti gaisrinės sirena, įvairiu garsumu tariant y-ū-y-ū);
- pučiant oro srovę, virpinamos lūpos („arkliukas prunkščia“).
Liežuvio mankšta:
- suaugusysis prie mažylio lūpų laiko ledinuką, kurį šis gali lyžtelti tik atitinkamai pakreipęs liežuvį;
- vaikui siūloma apsimesti, kad jo burnoje – čiulpinis saldainis, liežuviu darant už skruosto iškilimus („saldainėlis“);
- kaišiojamas siauras liežuvis („gyvatėlė šliaužia“);
- judinant liežuvį į šonus, imituojamas tiksintis laikrodukas;
- liežuvis atitraukiamas į burnos gilumą („vėžliukas žaidžia slėpynių“);
- pravėrus burną liežuvio galiuku „valomi“ apatiniai dantukai iš vidaus pusės, darant judesius iš vienos pusės į kitą, paskui – iš apačios į viršų;
- iš liežuvio suformuojamas „kalnelis“ – galiukas remiasi į apatinius dantis, o pats liežuvis išlenkiamas („kačiukas išriečia nugarytę“);
- plačiai išsižiojus liežuvis sukamas ratu („maišom puodą“);
- liežuvis stipriai stumiamas pro sukąstus dantis, stengiantis „neatverti jam durelių“;
- iškišus liežuvį suformuojamas „griovelis“ (išlaikant šią padėtį, stengiamasi vatos gabaliuką įpūsti į taikinį);
- imituojamas katės ar šuniuko lakimas;
- iškištas liežuvis nuleidžiamas žemyn, paskui keliamas į viršų, siekiant nosies galiuko;
- judesiu iš viršaus į apačią aplaižoma viršutinė lūpa („skani uogienė“);
- iškištas liežuvis sulenkiamas „samteliu“ – galiukas ir kraštai pakilę, o vidurys įdubęs;
- išlaikydamas šią liežuvio padėtį, vaikas bando nupūsti vatą, padėtą ant nosies galiuko („pokštas“);
- vertikaliais nenutrūkstamais judesiais liežuviu „glostoma“ viršutinė lūpa. Tempas greitinamas, įjungiamas balsas („kalakutas burbuliuoja“);
- liežuvio galiuku darant judesius pirmyn ir atgal, liečiamas gomurys („dažome liežuvio namelio lubas“);
- pliaukšima liežuviu, stengiantis jį kuo aukščiau pakelti ir kuo stipriau prispausti prie kietojo gomurio („arkliukai bėga“);
- prispaudus platų liežuvį prie gomurio, plačiai išsižiojama. Ištemptas poliežuvinis raištis primena grybo kotelį, o liežuvis – kepurę („grybukas“);
- liežuvis prispaudžiamas prie gomurio, taip kaip ankstesniame pratime. Nenuleidžiant liežuvio, pražiojama ir sučiaupiama burna „armonika“).
Tėvai gali parinkti artikuliacijos pratimų, kurie padėtų taisyklingai tarti norimą išmokti garsą. Pavyzdžiui, garso s taisyklingą tarimą skatina pratimai, kai lūpos ištemptos į šypseną, liežuvio galiukas prispaustas prie apatinių dantų. Š, ž, l, r netaisyklingo tarimo atvejais labiau tinka užduotėlės, kai prie gomurio būtina pakelti liežuvį. Jei garsai s, š, z, ž vaikučiui kalbant virsta garsu t, jam ypač bus naudingi pūtimo pratimai.
Naudoti daug pratimų vienu kartu netikslinga – vaikai greitai pavargsta. Geriau atlikti mažiau judesių, bet dažniau.
Būkite kūrybingi
Artikuliacinio aparato lavinimo užduotims atlikti galima pasitelkti įvairius žaidimus bei jų elementus. Mažieji tuomet ilgiau sukaupia dėmesį, žaisdami tiesiog nepastebi, kad yra ugdomi.
Pvz., vaikas keičia mimiką prieš veidrodį ar fotoaparatą, kartu atlikdamas įvairius artikuliacinius judesius („linksmoji beždžionėlė“). Žaidžiamas stalo žaidimas su kauliuku. Vienas iš tėvų parodo pratimą, o vaikas meta kauliuką. Tada pakartoja prieš tai matytą judesį tiek kartų, koks akių skaičius „iškrito“.
Pačių pasidarytose kortelėse nupiešiami pasirinktus artikuliacinius judesius simbolizuojantys paveikslėliai (balionėlis, uogienės puodynė ir t. t.). Jie apverčiami ir sumaišomi. Šeimos nariai traukia po vieną kortelę, atverčia ir bando prisiminti, kokį artikuliacinį judesį atitinka joje rastas piešinukas. Jei atsimena ir taisyklingai parodo, pasiima kortelę sau. Laimi žaidėjas, surinkęs jų daugiausia.
Pirštukus miklinti – naudinga
Mokslininkai nustatė, jog sudėtingi rankų judesiai, skatindami motorinio centro veiklą, teigiamai veikia ir kalbines galimybes. Vaikams patinka su įvairiais eilėraščiais, tautosakos tekstais siejami pirštų mankštos pratimai.
Tėveliai, derindami smulkiosios motorikos lavinimą su artikuliacijos pratimais, gali kurti įvairias istorijas. Iš pradžių vaikas klausytųsi pasakos ir mėgdžiotų suaugusiojo rodomus judesius, įsimindamas, kurioje vietoje koks judesys tinka. Vėliau ir pats gebėtų papasakoti išmoktą istoriją, iliustruodamas ją pirštų ir liežuvio judesiais.
Jei liežuviukas „prisegtas“
Pakėlus liežuvį aukštyn ir pažvelgus į veidrodį matyti, jog apatiniame liežuvio paviršiuje yra gleivinės pasaitėlis, rišantis jį prie burnos ertmės dugno. Kartais šis pasaitėlis būna pernelyg trumpas. Berniukams taip pasitaiko beveik triskart dažniau nei mergaitėms.
Dėl trumpo liežuvio pasaitėlio prasčiau tariami garsai, kuriuos tariant liežuvis turi pakilti prie viršutinių priekinių dantų ar kietojo gomurio – š, ž, l, r, kartais t, d, n. Labiausiai „vargstama“ su garsu r. Mat tariant šį garsą reikia ne tik liesti liežuviu gomurį, bet ir suvirpinti liežuvio galiuką. Nepajėgdami to padaryti, mažyliai kalbėdami visai praleidžia garsą r, keičia jį kitu arba iškraipo.
Gali susiformuoti „viendūžis“ (kuomet liežuvio galiukas vos paliečia gomurį) arba „gomurinis“ (vadinamasis „prancūziškas“) tarimas. Pastarasis yra vienas sunkiausiai pašalinamų tarimo defektų.
Norint jo išvengti, tėvams nederėtų prašyti r garso netariančio vaiko paskui juos pakartoti „rrratai“, „rrrūmai“ ar „arrrbata“, kad šis, iš visų jėgų stengdamasis pavirpinti liežuvį, neimtų virpinti minkštojo gomurio. Tačiau galima „žaisti“ garsų junginiais „tra, dra, tru, dru“ ir pan. Tokiu atveju t, d tampa atraminiais garsais, padedančiais išlaikyti liežuvį reikiamoje padėtyje.
Kirpti ar nekirpti – štai klausimas
Prieš porą šimtmečių pribuvėjos kirpdavo liežuvio pasaitėlį visiems naujagimiams ir tai atlikdavo tiesiog... aštriu rankos nagu. Dabar tai daroma tik tada, jei tikrai būtina. Jei prisegtas liežuvis trukdo vaikui žįsti, pasaitėlį reikėtų pakirpti kuo greičiau. Dažniausiai tai atliekama dar gimdymo namuose. Ar kūdikis ateityje dėl trumpo poliežuvinio raiščio turės garsų tarimo trūkumų, leidžia nuspėti šie požymiai:
- dvišakas liežuvis (liežuvio galiukas primena širdelės formą ar raidę W);
- negebėjimas iškišti liežuvio toliau nei apatiniai kandžiai;
- sunku judinti liežuvį į šonus;
- negebėjimas paliesti gomurio;
- brolis, sesuo ar kiti šeimos nariai turėjo „prisegtą“ liežuvį, kuris darė neigiamą įtaką jų tarčiai.
Tokiais atvejais nereikia delsti.
Jei poliežuvinis raištis nėra ypač trumpas ir nutariama neskubėti jo pakirpti, naudinga daryti aukščiau aprašytus pratimus, kurie padės šiek tiek „pramankštinti“ pasaitėlį.
Kitos dažniausios šveplavimo priežastys
Foneminės klausos trūkumai Išmokti taisyklingai kalbėti nelengva. Mokomasi girdint aplinkinių kalbą. Savo šnekoje aptikęs ne taip tariamą žodį, mažylis toliau ieško tinkamesnės kalbos padargų padėties. Taip jis pamažu artėja prie suaugusiųjų kalbos pavyzdžio.
Šį procesą pusiaukelėje gali sustabdyti ne tik nepakankamai miklūs kalbos organai, bet ir silpna foneminė klausa. Jei kai kurios fonemos (kalbos garsai) vaikui skamba vienodai, jis nebegali kontroliuoti savo tarimo ir atsitiktinai ištaria tai vieną, tai kitą iš painiojamų garsų (k-t, g-d, s-š, z-ž, c-č ir kt.). Tuos garsus painioja ypač dažnai, jei panašių garsų yra gretimuose žodžiuose ar skiemenyse.
Savikontrolės stoka
Pradėjęs lankyti logopedines pratybas, vaikas išmoksta taisyklingai tarti vieną ar kitą garsą, bando jį taisyklingai ištarti skiemenyse, įvairiose žodžių vietose, sakiniuose, vėliau eilėraščiuose. Korekcinis darbas yra baigtas tada, kai vaikas taisyklingai taria garsą savarankiškoje kalboje.
Deja, didelė dalis ugdytinių, išmokusių taisyklingai kalbėti, tai daro tik logopediniame kabinete, o bendraudami su aplinkiniais savo tarimo nesistengia kontroliuoti. Tad veiksmingai koreguoti kalbą turėtų ne tik logopedai, bet ir tėvai bei darželio grupių auklėtojai.
