Šiuo laikotarpiu vaikas, tėvų vertinimu, yra užsispyręs, nes gana audringai reiškia atkaklumą, norėdamas įgyvendinti savo norus. Pasireiškia ir tam tikras veiksmų rituališkumas, t. y. noras, kad viskas vyktų įprasta tvarka, pvz., būtų nuolatinė vieta prie stalo, pasaka prieš miegą. Vaiką supančios aplinkos pastovumas, taip pat įprastas veiksmų nuoseklumas (ritualas) sukuria saugumo pojūtį, pradinį pasitikėjimo savimi jausmą, kuris yra būtinas formuojantis savigarbai.
Tam tikri užsispyrimo paaštrėjimai įvairiose gyvenimo situacijose yra normalus reiškinys. Vaikas turi mokytis išsakyti savo nuomonę, kuri neprivalo visada sutapti su mūsiške. Konfliktas tarp suaugusiųjų ,,reikia“ ir vaikiško ,,noriu“ padeda mažyliui ugdytis valią, mokytis ne tik paklusti, bet ir priešintis bei laimėti.
Tyla – ne visada gera byla
Jei trejų metukų pyplys ožiuojasi dėl to, kad jau pajėgia suvokti savąjį „aš“, tai paauglys priešgyniauja, nes siekia jį įtvirtinti. Tai – pagrindinis paaugliško užsispyrimo motyvas. Tačiau grynas jis tik darniose šeimose.
Kitose (kurių, deja, yra dauguma) paauglystės krizės pagrindinis motyvas būna ne tik savojo „aš“ įtvirtinimas, bet ir protestas prieš per didelę globą, tėvų grubumą ir diktatoriškumą, taip pat ir prieš pernelyg didelį nuolaidžiavimą bei pataikavimą. Daugelis tėvų prisimena vaikų paauglystę kaip vieną sunkiausių atžalų auginimo ir auklėjimo etapų.
Neretai pavydima tėvams, kurie augina paklusnius vaikus; jie nekelia rūpesčių mokykloje, ir namuose ramybė. Tėvams ir mokytojams gerai, tik ar gerai pačiam vaikui? Jis neišgyvena tam tikrų krizinių vystymosi situacijų, kurios turi išmokyti jį spręsti problemas. Tylus, ramus, suaugusiesiems rūpesčių nekeliantis, todėl labai patogus vaikas neįgyja konfliktų sprendimų patirties ir kiek įmanydamas jų vengia.
Kartais tokia taktika pasiteisina, bet dažniausiai tai reiškia, kad bus pažeisti to vaiko interesai. Žinoma, anksčiau ar vėliau jis bus priverstas išmokti gyvenimo pamokas. Jei nemaištavo keturiolikos, maištaus keturiasdešimties, tik pasekmės bus daug sunkesnės. Kaip sakoma, susipratusį likimas veda, nesusipratusį – velka.
Užsispyrimo „ugdymas“
Šiandien skubėjimas – gyvenimo norma, todėl stengiamės vaikus kuo anksčiau išmokyti naudotis tualetu, šakute ir peiliu. Vos išmokusius ištarti ,,mama“ užrašome į anglų ar prancūzų kalbos būrelį. O mūsų mažasis kaip dirbo į kelnes, taip ir dirba, kaip drabstė maistą, taip ir toliau tęsia. Vargu, ar tai užsispyrimas, tiesiog vaikas dar nesubrendęs, nepasiruošęs įgyti naujų įgūdžių. Jiems dar neatėjo laikas.
Dažniausiai nuo tėvų pernelyg ankstyvų ir didelių lūkesčių kenčia pirmagimiai. ,,Savo pirmajam, 2 metukų sūnui ,,skaičiau paskaitą“ apie atsakomybę, o trečiajam, kuriam jau 10 metų, esu daug atlaidesnis – jis man atrodo vis dar mažas“, – pasakojo tėtis, pavadinęs pirmagimius eksperimentiniais vaikais.
Mažamečių, kurie vadinami užsispyrėliais, socializacijos procesas dažnai yra lydimas per daug ankstyvų ir kategoriškų tvarkos reikalavimų, ypatingo poreikio viską organizuoti, tvarkyti, reguliuoti. Pernelyg dideli reikalavimai ir išprovokuoja nepageidaujamą elgesį, kuris pasireiškia didėjančiu įžeidumu, nepasitenkinimu, kaprizingumu, isteriškumu. Vaikas ima ,,negirdėti“ paliepimų, draudimų, įsakymų.
Pamėginkime užsirašyti, kiek kartų per dieną savo atžalą kritikuojame, gąsdiname, jai draudžiame, įsakinėjame. Galbūt vaikui lengviau būti nepaklusniam, nei visa tai įvykdyti. ,,Įsivaizduokime, kas būtų su mumis, jei į mus per dieną 37 kartus kreiptųsi liepiamuoju tonu, 42 – pamokomuoju ir 50 kartų kaltinamuoju. Skaičiai neišpūsti – toks tėvų bendravimo su vaikais, kurie turi daugiausiai galimybių tapti neurotikais, statistinis vidurkis,“ – savo tyrimų duomenimis dalijasi psichologijos mokslų daktaras V. Levis.
Vaikui būtina pailsėti ne tik nuo paliepimų, įkalbinėjimų, bet ir nuo pagyrimų bei kitokių skatinimų – nuo bet kokio poveikio ir įtakos. Retkarčiais turime priklausyti tik sau ir klausyti tik savęs. Šito reikia mums visiems: ir vaikams, ir suaugusiesiems, nes kitaip užtrokšime nuo išorinio pasaulio reikalavimų ir lūkesčių.
Kokie yra užsispyrėlių tėvai?
Vaikų psichologas A. I. Zacharovas naudojo įvairius asmenybinius klausimynus ir testus, norėdamas nustatyti skirtumus tarp tėvų, manančių, kad jų vaikai užsispyrę, ir tų, kurie taip nemano.
Kokios yra užsispyrusių berniukų mamos? Paprastai jos valdingos, įsitempusios, dirglios ir nekantrios, patiriančios daug subjektyviai neišsprendžiamų emocinių problemų. Ožiukų mamoms būdinga žema savikontrolė, impulsyvumas, konfliktiškumas, bendravimo sunkumai. Joms trūksta betarpiškumo, nuoširdumo, emocinės šilumos.
Kokios yra užsispyrusių mergaičių mamos? Jos drovios, mažai bendraujančios, pasiduodančios įtampai, individualistės, kamuojamos nepilnavertiškumo jausmo. Ožkyčių mamos pasižymi tokiomis savybėmis, kaip nekantrumas, nelankstumas, įtarumas. Paprastai tokios mamos įsitikinusios, kad jų dukterų būdas yra sunkus, nesukalbamas ir nepataisomas.
Kokie yra tėčiai? Tarp užsispyrusių ir neužsispyrusių berniukų tėčių skirtumų nerasta, nes jie užsispyrimu dažniausiai kaltina dukras. Pastaruoju atveju tėvams būdinga nesirūpinti dėl savo veiksmų pasekmių, jie apskritai nelinkę analizuoti savo veiksmų bei jų motyvų. Įdomu tai, kad tėčiai, manantys, kad jų dukros užsispyrėlės, pasižymi žemesniu intelekto koeficientu nei tie, kurie taip nemano. Užsispyrėlių tėvai patiria bendravimo sunkumų su priešinga lytimi. Iš dalies tuo ir paaiškinamas dukters charakterio vertinimas kaip sunkaus, nes jis primena sutuoktinės būdą.
Priešgynų mamos ir tėčiai paprastai nelinkę analizuoti ir ieškoti įtampą keliančios situacijos priežasčių ir juo labiau jų šalinti. Tokiu savo elgesiu tėvai programuoja nuolat besikartojančius konfliktus.
Tėvų saviaukla – geriausias vaikų auklėjimas
Gauti įvairių tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad tėvai nesąmoningai projektuoja į vaikus savo asmenines problemas ir taip jas daugina. Papuolama į uždarą ratą, kuris dar labiau apsunkina bendravimą su ,,nuolat priešgyniaujančiais ir siaubingai užsispyrusiais“ vaikais. Perfrazuojant liaudišką posakį, galima sakyti, kad patys esame savo problemų kalviai.
Priklausomai nuo to, kiek tėvams pavyksta suprasti savo vienpusiško požiūrio į vaikus priežastis, ir nuo jų pastangų koreguoti šeimos santykius užsispyrimo problema, kuri anksčiau atrodė neišsprendžiama, pamažu ima nykti. Tėvų vertinimai tampa geranoriškesni. Auga gebėjimas spręsti konfliktus. O visa tai padeda išvengti pačios blogiausios ,,chroniško užsispyrimo“ komplikacijos – tapimo konfliktiška asmenybe.
Ir dar – ne pro šalį būtų pasimokyti iš savo vaikų mylėti besąlygiškai. Jie priima mus visokius: nekantrius, rėkiančius ir verčiančius valgyti nemėgstamą sriubą. Vaikai moka mylėti mus tokius, kokie esame.
Ką daryti, kad taip neatsitiktų?
Jei mūsų vaikui užsispyrimas – įprastas ir nuolatinis reagavimo ir elgesio būdas, verta susimąstyti apie savo auklėjimo stilių. Dažniausiai užsispyrimas yra gynybinė reakcija į tėvų autoritariškumą ir pernelyg didelę globą. Vaikas užsispiria ne todėl, kad jam patinka taip elgtis, o todėl, kad jis papuolė į konfliktinę situaciją ir pats nemoka jos išspręsti.
1. Kartais reikia tiesiog peržiūrėti savo vertinimus: atsikratyti negatyvių ir stengtis įžiūrėti vaiko elgesyje būsimų dorybių daigus. Kai pavyks tai padaryti, įgausime daugiau jėgų ir kantrybės. Pavyzdžiui, pavadinkime užsispyrimą atkaklumu, mokėjimu siekti savo tikslų ir pamatysime, kaip imsime ramiau reaguoti į vaikiškus priešgyniavimus. Anot kinų išminties, į pasaulį reikia žiūrėti iš šviesiosios pusės. O jei tokios nėra, tada reikia valyti ir trinti tamsiąją, kol ji sublizgės.
2. Tam, kad vaikas suvoktų paklusnumo tikslingumą, reikia, kad jis turėtų galimybę sakyti ,,ne“. Mokykimės tą ,,ne“ priimti ramiai. Jei mažylį už tai bausime, jis užaugs su viskuo sutinkantis, nesugebantis už save pakovoti žmogus. Pavyzdžiui, į konsultaciją mama atvedė pirmoką sūnų. Berniukas dažnai skųsdavosi, kad jį skriaudžia.
Paskutinis lašas, privertęs ieškotis pagalbos, buvo tas, jog sūnus papasakojo, kaip bendraklasis pakėlė nuo grindų kažkieno numestą saldainį ir sugrūdo jam į burną. Šis nė kiek nesipriešindamas sukramtė ir nurijo tą saldainį. Besikalbant su mama, paaiškėjo, kad namuose buvo laikomasi taisyklių: niekada negalima prieštarauti tėvams ir negalima pakilti nuo stalo, nesuvalgius visko, kas įdėta į lėkštę.
3. Mokykime vaiką išreikšti neigiamus jausmus priimtinais būdais. Siekdami, kad vaikas reikštų vien teigiamas emocijas, sulauksime tik to, kad negatyvios kaupsis ir, kai jau nebetilps, prasiverš pykčio priepuoliais. Jei vaikas (ir suaugusysis) nemoka priimtinais būdais atsikratyti neigiamų jausmų, šie kaupiasi ir galiausiai prišaukia ligą. Todėl reikia ir būtina kalbėtis su mažamečiu apie jo jausmus. Pvz., galime paklausti: ,,Tai pyktis tavyje taip rėkia? O gal pavydas čia viską gadina?“
Gerai yra kartu su vaiku nupiešti tuos jausmus, paskui piešinį suglamžyti ir išmesti – taip atsikratyti pykčio, pavydo, baimės. Galima pasiūlyti atlikti keletą fizinių pratimų, kad pyktis išgaruotų. Galbūt pats mažylis pasiūlys mums kokį pykčio įveikimo būdą – tik įsiklausykime. Tokiu būdu išmokysime vaiką reikšti neigiamus jausmus socialiai priimtinu būdu, o ir jo savigarba nenukentės, nes vaikas supras, kad blogas ne jis pats, bet jo elgesys. Taip mažasis išvengs sunkaus ir griaunančio kaltės jausmo.
4. Nesutrikime, jei vaikas suruošė pykčio spektaklį viešoje vietoje. Tokiu atveju geriausia jį paimti už rankos ir išsivesti. Vienos mergaitės mama pasakojo, kad neapsikentusi, jog kiekvienas nuėjimas su dukra į parduotuvę baigdavosi skandalais, ir vėl ištikus dukros pykčio priepuoliui (nes mama nesutiko kažko nupirkti), netardama nė žodžio iškrovė visas prekes iš vežimėlio atgal į lentynas ir išėjo iš parduotuvės.
Kito berniuko mama, sūnui ėmus garsiai reikalauti dar vieno žaislo, pasakė: ,,Per tyliai šauki, rėk garsiau, kai subėgs visos pardavėjos, tada nupirksiu.“ Pasakymas suveikė, tačiau tik tą kartą. Vaikų auklėjimas labai gerai ugdo mūsų kūrybiškumą.
5. Paklauskime savęs, kas svarbiau: ideali tvarka namuose ar geri santykiai su vaikais? Dėl tos tvarkos tėvai su vaikais dažnai kryžiuoja ietis ir kaltina vieni kitus užsispyrimu. „Atminkime, kad ideali tvarka būna tik nuobodžių pedantų ir Egipto mumijų namuose,“ – rašo psichologas Stivas Bidalfas. Todėl jei auginame mažus vaikus, pamirškime apie tvarką bent keleriems metams. Dėl visa ko pastatykime prieškambaryje dulkių siurblį ir atėjusiems svečiams sakykime: ,,O aš kaip tik ruošiausi tvarkytis.“
6. Pasitelkime kantrybę, tvirtumą ir humoro jausmą – tai geros auklėjimo priemonės. Jos kur kas efektyvesnės nei pyktis ar nuolaidžiavimas. Ramybės, tiktai ramybės, kaip sakė Karlsonas. O jis, beje, visai neprastai išmanė vaikų psichologiją.
Naujajame „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Skaidrių vandenų žuvis
Rimtai nerimtas pokalbis su Sigute Ach.
Darbuotojų mokymai: klasėje, posėdžių salėje ar kaimo turizmo sodyboje?
Praktiniai patarimai mokymų organizatoriams.
Moteriškumo paieškos
Ką šiandien reiškia būti moterimi?
Psichologinės paslaugos psichologiniuose ir dvasiniuose centruose
Išsami psichologų ir dvasinių mokytojų teikiamų paslaugų analizė.
Pamatyti savo sielą
Pokalbis su Lietuvos psichoterapijos pradininku A. Alekseičiku.
Apie dovanas
Kam padovanoti svajonę?
(Ne)šventos Kalėdos
Tikros Kalėdos yra ir truputį Vėlinės.
