Argi nenatūralu, kad vaikas irgi turi „gautis“ toks, kokio reikia: ne mušeika, ne naktibalda, ramus, bendraujantis, gyvenantis realiame, o ne virtualiame pasaulyje? Natūralu. Jį norisi „pataisyti“, o ydingas savybes išrauti su šaknimis. Na, kažką perkelti į teisingą terpę, kai ko pridėti. Iš straipsnių, draugių patarimų bei psichologinių konsultacijų norisi tik sužinoti: ką būtent reikia padidinti, o ką - sumažinti?
Jei jūs tikite biologine psichiatrija, tai norite žinoti, ar vaikui netrūksta kokių nors medžiagų smegenyse - serotonino ar dopamino. O jei jūs tikite auklėjimo įtaka, tikriausiai svarstote, ar reikia daugiau meilės, ar daugiau drausmės? Daugiau dėmesio ar daugiau savarankiškumo?
Ir štai vaikas patenka pas psichologą ar psichoterapeutą. Žinoma, iš pradžių psichologas ima su juo žaisti ir kalbėtis. Jums visiškai suprantama, kad specialistui reikia diagnozuoti, t.y. įsigilinti į vaiką. Jūs laukiate, kad po to jis pasakys jums, ką daryti, t.y., paskirs antidepresantų ar trankviliantų. O gal pasakys, tarkime, kad vaikui reikia daugiau meilės. Arba mažiau kontrolės. O gal atvirkščiai - daugiau kontrolės ir atsakomybės. Ar dar ko nors.
Tačiau vizitai pas psichologą tęsiasi, o patarimų vis nėra ir nėra. Atrodo, psichologas niekaip nebaigia diagnostikos. Ir jūs taktiškai bandote sužinoti, ką gi jis tame vaike atrado ir ką siūlo daryti. Ir, žinoma, kiek jam dar reikės vaikščioti į tas konsultacijas. O psichologas išsisukinėja ir tiesiai nepasako! Gal jis nori, kad jūs patys atspėtumėt? O gal vaiko problema per sunki ar psichologas nesusigaudo? Ne, nejaugi jis tik nori ištraukti pinigus? Bet ne, greičiausiai ne tame reikalas. Juolab, jis siūlo jums šeimos arba asmeninę psichoterapiją.
Reikalas iš tiesų štai kame.
Devyniasdešimt procentų problemų, dėl kurių tėvai atveda vaikus pas psichologus - tai jėgos ir silpnumo, kovos ir baimės pasiduoti problemos. T.y, ir vaikų peštynės, ir neklausymai, ir naktinės baimės, ir apmiręs bendravimas - visa tai yra slapta kova. Taip, taip, ir naktinis šlapimo nelaikymas, ir mikčiojimas, ir tikai - visa tai irgi yra vaiko pasipriešinimo jėga!
Prieš ką ji nukreipta? Prieš jus, mieli tėvai. Nes, sutikite, jūs dedate nemažas pastangas, norėdami padaryti vaiką tokį, kokio JUMS reikia: kaip prietaisą, nagus, augalą ar patiekalą. Jūs naudojate įvairias priemones. Ir tame yra jūsų jėga. O vaikas naudoja savo priemones. Ir tame yra jo jėga.
Jums tenka gerokai paplušėti , kad jis neturėtų visų šių kovinių priemonių, tiesa? Jūs bandėte jį prikalbėti, prigąsdinti, pamaloninti. Jūs jį drausminote, vedėte pas užkalbėtojus, dabar - pas psichologą. O jis vis nenustoja šlapintis, muštis, bijoti, mikčioti ir žaisti su kompiuteriu! Nes tai - jo jėga. Kitos jėgos jis neturi, galbūt tol, kol dar neturi savo vaikų. Šių simptomų pagalba jis išlaiko jėgos pusiausvyrą šeimoje.
Ir vaikų psichologai tai žino! Todėl jie mano, kad išeitis - ne nugalėti vaiką gudriais psichologiniais triukais. O pasiūlyti ABIEM PUSĖMS nusiginkluoti. O tam reikia pasitikėjimo ir pagarbos.
Devyniasdešimt procentų neurotiškų vaikų sveiksta, didinant tėvų pasitikėjimą savimi ir vaiku, keliant motinų ir tėvų savigarbą, mažinant tėvų baimes bei neurozes.
Ir tuomet tėvai nustoja naudoti jėgą prieš vaikus. Jie netgi nebenori jų keisti. Žymiai įdomesnis tėvams pasidaro jų pačių asmeninis augimas, atsikratymas savo prietarų, baimių ir kompleksų. Tada vaikui nieko nebelieka, kaip nusiginkluoti. Ir jis - o, stebukle !- jau beveik nemikčioja, nesišlapina naktimis, nebesimuša su vaikais ir atsitraukia nuo kompiuterio! Beveik - nes kažkiek „ginkluotės” jam dar reikia pasilikti, suprantate?
Taigi jūs suprantate, kodėl psichologas neįsitraukia į ginkluočių varžybas. O dabar laukia pati svarbiausia dalis - ar užteks jums drąsos padaryti pirmąjį žingsnį? Ir nustoti norėti „pataisyti” savo vaiką, keičiant jį pagal savo atvaizdą. Tik supraskite teisingai. Iš jūsų laukiama ne sėdėjimo sudėjus rankas, kol jis „ves iš proto”.
Ne, čia kita viltis - kad išmoksite gerbti jo kitoniškumą ir sudėsite ginklus, nebandydami įvesti jo sieloje savo tvarkos. Pajusite su juo bendrumą. Arba bent leisite jam pajusti bendrumą su tais, kurie jam artimesni - jo draugai, galų gale - jo žaidimai, o kraštutiniu atveju - jo kūnas (taip, tegul draugauja su savo krapštoma nosimi ar paslapčia žaidžia su lyties organais, jei jam reikia su jais susidraugauti). Tai - JO pasaulis.
Aišku, galbūt jūs už pasikeitimus, daromus jėga. Tačiau jei ne – jūs tikrai mane supratote.
