„Child of courage“, „Drąsos vaikas“ – taip vadinama premija, šiais laikais teikiama daugelyje šalių, bet pirmą kartą įteikta D.Britanijoje. Kasmet šis titulas teikiamas vaikams, parodžiusiems valios jėgą sunkiomis aplinkybėmis – sergant sunkia liga, vykstant karui, po katastrofų ir stichinių nelaimių.
Anglijoje premiją kasmet įteikia karališkosios šeimos atstovas, paskutiniuosius dvejus metus šis vaidmuo atiteko princo Charleso sutuoktinei Kornvalio hercogienei Camillai. Ceremonija atrodo ne mažiau iškilminga nei teikiant titulus suaugusiems. Dešimt-dvidešimt vaikų nuo 5 iki 15 metų sukviečiami į Vestminsterio abatiją tam, kad būtų iškilmingai apdovanoti premija „Už vaiko drąsą“. Prieš vykdami į ceremoniją, vaikai pusryčiauja Downing gatvėje 10, ministro pirmininko ir jo žmonos draugijoje.
Paradinėje Vestminsterio abatijos salėje groja himnas, dainuoja choras, pasirodo abatas. Vienas iš žymių aktorių (praėjusiais metais tai buvo Anthony Andrews) nuo scenos skaito kiekvieno mažojo herojaus istorijas, o Jos Didenybė kiekvienam iš vaikų ant kaklo pakabina po medalį. Su medaliu vaikas gauna ne šiaip dovaną, o būtent tai, apie ką jis svajojo – pavyzdžiui, išsipildo kieno nors svajonė gyvai pamatyti populiarios grupės solistą, kitam padovanojamas išsvajotas naujas kompiuteris arba super-dviratis. Britai mano, kad vaikai, parodę savo didvyriškumą, užsitarnauja tokios padėkos.
Per 15 premijos „Už vaiko drąsą“ gyvavimo metų apdovanota jau 300 vaikų.
Trylikametė Millie Bell patyrė daug sunkumų, kai jos tėvas Simonas lėtai geso, sirgdamas vėžiu. Tačiau ji atrado savyje jėgų ir parašė tėvui paskirtą knygą, pavadintą „Mano tėtis miršta“. Millie sakė, kad jai buvo labai sunku išlikti stipriai bei narsiai tomis minutėmis, kai jos tėvas liūdėjo ir jam skaudėjo. Todėl ji nusprendė aprašyti savo jausmus ir emocijas – tam, kad padėtų kitiems vaikams, atsidūrusiems panašioje situacijoje. „Norėjau parodyti, kad žmonės gali padėti vieni kitiems, jei to norės“, - paaiškino mergaitė. O jos senelis Davidas Bellas pridūrė, kad Millie šiuo sunkiu metu buvo labai stipri ir palaikė visus šeimos narius.
Dešimtmetė Joanna Harris serga reta autoimunine liga, dėl kurios šešis mėnesius per metus negali išeiti iš namų – buvimas šaltame ore baigiasi tiesiog katastrofiškai: Joanna jau neteko kojų ir rankų pirštų. Tačiau ši narsi mergaitė savo mieste garsėja tuo, jog renka lėšas vietos labdaros įstaigoms. „Ji tokia drąsi ir ryžtinga, kad savo gyvenimu įkvepia kitus žmones. Jei ji, nepaisant siaubingos ligos, gali atrasti savyje jėgų padėti žmonėms, kai kodėl gi mums visiems taip nesielgus?“, - sakė jos mama Sue.
Dvylikametis Adamas Churchmanas beveik negirdi, bet dėl savo užsispyrimo jis tapo geriausiu mokiniu savo klasėje – visose srityse.
O mažoji drąsuolė Megan Tomsen išgyveno 16 valandų trukmės operaciją, kurios metu jai buvo rekonstruotas plonasis žarnynas, kepenys, kasa ir skrandis. Bet, nepaisant labai sunkaus sveikimo periodo ir beveik kasdieninių tyrimų, mergaitė išsaugojo dvasios jėgą ir palaiko savo tėvus.
Karo simbolis
Dvylikametis Irako gyventojas Ali Ismailas Abbasas palietė milijonų žmonių širdis ir daugeliui tapo tikru Irako karo negailestingumo bei žiaurumo simboliu. Berniuko likimą štai jau trejus su puse metų stebi pusė pasaulio, o jo vardą ant plakatų rašo amerikiečių kariuomenės išvedimo iš Irako šalininkai.
Naktinio Irako bombardavimo metu žuvo visa berniuko šeima: broliai ir seserys, tėvas ir nėščia mama – iš viso 15 žmonių. Pats Ali neteko abiejų rankų ir apdegė 60 proc. kūno. Ali išgarsėjo tuomet, kai 2002 metais Reuters korespondentai jį, mirštantį nuo sužalojimų, rado Bagdade. Už lėšas, surinktas Europoje ir Amerikoje, berniukas buvo pervežtas į ligoninę Kuveite, o vėliau – į Londoną, kur Queen Mary ligoninėje jam buvo pagaminti šiuolaikiški rankų protezai.
Kairysis rankos protezas atlieka dekoratyvinę funkciją, o dešiniajame yra gausybė naujausių technologijų. Jame yra elektrodas, sujungtas su nervinėmis galūnėmis ir suteikiantis berniukui galimybę judinti pirštus. Ant dirbtinės rankos yra tatuiruotė – berniuko prašymu, ten nupieštas jo mėgiamiausios komandos „Manchester United“ logotipas. Po bombardavimo išgyveno tik vienas berniuko giminaitis – jo dėdė, kuris ir padeda Ali mokytis gyventi iš naujo.
Suaugusieji buvo sužavėti mažojo Ali kantrybe visų jo išbandymų metu, kuomet jis neprarado optimizmo ir dvasios stiprybės. Savo interviu jis pasakodavo tik apie tai, kad svajoja išmokti savarankiškai valytis dantis ir surasti daugiau gyvų likusių giminaičių.
Ligoninėje berniuką aplankė broliai Hassanas ir Husseinas Salehai – buvę Siamo dvyniai, kurie pirmieji D.Britanijoje išgyveno po atskyrimo operacijos. 1992 metais jie buvo pirmieji, apdovanoti premija „Už vaiko drąsą“. Būtent broliai Salehai pasiūlė Ali kandidatūrą premijai gauti. Ir 2003 metais jaunasis Ali Abbasas šią tarptautinę premiją gavo.
Šuoliai per skausmus
Žiūrint į dešimtmetį maskvietį Nikitą Subotiną, nejučiomis prisimenama Alano Marshallo knyga „Galiu šokinėti per balas“. Knygos herojus taip pat, nepaisydamas skausmo, kovojo už kiekvieną žingsnį. Jei Nikita gyventų D.Britanijoje, tai jis, be abejonės, anksčiau ar vėliau pasirodytų Vestminsterio abatijoje ir gautų premiją už vyriškumą, rašo žurnalas "Domašnij očag".
Bet jis gyvena Maskvoje ir jo apdovanojimas – galimybė lankyti paprastą mokyklą, plaukioti baseine ir mokytis sambo judesių sporto būrelyje. Nikita gimė neišnešiotas, svėrė mažiau nei kilogramą ir buvo toks silpnas, kad gydytojai labai abejojo jo galimybėmis išgyventi. Vaikas serga cerebriniu paralyžiumi – tokia diagnozė buvo pateikta dar pirmaisiais jo gyvenimo metais.
Nuo to laiko kiekviena Nikitos diena – didvyriška kova už normalų gyvenimą. Iš pradžių tėvai bandė jam padėti masažais ir vaistais, o vėliau pradėjo ugdyti berniuko ištvermę ir fizinę jėgą. Taip prasidėjo varginantys užsiėmimai pagal specialią programą, vėliau – plaukiojimas ir šuoliai nuo tramplino, o dar vėliau – sambo ir kiti kovos menai.
Kai sporto komplekso treneriai pirmą kartą pamatė savo būsimą auklėtinį, kuris nuo vieno treniruoklio prie kito iš pradžių judėdavo tik šliaužte arba ant mamos rankų, jie buvo be galo nustebinti. Mėgėjiškame namų vaizdelyje užfiksuoti unikalūs kadrai – keturmetis Nikita išlipa iš invalido vežimėlio ir drebančiomis kojomis atsistoja ant metro aukščio tramplino. O vėliau buvo šuolis ir nuo septynių metrų tramplino – visi tai mačiusieji plojo ne prasčiau nei Olimpiados medalininkui.
Po pusės metų užsiėmimų invalido vežimėlis buvo pamirštas. Būdamas septynerių, Nikita pradėjo lankyti įprastą mokyklą ir pradėjo įnirtingai mokytis rašyti. Šis berniukas, mokytojų teigimu, yra neįtikėtinai užsispyręs ir optimistiškas. Jis kasdien ir kas valandą įveikdavo skausmą: prisitraukia prie skersinio 20 kartų (ką sugeba ne kiekvienas sveikas vaikas!), tobulina bokso pratimus su savadarbe kriauše iš laikraščių, savarankiškai eina į mokyklą ir atgal, dvi valandas be pertraukos dirba treniruotėse ir visuomet nuoširdžiai bei užkrečiamai šypsosi.
Iš ugnies
Penkiametė Nastia Ovčar iš Voroncovsko kaimo Charkovo srityje (Ukraina) akimirksniu išgarsėjo ne tik Ukrainoje, bet ir kitoje vandenyno pusėje. Visa tai įvyko 2005 metų kovą. Nastia ir jos dvejų metukų sesutė namie liko vienos: mama (kuriai buvo vos 22 metai) išvažiavo į miestą tvarkyti dokumentų dėl vaikų pašalpų, o tėtis išvažiavo pasitikti grįžtančios mamos.
Nastia metė malkas į krosnį, kai staiga užsidegė jos drabužiai. Prie krosnies stovėjo sofa, ant kurios miegojo jaunesnioji sesutė. Iš pradžių Nastia bandė užgesinti ugnį, bet po kurio laiko suprato, kad nesusitvarkys, tad čiupo mažąją į rankas ir basa per sniegą nubėgo pas kaimynus. Įbėgusi į namus ji tesugebėjo pasakyti: „Nuplaukite Liudai kojytes... Ten gaisras“ – ir neteko sąmonės. Tėvui, kuris atskubėjo, išgirdęs apie gaisrą, teko arkliais važiuoti iki artimiausio telefono daugiau nei keturis kilometrus.
Mergaitę atvežė į Charkovo ligoninę, o vėliau persiuntė į Kijevą. Ant jos kūno beveik nebuvo sveikos vietos – buvo apdegę 80 proc. kūno paviršiaus ploto. Po kelių operacijų jos būklė negerėjo ir mergaitę teko vežti į specialų nudegimų centrą JAV, kur jai turėjo būti išauginta ir persodinta beveik visa oda.
Bostono, kur yra šis centras, gyventojai buvo neįtikėtinai sujaudinti didvyriškai pasielgusios mergaitės. Amerikos vaikų reabilitacijos centras sutiko visiškai apmokėti mergaitės gydymo ir buvimo JAV išlaidas. Iš Ženevos į Ukrainą atskrido specialus lėktuvas, skirtas gabenti tokiems sunkiems ligoniams. Netrukus Nastios Ovčar istorija aptarta ir Ukrainos Radoje: buvo priimtas sprendimas išskirti lėšų mergaitei padėti.
Nastia Bostone gydėsi kelis mėnesius ir į Ukrainą grįžo jau išgarsėjusi. Dėl šios ją ištikusios tragedijos buvo nuspręsta Kijeve pastatyti šiuolaikišką nudegimų gydymo centrą. Nastia ir jos šeima persikraustė į valstybės jiems nupirktą butą Kijeve, nes mergaitei reikėjo nuolat lankytis pas nudegimų centro medikus apžiūroms. Ir 2005 metų rugsėjį Nastią Ovčar į pirmą klasę už rankos vedė pirmoji Ukrainos ponia Jekaterina Juščenko.
Trylikametis Vadimas Nesterčukas iš Golovenko kaimo prie Žitomiro (Ukraina) savo šalyje ir JAV išgarsėjo ne mažiau nei Nastia Ovčar. Jis iš prezidento Viktoro Juščenkos rankų gavo ordiną „Už drąsą“.
2006 metų gruodžio 26 dieną Vadimas išgirdo kaimynės pagalbos šauksmą. Berniukas į namą greitai įlindo per langą. Pasirodė, kad keturi kaimynystėje gyvenantys vaikai – du penkiamečiai dvyniai ir jų šešerių bei dvejų metų broliukai – žaidė su degtukais ir padegė fotelį. Kilo gaisras, kurio grįžusi mama užgesinti nesugebėjo. Vadimas po vieną išnešė vaikus, vėliau grįžo į namus užsukti dujų, išjungti elektros ir atidaryti langus. Vėliau jis kartu su dar dviem paaugliais užgesino gaisrą.
Išgelbėjimas iš po griuvėsių
Antrokės Sašos Jeršovos iš Tverės (Rusija) vardas laikraščiuose atsirado po tragedijos, įvykusios 2004 metų vasario 14 dieną „Transvaalio parke“ Maskvoje. Ši tyli namisėda mergaitė griežtai atsisakydavo kalbėti apie tas baisias valandas, kurias ji praleido įgriuvusiame baseine, atsisakydavo fotografuotis ir duoti interviu. Žurnalistai su ja sugebėjo pasikalbėti tik per valstybinio apdovanojimo „Už žūstančiųjų gelbėjimą“ teikimo ceremonijoje.
Po to, kai į „Transvaalio parko“ baseino vandenį įgriuvo stogas, Saša atsidūrė vandenyje, „kišenėje“, kurią sudarė į baseiną įkritusios plokštės ir armatūros. Plokštė uždengė ją iš viršaus, palikusi visai nedaug oro. Mergaitė sugebėjo išsigelbėti, panėrusi po armatūra. Bet netoli savęs ji pamatė trejų metukų persigandusią Mašą Gavrilovą, kuri visai nemokėjo plaukti. Saša pradėjo ją raminti, o vėliau paėmė ant rankų ir ėmė laikyti ją virš vandens.
Tamsoje (šviesa prapuolė dėl avarijos), su sulaužyta kaire ranka ir smegenų sukrėtimu, Saša mažylę rankose išlaikė apie pusantros valandos, kol jų nerado mama Liubov Jeršova. „Dukrele, duok ranką, aš pabandysiu tave ištraukti“, - pasakė mama. O mergaitė atsisakė: „Ne, mama, negaliu, laikau mažą mergaitę, jei ją paleisiu, ji nuskęs“. Taip jos dviese ir liko iki gelbėtojų atvykimo.
Medalį mažajai herojei įteikė Ypatingų situacijų ministerijos vadovas Sergejus Šoigu. Jis Sašai padovanojo kompiuterį, o Tverės srities gubernatorius – dviratį ir kelialapį į sanatoriją prie Juodosios jūros.
Beslano vaikai
Stebėtiną vaikų pademonstruotą didvyriškumą pasaulis išvydo Beslano tragedijos metu. Liudininkai pasakojo, kaip vaikai, atsidūrę be maisto ir vandens, sėdėdami tvankioje salėje virš sprogstamojo įtaiso, bandė padėti vieni kitiems ir netgi suaugusiems. Iš pradžių vaikams buvo leidžiama išeiti iš salės atsigerti – ir kai kurie į burną prisemdavo vandens, kad bent lašelį perduotų tėvams. O kai prasidėjo sprogimai, vyresnieji vaikai šoko pro langus, ant rankų laikydami mažesniuosius.
