Psichologų teigimu, tėvų favoritizmas, t.y. vieno vaiko išskyrimas iš kitų, gali reikštis įvairiomis formomis ir nebūtinai būti pastebimas plika akimi. Galbūt tėvai su numylėtiniu daugiau ir atviriau kalbasi, gal skiria jam daugiau dėmesio. O tau jie buvo kitokie — griežtesni, reiklesni, kategoriškesni. Kad ir koks tai būtų buvęs elgesys, rezultatas dažniausiai toks pat: sumenkintas tavo pasitikėjimas savimi. Skiriasi tik jo mastas — priklausomai nuo tavo būdo ir tėvų favoritizmo intensyvumo.
Deja, įgytas savikliovos kompleksas neišaugamas kaip vaikystės ligos — metai bėga, o jis vis tebekamuoja.
“Tarp mūsų pacientų apstu tokių, dėl kurių nenusisekusio asmeninio gyvenimo galima kaltinti tėvų favoritizmą ar nemeilę”, — tikina psichologė, nenorėjusi skelbti savo pavardės. Dėl to nukenčia ir giminystės ryšiai — tėvų ignoravimo išvargintas vaikas net ir suaugęs nebenori ir nebegali normaliai bendrauti su, jo akimis, labiau mylėtais broliais ar seserimis.
“Kai pranešiau mamai, kad mane paaukštino, ji tik ištarė “puiku” ir nuėjo toliau barškinti puodų, — lieja nuoskaudą minėtosios psichologės pacientė Rita. — Bet vos tik mano jaunėlis brolis, tarkim, išlaiko egzaminą (nesvarbu, kokiais pažymiais), apie tai informuojama visa giminė. Nesutarėme su juo vaikystėje, beveik nebendraujame ir dabar. Aš pasiekiau kur kas daugiau nei brolis, bet mamai tai nė motais. Tai labai mane liūdina: dabar susitinkame tik retkarčiais, per šeimos šventes.”
Ritos istorija — toli gražu ne išimtis. Net 62 proc. amerikiečių mano, kad jų tėvai arba vienas tėvų turėjo vaiką numylėtinį. Kitaip tariant, šie 62 proc. jautėsi diskriminuojami savo šeimose! Kodėl tėvai taip elgiasi?
Priežasčių gali būti įvairių: protiniai vaiko gebėjimai, elgesys, kūrybiniai gabumai ir net gimimo eilė — dažniausiai tėvai išskiria vyresnėlius arba jaunėlius, viduriniai tarsi lieka nuošalyje. Kur kas rečiau tėvai daugiau dėmesio rodo dėl išvaizdos ar lyties.
Negyjančios žaizdos
Vaikai auga — stiprėja ir jų konkurencija. Jei ji neperžengia sveiko proto ribų, gali net išeiti į naudą. Susirėmimai su broliais ir seserimis teikia pravarčių įgūdžių: išmokstama kovoti dėl savo įsitikinimų, ugdomas užsispyrimas ir drauge — gebėjimas leistis į kompromisus. Kas kita, jei sveika konkurencija virsta žūtbūtine kova: tokiu atveju trūksta šeimos saitai, o vaikai, net ir subrendę, vis dar jaučia nuoskaudą.
Garsus šeimos psichoterapeutas Danas Neuharthas įspėja: tėvai, vienam ir tam pačiam vaikui nuolat priekaištaudami, esą jis nėra toks geras kaip broliai ar seserys, tarsi įsodina į jo psichiką uždelsto veikimo minų. Dėl vaikystėje patirtų traumų vėliau jį kankina daugybė problemų: nepasitikėjimas savimi, depresija, mitybos sutrikimai, maža to, jam sunku užmegzti ir palaikyti artimus santykius su aplinkiniais.
Deramo tėvų dėmesio nepatyręs vaikas užaugęs dažniausiai arba žūtbūt siekia savo tikslų, arba nuleidžia rankas vos susidūręs su pirma kliūtimi. Mėginimas patikti ir įtikti taip pat gali baigtis dvejopai: arba lengvai pasiduodama kitų įtakai, arba tampama maištinga būtybe (priklausomai nuo būdo).
Kitos dėl tokio auklėjimo susiformavusios savybės: amžinos aukos sindromas, sunkus charakteris ir beprotiškas užsispyrimas.
Laimė, padėtis nėra beviltiška. Vaikui su tėvų favoritizmu kovoti beveik neįmanoma — tačiau suaugęs jis tokią galimybę gauna. Ir jam tiesiog privalu keistis, jei nenori visą gyvenimą graužtis arba tapti nuolatiniu psichologų ar psichiatrų pacientu.
Kaip ištrūkti iš nepasitenkinimo rato
Psichologai siūlo šešiažingsnį planą tėvų favoritizmo sukeltoms problemoms įveikti.
Pirma, turi įsitikinti, kad esi tėvų favoritizmo auka. Vaikai skirtingi, todėl natūralu, jei ir tėvai su kiekvienu jų elgiasi kitaip. Kas kita, jei aiškiai jutai: tėvai tau skyrė mažiau dėmesio, šilumos ir palaikymo nei broliams ir seserims. Jei būtent tau nuolat tekdavo išklausyti kaltinimų, kritikos, pašaipų ar net būti ignoruojamai.
Antra, turi suvokti, kas neleidžia tau ištrūkti iš tėvų primesto aukos/ nevėkšlos/ niekam tikusios dukros vaidmens. Ne mažiau svarbu suvokti ir šeimos sąlygotas baimes bei gėdą — antraip nesugebėsi jų įveikti. Beje, nekaltink brolių ar seserų — ne jie liepė tėvams taip elgtis.
Trečia, nesistenk atsikovoti tėvų dėmesio priekaištais ar įžeidinėjimais. Naivu tikėtis, kad jie staiga suvoks, kokie neteisingi tau buvo, ir puls atgailauti. Tokia atomazga galima nebent filmuose, bet tikrovėje įvykiai klostosi šiek tiek kitaip. Jei apibersi tėvus priekaištais, jie greičiausiai tik neigs savo kaltę, maža to, tave išvadins nedėkinga dukra. Labai mažai tėvų randa stiprybės pripažinti buvę neteisūs ir atsiprašyti už sukeltą skausmą. Tačiau toks jų žingsnis padėtų išgelbėti jūsų santykius — pagaliau gal įstengtumėte bendrauti kaip suaugę lygiaverčiai žmonės.
Ketvirta, pamėgink suprasti, kodėl tėvai taip su tavimi elgėsi. Įmanoma, kad jie nė nesuvokė tave skaudinę. Nė neįtarė, kad tu kenti. Gal dėl visko kaltas, pavyzdžiui, kuris nors tavo būdo bruožas, tėčiui ar mamai kėlęs neigiamų prisiminimų, tarkim, apie nelaimingą jų pačių vaikystę, agresyvius jų pačių tėvus ar kitus pažįstamus.
Galop pamėgink ramiai jų paklausti, ar nieko jiems neprimeni. Jei iš tėvų nieko nepeši, to paties paklausk kokio artimo giminaičio — gal jis padės suprasti tavo tėvų elgesio priežastis. Jei ir vėl nieko nepeši, ženk dar vieną žingsnį.
Penkta, nebesitaikstyk su tokiu vis dar tave skaudinančiu elgesiu. Gal ir negali suvokti jo priežasčių, gal ir negali jo pakeisti, bet tikrai gali paaiškinti tėvams, kaip jautiesi: “Kai jūs mane lyginate su seserimi, jaučiuosi.../ Kai jūs mane taip vadinate, jaučiuosi...”
Jei tėvai tave išklausys, supras ir atsiprašys, pasakyk jiems, kad atleidi ir esi pasirengusi pradėti viską iš naujo. Net jei tėvai tavo nuoširdumo nesuprastų ir neigtų savo kaltę, vis tiek pasakyk: daugiau su tokiu jų elgesiu nebesitaikstysi. Žinoma, gali pasiūlyti drauge apsilankyti pas psichologą, bet būk pasirengusi išgirsti neigiamą atsakymą.
Šeštas žingsnis: apsaugok save. Jei visos tavo pastangos susitaikyti su tėvais eina perniek, turi dvi galimybes. Pirma, gali tiesiog kuo mažiau su jais bendrauti (ar net visai nutraukti ryšius). Antra, gali sukviesti artimiausias drauges, išsikalbėti, išlieti visą gėlą, o kitą dieną pradėti naują gyvenimą. Kuo daugiau laiko leisdama su draugais — kad nesijaustum vieniša. Visada galima pamiršti praeitį ir pasikeisti — net jei dėl to tektų drastiškai nutraukti santykius su abiem ar vienu tėvų. Antraip gali įklimpti į sunkią depresiją, taip ir neištrūkusi iš pragaištingo priekaištų, pykčio ir nepasitenkinimo rato.
Nemalonumai iš tėvų malonės
Nepavydėk tėvelių numylėtinėms — psichologų teigimu, būti jomis ne ką geriau, nei jaustis mažiau mylimai.
Išskirtinis tėvų dėmesys gali tapti tavo nesu-tarimų su broliais bei seserimis priežastimi. Dėl to gali jaustis vieniša. Gali išlepti ir mani-puliuoti kitais žmonėmis. Tavo pasitikėjimas savimi gali susvyruoti, jei kiti nerodys tau tokio dėmesio, kokį esi pratusi jausti iš tėvų.
Kaip elgtis tokiu atveju? Pirma, pasikalbėk su tėvais. Tačiau kritikuok ne juos pačius, o jų elgesį su tavimi. Pasakyk, kaip, tavo nuomone, taip elgdamiesi jie nuskriaudė kitus tavo brolius bei seseris.
Antra, prisimink, kad negali pakeisti žmogaus, jeigu jis pats to netrokšta. Tad gyvenk kaip gyvenusi, tik kiekviena proga užstok brolius ir seseris.
Trečia, stiprink santykius su broliais ir seserimis. Ilgainiui jie supras, kad tu dėl tėvų elgesio nekalta (žinoma, jeigu nekurstysi aistrų). Atsiprašyk, jei būdama maža mėgavaisi savo išskirtine padėtimi ir pati žeminai juos. Tau palengvės, kad padarei viską, ką tik galėjai.
