„Gerbiamas Zachary,

mano žmona mirė 2018 m. Vėlesni metai be jos buvo tikrai sunkūs. Galiausiai prieš kelis mėnesius nusprendžiau pradėti vaikščioti į pasimatymus. Švelniai tariant, nebuvo lengva. Dažnai pastebėdavau, kad susipažįstu su moterimis ir lyginu jas su savo žmona; suprantu, kad tai nėra normalu, sprendžiu šį dalyką – lankausi pas psichoterapeutą. Tačiau yra sudėtingesnė problema, susijusi su tuo, kad esu našlys. Man – tik 34 m., moterys, su kuriomis susipažįstu pasimatymuose, sutrinka ir susijaudina, kai pasakau, kad mano žmona mirė, ir esu našlys.
Manau, turiu pasakyti tokį dalyką, tik nežinau, kada, kaip, ar yra koks nors būdas parodyti, kad esu atsigavęs ir man viskas gerai, nors, po teisybei, pats abejoju, ar jau visiškai atsitiesiau po netekties.
Vienišas našlys.“

Asociatyvi nuotrauka
Foto: Shutterstock


Z. Zane‘o atsakymas:

Brangus vienišas našly,

Užjaučiu dėl žmonos netekties. Kai miršta žmogus, su kuriuo ketinai nugyventi visą gyvenimą, yra sunku. Žinai, jausti sunkumą yra visiškai normalu. Tau nebūtina visiškai pamiršti savo žmonos, kad galėtum vėl pamilti. Be to, ką tai reikštų? Kad nebeprisiminsi jos? Šito tau irgi nelinkėčiau.

Nelinkėtų ir licencijuotas patarėjas psichinės sveikatos klausimais, vienas iš centro „Viva Wellness“ įkūrėjų Joras Elas Caraballo.

Parodžiau jam tavo klausimą, nes jis turi daugiau patirties, palaikydamas ir patardamas žmonėms tokiose situacijos kaip tavo.

„Jaučiamas didelis spaudimas iš visuomenės pusės atsitiesti po netekties, kas yra ties riba su prievarta, – pasakė J. E. Caraballo. – Realiame gyvenime visi stengiamės susigyventi su netektimi taip, kaip kiekvienas sugeba. Abejoju, ar kas nors kada nors visiškai išsivaduoja iš skausmo, netekus artimo žmogaus.“

Tikslas – ne liautis gedėti, o susigyventi su suvokimu, kad gedėjimas liks ir toliau gyvenime, net kai pradėsi bendrauti su naujais žmonėmis. Kaip suprantu, lankai psichoterapiją ir jau bandai suderinti šiuos dalykus, kas yra puiku. Taigi pakalbėkime, kaip pasakyti, kad esi našlys, kas, regis, yra didžiausią įtampą keliantis aspektas.

Manau, geriau anksčiau pasakyti žmonėms, kad esi našlys. Mano patarimas – geriausia iš pradžių pasakyti apie save viską, ko nesimato iš pirmo žvilgsnio, tarkime, jei būtum biseksualus, turėtum ŽIV, norėtum monogaminių santykių ar pan. Kertinius gyvenimo aspektus ne tik sunku slėpti, bet ir yra neetiška kitų žmonių atžvilgiu, juk, norint pažinti vienam kitą, būtinas nuoširdumas, o tai neatsiejama nuo pažeidžiamumo.

„Tokio fakto slėpimas tampa kliūtimi santykiams, jiems dar nespėjus prasidėti“, – pabrėžė J. E. Caraballo.

Nežinau, kokiais būdais susipažįsti su moterimis, bet jei susikūrei anketą interneto pažinčių svetainėse, rekomenduočiau joje pasirašyti, kad esi našlys. (Nereikia išsiplėsti, daug rašyti, tiesiog prirašyk prie pagrindinės informacijos apie save: „Noriu sukurti naujus santykius, prieš trejus metus mirus žmonai.“) Tada moterys matys šią informaciją ir spręs, ar nori su tavim susipažinti. Galbūt mažiau moterų tavimi susidomės? Na ir puiku – iš karto atkris žmonės, kuriuos trikdo dabartinė tavo gyvenimo situacija. Neabejoju – atsiras ir našlių moterų, kas gali būti puiku. Jos geriau supras, ką tu išgyveni, su tokia moterimi vienas kitą palaikytumėte.

Kitas variantas – paklausk savo psichoterapeuto, galbūt patars, ar arti tavęs nėra našlių paramos grupės. Turėti didesnio masto paramos sistemą būtų ne tik vertinga, bet ir atsirastų šansų ten susipažinti su partnere.

Ką gi, vienišas našly, užjaučiu dėl netekties, vis dėlto tikiu, kad vėl rasi meilę, jei nuspręsi jos ieškoti. Nebus lengva, galbūt praeis nemažai laiko. Tačiau prieš akis – visas gyvenimas, nėra priežasčių gyventi jo vienam.