„1000 ir viena naktis be sekso. Juodoji knyga“ – tai leidyklos „Liūtai ne avys“ serijos „Liūtėms“ naujiena skaitytojoms: stand-up komikės ir TV žaigždės, humoristinių knygų autorės, nepaprastai žavios ir protingos moters Natalijos Krasnovos naujoji knyga. Tai jau trečiasis šios autorės kūrinys lietuviškai, nagrinėjantis jai jau įprastas temas: moteris, vyrus ir santykius. Arba plačiau – gyvenimą su visais jo amerikietiškais kalneliais.
Knyga sudaryta iš atsakymų į klausimus, kuriuos N. Krasnovai jos gerbėjai atsiuntė naktį (štai todėl ji ir vadinasi „Juodoji“).
„Naktį žmogus tampa atviresnis, pažeidžiamesnis ir, pasirodo, šnekesnis nei dieną. Šmaikščius ir įžūlius klausimus man dažniausiai užduoda dieną. O naktimis gaunu graudulingų, pagiežingų ir nepaprastai jausmingų laiškų“ – atvirauja N. Krasnova ir kviečia į lengvą kelionę puslapiais per ne tokias jau ir lengvas gyvenimo išbandymų temas. Juk ne kas kitas, o tik „humoras padeda ištverti pačius baisiausius gyvenimo tarpsnius“.
Ar realu gyvenimas po skyrybų
Jau seniai noriu skirtis su vyru (turime ketverių metų dukrelę), tačiau mane stabdo nežinomybės baimė. Galbūt geriau luktelėti. Pakentėti. Galų gale jis nėra labai atgrasus. Gal geriau būtų skirtis, kai dukrai sukaks keturiolika? Tiesiog tektų dar dešimt metų gyventi su nemylimu... Papasakokite, ar realu gyvenimas po skyrybų. Pažvelgus į jus matyti, kad realu. Norėtųsi smulkmenų – ko tikėtis?
Ala, 32 metai
Užaugau pilnoje šeimoje. Be to, nė vienas artimiausias giminaitis niekada nebuvo išsiskyręs. Todėl santuokų rūmuose tariau „taip“ puoselėdama įsitikinimą, kad būsime kartu amžinai. Po keleto metų „amžinybė kartu“ transformavosi į „kartu, tačiau vargu ar amžinai“, vėliau – į „amžinai atskirai“. Mūsų skyrybos nebuvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Pati užsiminiau vyrui apie skyrybas, skaičiau straipsnių apie tai, domėjausi, kokie dokumentai reikalingi, kur pateikti prašymą, klausiausi psichologų paskaitų „kaip išgyventi skyrybas“. Klausiausi taip, kad sutuoktinis, kiauras dienas smaksantis prie serialų gretimame kambaryje, taip pat girdėtų.
O vėliau mudu išsiskyrėme. Atrodytų, moteriškaitė pati pasiūlė skirtis, išsiskyrė, tad turėtų ramiai atsikvėpti, džiaugtis ir pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau tada ji būtų ne moteriškė, o vyrukas. Po skyrybų kankinausi dar dvejus metus.
Gyvenimas po skyrybų katastrofiškai panašus į gyvenimą po mirties senovės graikų epuose: iš pradžių patenki pas mitinį valtininką Charoną, – už monetą (rinkliava) jis nuplukdo tave į kitą pusę. O štai toje kitoje pusėje ima dėtis smagybės. Dabar jus supažindinsiu su pagoniškomis pabaisomis, kurios laukia jūsų gyvenime po skyrybų.
Tamstos draugai
Po skyrybų draugų liks mažiau. Pavyzdžiui, aš nebebendrauju su Julija. Tačiau ne todėl, kad ji stojo į mano vyro pusę. Atvirkščiai, Julija it buldogas įsikando į skyrybų temą, iššiepė dantis ir garsiau už visus lojo ant mano buvusiojo. Kiekvienas susitikimas prasidėdavo nuo jos užuojautos kupino klausimo „ar bent vaikus jis aplanko?“, o baigdavosi panašaus pobūdžio pasiūlymu: „Žinai, gal imsiu ir užsakysiu savivartį mėšlo, kad išverstų ant jo automobilio?“ Buvo akivaizdu, užmiršti buvusįjį pavyks nebent tik nutraukus santykius su visais draugais, primenančiais man pirmąją santuoką. Net ir tada, kai tie draugai mano pusėje. Juo labiau – kai mano.
Sociologinių tyrimų duomenimis, po skyrybų žmogus įprastai netenka vidutiniškai aštuonių draugų. Tai neišvengiama.
Ponia ruoša
Kai trečiąkart su didžiuliu glėbiu drabužių pėdinau konteinerio link, pastebėjau, kaip landieji benamiai rausiasi po mano daiktus, – jie pasiėmė mano žalią aksominį apsiaustą ir beformius megztinius, tačiau buvusiojo daiktų, iškabinėtų ant konteinerio kraštų, nepalietė. „Aha! – džiūgavau. – O vyras sakė, kad negražiai rengiuosi. Štai ir ne. Kažkam mano drabužiai patiko labiau nei jo skarmalai!“ Bet po dviejų minučių jau lingavau ant metalinių sūpynių kieme liedama ašaras, suvokusi, kad mano daiktus vertina tik benamiai ir kad netrukus pati tikriausiai virsiu bename. Vilkėsiu susirinkusi tuos pačius drabužius, kuriuos išmečiau į konteinerį.
Po skyrybų norisi esminių permainų: viena pasitenkina karė kirpimu, kita remontu ar darbo pakeitimu, o dar kita – viską parduoda ir išsikrausto gyventi į kitą šalį. Man pakako remonto. Tačiau geriau būčiau nusikirpusi plaukus – būtų atsiėję gerokai pigiau.
Ir štai priartėjome prie dar vieno punkto...
Madam depresija
Pirmas mėnuo buvo sudėtingiausias. Raudojau dėl menkniekių. Radau seną vyro kojinę, įstrigusią džiovyklėje, – dingstis raudoti. Vėlai vakare išsikepiau bulvių – prisiminiau, kaip jis nekentė visko, ką gaminau, – dingstis raudoti. Mokykloje per tėvų susirinkimą pasakė, kad kitą savaitę bus švenčiama Tėčio diena, – priežastis pulti į ilgalaikę depresiją.
Praėjus dviem mėnesiams po skyrybų po vonia radau senus buvusio vyro kvepalus – pauosčiau, pasiraukiau, prisiminusi, kaip nuo to kvapo vėmiau, kai laukiausi. Išmečiau kvepalus. Prisiminiau, kad man patinka kitoks vyriškų kvepalų aromatas. Netikėtai nudžiugau. Depresija ėmė trauktis, o užklupo...
Mesjė neįpareigojantis seksas
Mintyse susikūriau sąrašą vyrų, su kuriais bendrauti draudė buvęs sutuoktinis. Vėliau į socialinius tinklus įkėliau kažkokią nespalvotą nuotrauką su užrašu „na štai – žmona jau pabuvau“, o po nuotrauka – tarsi antkapyje – parašiau metus, kada prasidėjo ir kada baigėsi mūsų santuoka.
Tą vakarą man paskambino Maksas. Jis buvo mano sąraše. Uždraustų vyrų sąraše. Tai tarsi draudžiamų produktų sąrašas, kurį tau įteikia gydytojas po maisto netoleravimo testo, o tu nustebusi klausi:
– Ar bulvių irgi negalima?
– Jokiu būdu.
– O agurkų?
– Agurkų taip pat. Išskyrus vienos rūšies. Kitų negalima, – rūsčiai rėžia gydytojas. – Kitaip – nutuksite.
Ir suvoki, kad visam likusiam gyvenimui esi pasmerktas tik tos vienos vienintelės rūšies agurkams. „Draudžiamąjį sąrašą“ sudaro gydytojas ir reikalauja tame nelemtame sąraše nurodytų produktų prie burnos nė neartinti. Tik gydytojas, skirtingai nei sutuoktinis, neskaito tavo susirašinėjimo žinučių, neseka tavęs vakarėliuose ir įtariai nekamantinėja: „Kas čia per dešra? Tu jos valgei?“ Gydytojas nepuola iš sielvarto girtauti, jei ir pauostai kažką iš „draudžiamojo sąrašo“.
Taigi tą vakarą paskambino Maksas:
– Ką tik pamačiau tavo nuotrauką internete... – neryžtingai pradėjo pokalbį. – Išsiskyrei su vyru?
– Taip.
– Po šimts! Jėga! Noriu tau pasiūlyti...
– Maksai, aš dar neatsigavau po skyrybų. Negaliu taip greitai... Mudu juk net nesam bučiavęsi.
– Aš ne apie santuoką! Krasnova! Noriu, kad išeitum į kiemą!
Snigo. Maksas stovėjo po laiptinės stogeliu, vilkėjo kažin kokią beformę pūkinę striukę, o rankose laikė pluoštą eglės šakų.
– Na aš... Trumpiau tariant, neradau naktį gėlių. Būčiau atnešęs gėlių, prisiekiu... Bet neradau. Trumpiau – prie konteinerio parinkau eglės šakų. Po Naujųjų, matyt, kas išmetė...
Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Gal todėl, kad ore tvyrojo naujametė nuotaika. Gal todėl, kad Maksas žavingai šypsojosi. Gal todėl, kad visada norėjau jį pabučiuoti, tačiau anksčiau tie prakeikti šeiminiai saitai draudė prie jo artintis. Galbūt todėl, kad Maksas prisitraukė mane prie savęs ir įsisiurbė savo šiltomis lūpomis į manąsias.
Bučiavomės lifte, paskui devinto aukšto laiptinėje ir mylėjomės šalia šiukšlių vamzdžio. Nuo šiukšlių vamzdžio dvelkė pašvinkusia baltąja mišraine, Makso pirštai kvepėjo eglių šakomis, o nuo manęs ratilais sklido laimė.
Ką sako psichologai
Skyrybų procesui pasibaigus gyvenimas ima atrodyti tarsi karo laukas, kuriame ką tik vyko kariniai veiksmai. Ypač sunku, kai vaikai jau užaugę, o jaunystė liko praeityje. Įprastinis gyvenimas sugriuvo, o ką jo vietoje kurti – nežinia.
Svarbiausia nepradėti girtauti ir neįsivelti į eilinius santykius. Keiskite savo išvaizdą. Atraskite naują pomėgį, gyvenkite aktyviai, užsiimkite tuo, kas teikia džiaugsmo ir pakyli savivertę.
Ką sakau aš
Mano nuomone, seksas ir yra naujas užsiėmimas, suteikiantis džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi.
Tik jūs manęs neklausykite. Juk aš kvaiša. Pasikliaukite psichologų protu.
Retsykiais skyrybos – it laiku atlikta operacija: arba tu išoperuoji naviką, arba jis sunaikins tave.
Jei šią knygą skaito mano buvęs vyras, tas auglys esu aš.
Štai tokia metafora.
Aš – auglys. O tu – smauglys.
