Dideli pokyčiai

„Su žmona kartu mes jau penkiolika metų. Mylimės maždaug kartą per savaitę. Meluočiau sakydamas, kad man netrūksta beprotiškos aistros, kuria degėme santykių pradžioje. Ir vis dėlto kiekvieną kartą artumas mums teikia didžiulį džiaugsmą. Glamonėjame vienas kitą, užmiegame pasinerdami į kito kvėpavimo ritmą...“ – pasakoja Entonis.

Galbūt 38 metų Entonis yra išimtis? Juk švelnumo ir ramaus gyvenimo poreikis paprastai laikomas grynai moterišku. Ar tikrai vyrai nori to paties? „Būtent!“ – remdamasis savo apklausos rezultatais sako seksologas ir antropologas Philippe Brenot.

Iš vyrų atsakymų susidaro meilužio, kuris nors tapo reiklesnis seksui ir turi daug fantazijų, kartu siekia suprasti partnerę bei vertina stabilumą, portretas. Anot seksologo, seksualinių santykių pasaulyje vyksta dideli pokyčiai.

Ne pasitenkinę, o įsimylėję

Tik 33 proc. vyrų yra visiškai patenkinti savo seksualiniu gyvenimu. „Nepasitenkinimą pirmiausia lemia kontaktų dažnis, kurio 63 proc. respondentų mano, kad nepakanka, – komentuoja Ph.Brenot. – Ir vis dėlto 92 proc. vyrų sako, jog myli partnerę.“ Būtent tai seksologas laiko įrodymu, kad „viskas pasikeitė“: „Dauguma vyrų norėtų mylėtis kiekvieną dieną, tačiau jie prisitaiko prie draugės gyvenimo ritmo ir gerbia jos norus. Jie pasirengę susitaikyti su savo nepasitenkinimu, o ne kelti pavojų santykiams.“

Beje, teiginiai apie sekso trūkumą ne visada turi būti suprantami pažodžiui. „Juos gali sukelti noras prisitaikyti prie „tikro vyro“ įvaizdžio, kurį formuoja filmai, televizija ir reklama, – sako seksologė Irina Paniukova. – Šis įsivaizduojamas herojus visada pasiruošęs meilės nuotykiams. Realiame gyvenime tai retai pasitaiko. Tačiau trauka laikoma būtinu vyriškumo ženklu, todėl vyrai skuba tai deklaruoti.“

Be to, tam tikras nepasitenkinimas gali būti naudingas santykiams: jis padeda išlaikyti seksualinį apetitą, neleidžia atsirasti „persisotinimui“.

Foto: Shutterstock

Jiems patinka preliudija

Vyrų ir moterų vaidmuo ekonomikoje ir socialiniame gyvenime pasikeitė. Tačiau pokyčiai nepaneigia esminio fiziologinio skirtumo tarp mūsų. Ir šis skirtumas yra traukos, abipusio smalsumo bei nuostabos ir sumišimo šaltinis.

„Nepriklausomai nuo mūsų patirties, priešingos lyties žmogus mums visada yra terra incognita, ir kiekvieną kartą bandome iš naujo priprasti prie šios paslaptingos žemės, – sako I.Paniukova. – Išankstinis žaidimas padeda mokytis ir priprasti vienam prie kito, įveikti sumišimą ar baimę.“

Ph. Brenot tyrimai rodo, kad daugumai vyrų švelni glamonė yra svarbi santykių dalis.

Tas pats pasakytina ir 40-metį Viktorą, kuris negaili laiko ilgiems apkabinimams, glamonėms. Jis džiaugiasi, kaip žmona reaguoja į jo prisilietimus. „Aš tai darau ne vien dėl jos, – tikina vyras. – Man malonu, procesas ilgėja, užbaigimas atidedamas, o jaudulys pasiekia aukščiausią tašką.“ Ilgas glamones ir jausmingumą mėgstantis Viktoras kiek skiriasi nuo kitų vyrų.

Apklausa parodė, kad nors tarp vyrų tik maža dalis neįžvelgia preliudijos prasmės, daugelis jų (62 proc. ir 68 proc. vyresnių nei 50 metų) mano, kad ji užtrunka „per ilgai“. 56 proc. respondentai (66 proc. 50+ grupėje) pripažįsta, kad tai daro tik norėdami įtikti žmonai. O štai jaunimas preliudijai skiria daugiau dėmesio.

„Fiziologiniu požiūriu turėtų būti atvirkščiai, nes vyresniame amžiuje, norint pasiekti susijaudinimą, reikia daugiau regėjimo ir lytėjimo stimulų, – sako I.Paniukova. – Taigi skirtingą požiūrį į preliudiją lemia ne amžius, o priklausymas skirtingoms kartoms: vyresnieji dažniau vadovaujasi patriarchalinėmis nuostatomis, tad atmeta „nereikalingą švelnumą“.

Kalbant apie jaunus vyrus, turime nepamiršti, kad didmiesčio gyventojai patiria daugiau streso, kurį lydi energijos sąnaudos. O 15–20 minučių neskubių, švelnių abipusių glamonių leidžia atkurti šią energiją. Preliudijos ilginimas yra intuityvus būdas išlaikyti sveiką seksualumą.“

Jaučiasi svečiai, o ne užkariautojai

Rūpindamiesi, kad partnerė patirtų malonumą, vyrai vis dėlto nepamiršta savo pagrindinio tikslo – įsiskverbimo. To dauguma jų ir siekia. Tačiau ir čia respondentų atsakymai nustebino tyrėjus: apibūdindami pojūčius įsiskverbimo metu, tik nedaugelis naudoja žodyną, susijusį su užkariavimu ir viešpatavimu.

Dažniau jie kalba apie „švelnų apgaubimą“, apie „šilumos, drėgmės, glamonės“ jausmą, apie „beribę, visa apimančią“, beveik motinišką meilę. Daugelis „neima“ savo moters, bet mano, kad būtent ji „priima“, jaučiasi „svečiai“ ir netgi naudoja meilės sąjungos, susiliejimo ir pilnumo metaforas.

Žinoma, vis dar yra tų, kurie nori būti mačo. Tačiau panašu, kad atsiranda naujas vyro tipas: jis priima savo moteriškąją dalį ir pripažįsta, kad jam švelnumo bei meilės reikia kaip ir daugumai moterų.

„Poreikis atitikti sugalvotus standartus ir įrodyti vyriškumą slepia stipriosios lyties nepasitikėjimą savimi, – įsitikinęs psichologas Levas Khegay. – Tam tikra prasme tai būdinga beveik visiems: kiekvienas vyras projektuoja motinos įvaizdį į moteris, kiekvieno sieloje yra mažas berniukas, kuris bijo būti nepriimtas, bet kartu trokšta moteriško pritarimo bei pagyrų.

Tai verčia vyrus stengtis išmokti teikti malonumą naudojant vis įmantresnę sekso techniką, tuo pat metu matyti moteryje ne tik seksualinį objektą, bet ir žmogų. Jausmingumas tampa iš universalių santykių aspektų.“