Mano pasimatymų už atlygį praeityje šie paklausūs raktažodžiai, paprastai laikomi standartiniu šios srities žargonu – „tėvelis“, „mažylė“, „išlaikymas“ – dažniausiai priversdavo jaustis kvailai ir susitariant dėl susitikimo netgi skambėdavo šiurkščiai. (Netgi pats žodis „susitarimas“ yra savotiškas žargonas, nors paprastai vargu ar galima rasti geresnį žodį, kuris apibūdintų tokio tipo santykius.)

Taip yra dėl to, kad bendravimas už atlygį yra miglotai apibrėžta erdvė, plytinti kažkur pilkojoje teisėtumo zonoje tarp sekso paslaugų ir seno gero dosnumo. Natūralu, kad žodžiai, kuriais bandome ją apibūdinti, atrodo iškreiptai ir panaudoti ne savo vietoje. Kad ir kiek ilgai būtume dalyvavę šiame žaidime, manau, kad mes visi viską suprantame: perkeltines prasmes ir stereotipus, suvulgarintą žiniasklaidos dėmesį, potencialų neteisėtumą. Tačiau peržengus dviprasmybes ir diskomfortą, manau, kad stereotipiškas susitikinėjimas už atlygį praktikoje atrodo kiek kitaip, nes dažnai jis būna kur kas nuobodesnis ir paprastesnis, nei leidžia suprasti bulvarinių leidinių antraštės ar pokalbių šou. Vėlgi, tai erdvė, kuri pati savaime yra neaiški. Negali skųstis dėl neteisingo supratimo, kai savo noru užsiimi veikla už uždangos, kurią specialiai pastatei tam, kad pridengtum savo patirties tikrovę.

Iš skambių antraščių ir žiniasklaidos reportažų susidaro įspūdis, kad tuo užsiima universitetų studentės, norinčios tiesiog susimokėti už kambario nuomą, ar „Instagram“ modeliai, kuriuos pagyvenę turtų paveldėtojai ar milijardieriai verslininkai apipila dizainerių dovanomis. Tačiau iš tikrųjų šioje susitikinėjimų už atlygį erdvėje sukasi daugybė paprastų, eilinių žmonių. Ne visos mes esame tobuloms nuotraukoms tinkami modeliai ar „Instagram“ žvaigždutės. Vyrai, su kuriais susitikinėjame, taip pat dažniausiai nėra nusenę naftos baronai ar milijardieriai, maudantys mus savo piniguose. Mes esame normalūs, dažnai netgi nuobodoki žmonės – tie, su kuriais veikiausiai susiduriate kiekvieną dieną, nieko apie tai nenujausdami.

Vieną vakarą mano naujoji kambariokė viename bare ant stogo žvilgterėjo į mano programėles pagrindiniame telefono ekrane ir paklausė, ar esu prisiregistravusi svetainėje seeking.com.

Prisipažinau, kad esu, ir tai paskatino ją pačią prisipažinti, kad ji taip pat nėra naujokė populiariose pasimatymų už atlygį platformose. Po dviejų metų viena bendradarbė, kuriai prasitariau apie savo statusą, taip pat pareiškė visiškai nenustebusi: universitete visi, kuriuos ji pažinojo, pirmaisiais studijų metais buvo atsisiuntę šias programėles (tik neaišku, ar tikrai jomis naudojosi).

Pasimatymai už atlygį tikrai nėra nieko nauja. Internetinių pažinčių amžiuje kadaise pogrindinis „abipusiai naudingų“ santykių pasaulis perėjo demokratizacijos etapą ir dabar tapo prieinamas visiems, turintiems belaidį ryšį. „Mažylės už pinigus“ ir „tėtukai“ nėra kažkokios slaptos ir skandalingos sektos dalis. Mes esame jūsų bičiuliai, jūsų broliai ar seserys, jūsų kambariokai, jūsų buvusieji, jūsų viršininkai, jūsų darbuotojai ir, taip, jūsų tėvai bei dukterys.

Kas yra mergina už atlygį

Per savo, kaip merginos už atlygį, praktiką esu turėjusi labai įvairių patirčių. Mano sąraše yra vienos nakties meilužių, daugkartinių susitikinėjimų su vyrais, kurie, nepaisant sekso, buvo tapę mano bičiuliais, ir net ilgalaikių, romantiškų ryšių, kurie priminė tradicinius santykius. Tačiau visas šias patirtis jungė vienas bendras dalykas – neįtikėtinas pojūtis, kad mes leidžiame laiką visiškai normaliai, o kartais netgi nuobodžiai.

Taip, esu susitikinėjusi su vyru, kuris per pirmąjį pasimatymą atvyko manęs pasiimti limuzinu, o per antrąjį pasimatymą nusigabeno mane į ekstravagantišką atostogų vietą. Tačiau kai buvome pernelyg pavargę, kad užsiimtume seksu, mes tiesiog užmigome viešbučio kambaryje, žiūrėdami eilines televizijos laidas, tarsi kokia pagyvenusių pensininkų pora. Kitas vyras, su kuriuo susitikinėjau kelis mėnesius, galiausiai pasiūlė „tiesiog užsisakyti maisto į namus ir pažiūrėti filmą“. Net jei esi mergina už pinigus, negali sutrukdyti vyrui jaustis patogiai ir atsisakyti bet kokių bandymų padaryti tau įspūdį.

Šį normalumą kažkiek perteikia naujas, nepriklausomas filmas „Shiva Baby“ su Rachel Sennott, ir jį galima pavadinti unikaliu tarp pasimatymų už pinigus naratyvų. Šiame filme R. Sennott įkūnyta veikėja vaizduojama paskutiniais studijų metais. Artėja mokslų pabaiga, o ji neturi jokių darbo perspektyvų. Maža to, ją akylai kontroliuoja stereotipiškai despotiški tėvai žydai. Vieną vakarą, išėjusi iš savo sponsoriaus namų, ji prisijungia prie savo tėvų, po vieno tolimo giminaičio laidotuvių dalyvaujančių gedulo apeigose, bet pamato, kad jose dalyvauja ir tas vyras (žinoma, lydimas simpatiškos žmonos su kūdikiu). Toliau seka nepatogūs ir smagūs įvykiai, bet galiausiai filmui pavyksta perteikti kur kas realistiškesnį pasimatymų už atlygį vaizdą, negu man yra tekę regėti plačiai paskleistuose ir dažnai sensacija paverstuose reportažuose, kurie pradėjo dominuoti žiniasklaidos pasaulyje, kai antrajame šio amžiaus dešimtmetyje išpopuliarėjo tokios pažinčių platformos kaip „Seeking“.

Merginų už pinigus tikrovė

Kaip ir R. Sennott veikėja, aš studijavau paskutiniame kurse ir, artėjant mokslų pabaigai, turėjau mažai daug žadančių darbo perspektyvų. Būtent tuomet pirmą kartą pabandžiau nueiti į pasimatymą už atlygį. Kaip ir filmo veikėja, aš nebuvau įspūdingos išvaizdos vakarėlių dalyvė, kurią dažniausiai įsivaizduoja žmonės, išgirdę apie merginą už pinigus. Būdama į depresiją ir į valgymo sutrikimus linkusi vienišė, beveik neturinti draugų, didžiąją dalį savo laisvalaikio leisdavau arba sporto klube, arba viena savo kambaryje, klausydama veikiausiai laimingesnių, dailesnių ir šaunesnių merginų aukštakulnių kaukšėjimo, kai jos eidavo į vakarėlius, į kuriuos aš nebūdavau kviečiama.

Tačiau pradėjusi už atlygį susitikinėti su vyrais, daugiau joms nebepavydėjau. Jeigu susikirsdavome, joms atrėždavau, kad jos švaisto savo jaunystę su nuobodžiais bendraamžiais, kai aš pati tuo metu gurkšnodavau vyną ir vakarieniaudavau su jų tėčiais. Mano pirmas tikras pasimatymas už pinigus buvo su vyru, kuris prieš 30 metų buvo baigęs tą pačią mokyklą, kurią lankiau ir aš. Jis atvažiavo pasiimti manęs iš bendrabučio, ir aš įsėdau į jo raudoną „Jaguar“, vilkėdama juoda kokteiline suknele ir avėdama aukštakulniais. Tuo metu mąsčiau, ar mano grupiokai, netoliese svaidę skraidančią lėkštę, sugebėjo atpažinti, kad tai ta pati tyli ir keistoka mergina, kurią jie pažinojo iš anglų kalbos paskaitų. Kitą rytą, su ta pačia suknele išeidama iš lošimo namų, pajutau tokią galią, kokios dar nepažinojau.

Žinoma, buvau apimta jaudulio, bet kai tą rytą parsiradau į bendrabutį, nusivaliau makiažo likučius, suknelę ir aukštakulnius pakeičiau tamprėmis bei sportiniais bateliais ir nuėjau į paskaitas, kankinama šiokių tokių pagirių – kaip ir kiti studentai. Štai, kas mes esame: pagiringa grupiokė, moteris, kitoje gatvės pusėje einanti į darbą, nepažįstamoji prekybos centre. Vos po kelių minučių ar valandų, kai išeidavau iš kokio nors viešbučio, palikusi jame kokį nors vyrą, tapdavau kuria nors viena iš jų.

Žinoma, nesakau, kad nebūdavo tokių momentų, kai mes visiškai atitikdavome savo tradicinį įvaizdį. Retkarčiais mus tikrai būdavo galima pamatyti su dovanota „Louis Vuitton“ rankine siurbčiojant savo kokteilį viešbučio fojė, kol vyras, palikęs savo vaikus su aukle, užsakinėdavo registratūroje kambarį. Arba, galbūt, galėjote mus matyti kitą rytą, kai vilkėdamos suknele su atvira nugara, prie viešbučio laukėme „Uber“ automobilio, kurį iškvietė viršuje likęs vyras.

Kalbant apie tuos vyrus, reikėtų pasakyti, kad jie taip pat nėra tokie įdomūs, kaip gali pasirodyti. Panašiai kaip ir sponsorius iš filmo „Shiva Baby“, jie yra tiesiog eiliniai vyrai. Daugelis jų turi žmonas ir vaikų. Kai kurie yra išsiskyrę, kai kurie – ne. Galiausiai jie išsiregistruoja iš viešbučio kambario ir grįžta į savo namus, butus ar biurą. Jie nuveža į mokyklą vaikus, paplepa prie kavos aparato su bendradarbiais ir grįžta į tą pačią savo įprasto gyvenimo tikrovę, kaip ir visi kiti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (116)